Meilės hormonai

Vakar minėjome šv. Valentino dieną. Nuo seno ją lydi romantiška aureolė, ir nei vienas įsimylėjėlis nepagalvoja, kad subtilią meilės išgyvenimų materiją galima suskaidyti į paprastas molekules. Bet ką padarysi, jei mes iš tikrųjų priklausom nuo šios „chemijos”.

Daugelis biologų mano, jog gerai protiškai išsirutuliojusių primatų (t. y. ir beždžionių, ir žmonių) patelės negali tinkamai išauginti savo palikuonių vienos. štai ir tenka joms „pririšti” prie savęs partnerį. O pati geriausia tokio susaistymo priemonė (tai patikrinta evoliucijos metu) pasirodė esąs seksas. Moterys iš esmės visada gali intymiai bendrauti, o vyrai – ne. Jiems mat dar reikia susijaudinti, atitinkamai nusiteikti.

Kodėl gi taip atsitinka? Ogi todėl, kad moterų lytiniai hormonai bręsta cikliškai, o vyrų – toniškai (t.y. tada, kai egzistuoja dirgiklis). Kuo tas dirgiklis stipresnis, tuo daugiau hormonų pasigamina. O kad „erzinantis” signalas būtų priimtas, jūs, vyrai, privalote pajusti jį visais jutimo organais. Pats svarbiausias informacinis kanalas – vizualinis. Todėl vyrai labiausiai susijaudina žiūrėdami erotines scenas. (Suprantama, intymus šnibždesys, švelnūs prisilietimai ir kvapai taip pat įaistrina.) Moterims šis galingas informacinis srautas nėra toks svarbus. Įsivaizduokite, vyrai, kas būtų, jeigu „amžinai pasirengusios” moterys susijaudintų, vos jus pamačiusios? Jau po mėnesio jūs būtumėte visai išsekę! Ne, gamta protinga: tikslingai „atjungė” moteris nuo svarbiausio seksualinio dirgiklio – intymioje aplinkoje jos net nori užmerkti akis. O štai klausa ir lytėjimo pojūčiai tada dar labiau sustiprėja. Skirtingai negu „akimis ryjantys” vyrai, moterys yra labiau klausančios ir jaučiančios.

Kodėl rytais?

Fiziologai rytinę vyrų erekciją sieja su perpildyta šlapimo pūsle. Biochemikai mano, kad tai yra ne kas kita, kaip seksualinio bioritmo apraiška. Mat lytinių hormonų kiekis kraujyje skirtingu paros metu nevienodas. Maksimumas tenka penktai–šeštai valandai ryto. Taigi tokiam laikui nusistatykite žadintuvą ir pasistatykite jį prie lovos. (Liktų tik pagalvoti: ar žmona, atsidūrusi jūsų glėbyje tokiu metu, nesupyks.)

Kodėl su mylimąja – bet kur rojus?

Kiekvienas išgyvena meilės jausmą skirtingai, bet visi įsimylėjėliai turi kai ką bendra: degančias akis, raudonį skruostuose, pasirengusią iššokti iš krūtinės širdį… šių išorinių veiksnių reiškimosi priežastis – organizme vykstantys biocheminiai procesai. O jie visiems žmonėms vienodi. Meilės jausmas – gamtos mums padovanotas natūralus narkotikas. Kai tik pastebime žmoguje ką nors žavinga, mūsų galvos smegenys pradeda išskirti biologiškai aktyvią medžiagą – finiletanolaminą. Kaip tik jis yra romantiško įsimylėjimo kaltininkas ir priverčia mus maloniai žvelgti į simpatingą nepažįstamą kitos lyties žmogų.

Be to, įsimylėjėlių organizmas gamina dofaminą – cheminį adrenalino ir noradrenalino pakaitalą. Adrenalinas vadinamas „sirgalių” hormonu, kadangi yra „išmetamas” į kraują vykstant stresams, nepriklausomai nuo to, ar jus ištiko nelaimė, ar kuo nors labai džiaugiatės. Padidėja kraujospūdis, padažnėja pulsas, sudrėksta delnai – organizmas pasirengia veikti: bėgti, gelbėtis, kelti skandalą. Dofaminas kelia tuos pačius simptomus. Todėl ir sakoma, kad meilė – tai stresas. Ir kuo romantiškesnis įsimylėjėlis, tuos stresas stipresnis. Taigi, kai sakoma apie pažįstamą žmogų, staiga ėmusį krėsti kvailystes “Na ką, hormonai siautėja”, iš tiesų, anot populiaraus priežodžio, pataikome kaip pirštu į akį.

Jei žmogus įsimylėjęs (vadinasi, dofamino jo kraujyje daug), jis tiesiog nepastebi didelių (o tuo labiau smulkių) buitinių nepatogumų, kurie anksčiau jį erzino. Mes, moterys, „negirdime” jūsų, vyrai, knarkimo naktimis, mūsų neerzina, kad jūs mažai uždirbate pinigų, vakarais į kampą numetate kojines… šie nemalonumai pernelyg menki, kad priverstų organizmą į save atkreipti dėmesį.

Kodėl septintieji metai laikomi kritiškais?

Deja, amžinos meilės nebūna – tiksliau, nebūna amžinai kunkuliuojančios aistros. Kokia gi aš buvau kvaila, jog laiku neatkreipiau dėmesio į tai, kad tu, brangusis, turi nuolat visus patarimus kaišiojančią mamytę, ir į tai, kad tavo uždarbis toks mažas, kad tu turi baisų įprotį batus valyti virtuviniu rankšluosčiu… Kodėl praregėjau tik dabar? Pasirodo, ne, ne praregėjau, o tiesiog pripratau prie dofamino. Paprastai tai įvyksta po trejų metų.

Taip atsitinka vartojant bet kokį narkotiką – malonumui pasiekti reikia vis didesnės ir didesnės dozės, o organizmo rezervai nėra neišsemiami.

Įdomu štai kas: gimus vaikui, jautrumo „narkotikui” slenkstis vėl pažemėja! Tiesa, tik ketveriems metams. Kodėl tik ketveriems? Tikriausiai todėl, kad per tą laiką bejėgė būtybė pasidaro savarankiškesnė ir jau nereikalauja išskirtinės globos.

Bet kuriuo atveju po septynerių metų organizmas nustoja reaguoti į dofaminą. Tad ką bekalbėtų psichologai, septynmetė „kritinė riba” turi savo biologinį pamatą. Bet nenusiminkite. Santuokos „cementuojančia medžiaga” po septynerių metų tampa (arba turi tapti) endorfinai. Tai taip pat „narkotikai”, bet jie neverčia širdies smarkiai plakti. Endorfinai veikia panašiai kaip skausmą mažinantys preparatai, jie kelia pasitikėjimą savimi, formuoja patikimumo ir saugumo pojūčius.

Kodėl atsiranda kazanovų?

Jei meilė – natūralus narkotikas, vadinasi, turi būti ir narkomanų. Jie vadinami įvairiai: donžuanais, lovelasais, Kazanovomis… šie žmonės mėgina stimuliuoti savyje nuolatinę dofamino gamybą. Keisdami partnerius, donžuanai ieško naujų veiksnių, skatinančių dofamino sintezę (balsas, kvapas, plaukų spalva). Juos galima pavadinti autonarkomanais, nes negauna narkotikų iš išorės, o naudojasi savo organizmo rezervais.

Taigi kokios išvados peršasi? Mes visai nesiūlome vyrams, artėjantiems prie septintųjų stovėjimo prie šeimos šturvalo metinių, gilintis į savo endorfinų kiekį. Ir filosofuoti tema „Meilė donžuanui” taip pat beviltiška, kaip ir „Meilė narkomanui”. Žinoma apmaudu, kad toks gražus poetinis jausmas paaiškinimas tokiu paprastu molekuliniu lygiu. Bet… paslaptis vis tiek lieka. Kodėl vienas žmogus priverčia organizmą gaminti šiuos hormonus baisia jėga, stebinančiu intensyvumu, o kitas – ne?

Parengė Ramunė TOLVAIŠYTĖ