Meilės laiškai

Įdomu, kas dar buvo aktualu 1934 metų inteligentėms? Tuomet paskaitykite “Jaunai inteligentei: apsirengimo, kosmetikos ir gražaus elgesio menas“.

Laiškai

Su laiškais skaitomasi ne tik privačiame, bet ir viešame gyvenime. Laiškai dažnai būna vienintelis ryšys tarp žmonių. Laiškais kartais greičiau ir tikriau padaroma tai, ko neįstengiama padaryti gyvu žodžiu. Kad laiškas pasiektų savo tikslą, turi būti tvarkingai parašytas, aiškus ir suprantamas savo turiniu.

Įsivaizduokime! Gauname iš kokio garbingo asmens laišką, parašytą ant suglamžyto popieriaus, neaiškiai ir netvarkingai. Juk tuojau kils tuo asmeniu kažkoks nepasitikėjimas, kurį paskui sunku bus bepašalinti. Taigi, aišku ir suprantama, kad ne tik laiško turinys svarbu, bet taip pat išvaizda, forma. Nepatariama laiškų rašyti ant spalvoto popieriaus. Taip pat reikėtų vengti popieriaus su įvairiais pagražinimais.

Privačiai korespondencijai vartokime visai baltą ar vos pastebimai spalvotą popierių. Kairėje pusėje nepašykštėkime palikti platoko lauko. Laiškas dar gražiau atrodo, kuomet ir dešinėj pusėj paliekama neplatus, lygus laukas. Niekuomet neprirašykime ištisai viso popieriaus, nes taip parašytas laiškas pasidaro negyvas ir nuobodus. Laiškas turi būti planingai suskirstytas. Jei prirašome daugiau kaip vieną puslapį, tai pasistenkime ir kitam puslapy ką įdomesnio parašyti. Negražu, kuomet kitam puslapy surašoma tik linkėjimai ir padedama parašas.

Kiekvieną naują mintį pradėkime iš naujos eilutės. Taip parašytas laiškas yra daug gyvesnis ir malonesnis.

Tarp laiško antraštės ir turinio reikia palikti tam tikrą tarpą. Jo didumas priklauso laiško popieriaus didumo. Taip pat paliekama nedidelis tarpas tarp paties laiško ir parašo.

Oficialesnio pobūdžio laiškuose prieš parašą dažnai rašoma: „Su tikra pagarba!”

Laiškas sulenkiamas taip, kad pirmas puslapis pasiliktų vidaus pusėje.

Laiške neturi būti jokių pataisymų ir subraukymų!

Privatūs, mašinėle rašyti laiškai

Ar galima mašinėle rašyti privatų laišką? Tai klausimas, į kurį ne taip lengva atsakyti. Senesniam dėdei, ar truputį nemoderniškai tetai laiškus visuomet rašykime ranka. Jaunesni žmonės jau priprato prie mašinėle rašytų laiškų. Tikrai dažnai daug greičiau ir patogiau būna laišką parašyti mašinėle. Vardą ir pavardę visuomet reikia ranka parašyti. Paišeliu pasirašyti nemandagu ir negražu.

Pasveikinimo ir užuojautos laiškus visuomet rašykime ranka! Čia pasinaudoti mašinėle būtų netaktiška.

Po parašo nereikėtų nieko berašyti. Iš taip vadinamo postskripto visuomet galima spręsti apie rašiusiojo išsiblaškymą ir netvarkingumą.

Niekuomet nesiųskime netvarkingai parašyto ar nieko nesakančio laiško. Atsiprašinėjimai čia nieko nereiškia! „Dovanokit už blogą raštą, nes aš taip neturiu laiko” — tai dažnai pasitaikantis reiškinys. Neturi laiko, nerašyk laiško! Žinoma, pasitaiko išimčių. Į skubotą laišką reikia tuojau atsakyti.

Su privačiais laiškais galima ilgiau užtrukti. Daug geriau, kuomet tavo draugas truputį palauks, negu tuojau gaus netvarkingą ir nieko nepasakantį laišką.

Sakiniai turi būti taisyklingi ir trumpi. Norėdami įsitikinti, kaip laiškas parašytas, perskaitykime patys sau pusbalsiai. Jei žodžiai negražiai ir neritmingai skamba, tai jau blogai.

Keista, kad dažnai net labai išsiauklėję ir išsimokslinę žmonės į savo laiškus mažai dėmesio kreipia. Atrodo, kad rašydami laišką, visai užmiršta kalbos, sintaksės ir visas gero stiliaus taisykles.

Diktuodami laišką, taip pat sunkiai galėsime spręsti apie jo daromą įspūdį. Todėl po trumpo laiko pasistenkime jį pusbalsiai perskaityti.

Beveik atskirą rūšį sudaro laiškai, parašyti pykčio įkarštyje. Čia visai neatsižvelgiama nei į save, nei į savo priešą, nei į sveiką protą. Dažnai prirašoma tokių dalykų, dėl kurių vėliau tenka labai pasigailėti. Iš tokio laiško laukti pasisekimo tikrai negalima. Bet negalima paneigti, kad toks laiškas nesumažintų ar net visai neprašalintų pykčio. Taigi, parašykime tokį laišką, užrašykime net adresą ant voko ir palikime iki kitos dienos. Kitą dieną paimkime jį ir balsiai perskaitykime. Ir tikriausiai, iš šimto tokių laiškų, devyniasdešimt devyni nukeliaus ne pašto dėžutėn, bet krosnin.

Meilės laiškai

Apie jų turinį sunku ką pasakyti. Tai priklauso nuo rašančiojo jausmų ir pergyvenimų. Tačiau kiekvienas toks laiškas turėtų būti taip parašytas, kad jau su pirma eilute visai pavergtų skaitantį ir nesukeltų jokių abejonių dėl savo turinio.

Susižiedavusieji, gyveną ne vienoje vietoje ir savo santykius palaiką laiškais, greitai pastebi, kad laiškai labai menkai teišreiškia jų jausmus, įneša šaltumo ir tyko visai nutraukti jų meilę. O tai pareina nuo jų laiškų netobulumo. Laiškuose jie neįstengia parodyti savo tikrų jausmų. Nenumatytas kokio žodžio ar sakinio dviprasmiškumas kito širdy sukelia abejonių ir nepasitikėjimo. Laiško asmeniškumo įspūdis dyla ir todėl toks laiškas užuot suartinęs, išskiria.

Kas jaučiasi nesugebąs parašyti širdingų ir gilaus turinio laiškų, tas tepasitenkina trumpais aprašymais pergyventų dienų. Nevisuomet pasiseka jausmui duoti atitinkamą žodžių formą. Visi esame patyrę, kaip sunku toli esantį draugą įtraukti į savo minčių ir pergyvenimų ratą. Kas mums šiandien atrodo gera ir aišku, rytoj kartais gali visai neatsakyti mūsų norams ir reikalavimams. Todėl visai nenuostabu, kad kitas skaitydamas mūsų laišką, pajunta neramumą, jausdamas neįstengiąs mus suprasti.

Ir mylintieji tenesistengia savo jausmus išreikšti spalvuotu popierium, bei daugybe visokių ženklų ir daugtaškių. Laiško išvaizda turi likti rami ir įtikinanti. Skersai ir išilgai suklijuoti pašto ženklas, piešiniai ir kiti pagražinimai neparodo nei gero skonio nei išsiauklėjimo. Visa tai veikia atstumiančiai, kaip ir kiekvienas perdėtas jausmo pareiškimas.

Dovanos, telegramos…

Mažos dovanos sustiprina draugystę. Čia pabrėžiama „mažos”, kadangi su didelėm dovanom reikia būti labai atsargiam. Kalėdoms, vardinėms priimta savo draugams ir artimiesiems ką nors padovanoti. Bet, tur būt, visi turi nemaža vargo, kol sugalvoja ką padovanoti.

Gėlės dar niekad neįžeidė moters širdies. Jos nieko daugiau nereiškia, kaip tik atydumą. Didesnį draugiškumo ir bičiulystės laipsnį reiškia saldumynai. Bet juos dovanoti galime tik tuomet, kai žinome, kad asmuo, kuriam dovanojame, tikrai juos mėgsta. Daugelis moterų atsisako nuo saldainių, tortų ir kitų saldžių daiktų sveikatos ir grožio dėliai.

Praktiškus daiktus dovanoja tėvai vaikams ir vaikai tėvams. Kiekviena praktiška dovana reikalauja taktiškumo ir gero pažinimo to, kam dovanojama. Kas mėgsta gėles, tas gali nepasidžiaugti pirštinėm, dovanoti tam gėles, kam daug ko trūksta, gali atrodyti tuščia. Tačiau jos gali būti dovanojamos tik todėl, kad nenorima užgauti apdovanotojo savigarbos jausmų.

Apskritai nepriimta, kad jaunas vyras arba moteris vienas kitam dideles dovanas pirktų. Knyga pritaikinta apdovanojamojo skoniui, visuomet mielai priimama. Dėl tokios dovanos niekas negali užsigauti. Kvepalai, muilas ir kitos kosmetikos priemonės galima dovanoti tik išimtinais atsitikimais. Tuomet šie daiktai turėtų būti labai gražiai suvynioti ir visiškai atsakyti apdovanotojo norams. Vyras negali šiaip sau pagalvojęs atnešti moteriai kvepalų, nes nežino, kokie kvepalai jai patinka. Vizitines korteles ir laiškams popierių dažniausiai kiekvienas pats sau mėgsta įsigyti. Baltinius ir kitus drabužius gali dovanoti tik tos pačios šeimos nariai vieni kitiems, arba šeimininkai savo tarnams.

Niekuomet neturėtumėm pirkti dovanos su trūkumais, norėdami pigiau užmokėti. Papuošalai, portcigarai ir kiti brangūs daiktai gali būti dovanojami tik sužieduotiniui ar sužieduotinei, arba vedusiųjų vieno kitam. Labai daug tenka pagalvoti, norint kam padaryti vestuvinę dovaną. Norėdami padovanoti nemažą dovanėlę, bei vertingesnį daiktą, turime atsiklausti jaunųjų, kad kartais nenupirktume jiems visai netinkantį daiktą. Mėgiamiausios vestuvinės dovanos yra gražūs indai, krikštoliniai daiktai, vazos. Turime pasistengti sužinoti, kokiam stiliuj bus įrengtas jaunųjų butas, kad pirkdami kokį daiktą, galėtume prie jo pritaikinti. Daroma ir kolektyvinės dovanos. Jaunosios draugės susideda ir nuperka gražų kilimą ar kitą brangesnį daiktą, tačiau visuomet tokį, kad tiktų bendram buto stiliui. Nevisuomet galime vestuvėms ar vardinėms ką nors padovanoti, nors tai ir turėtume padaryti. Tuomet reikia pasitenkinti sveikinimo telegrama. Kai vieni iš mūsų tolimesnių pažįstamų per laikraštį praneša apie savo sužieduotuves, tai mūsų pareiga juos pasveikinti. Tuomet siunčiame telegramą, nors mes ir tame pačiame mieste gyventume. Taip pat daroma per sidabrines ir auksines vestuves.

Ištraukos iš straipsnio: “Jaunai inteligentei: apsirengimo, kosmetikos ir gražaus elgesio menas“