Yra daug dalykų, kurie dviejų žmonių buvimą kartu padaro šeima. Nemanau, kad gali būti visiems tinkamas receptas. Tačiau naudodamasis suteikta proga galiu pateikti savo požiūrį, patirtį ir pafilosofuoti.

Manau, šeimą šeima padaro trys esminiai pradai: meilė, bendrosios vertybės ir kūryba. Kai kas gal paklaustų: “O vaikai?”

Atsakyčiau: sutinku, jie taip pat yra nepaprastai svarbus šeimos elementas, ilgus šimtmečius buvęs pagrindinis. Svarbūs jie ir dabar, nors… ką gali žinoti, gal ateityje vaikus “gamins” (nors net šiurpu tai ištarti) biotechnologai. Tačiau apmąstydamas šeimą ir mintimis dalydamasis su gerbiamais skaitytojais, nenorėčiau vaikus laikyti vieninteliu bendros šeiminės kūrybos produktu, nors kūrybinį darbą auginant vaikus laikau esminiu. Juk būna ir bevaikių šeimų. Pagaliau vaikus išauginusios šeimos juk neišsiskirsto, tad kūryba tuo nesibaigia…

Meilės samprata

Seniai pastebėjau, kad žmonės dažniausiai meilę supranta kaip jausmą. Apstu tai liudijančių posakių: “meilė iš pirmo žvilgsnio”, “įsimylėjo iki ausų”, “skrenda kaip ant meilės sparnų”. Gražus tas jausmas. Žavinga stebėti įsimylėjėlius.

Šis jausmas yra galingas. Jo apimti žmonės kartais ir kalnus nuverčia, ir dideles aukas sudeda. Bėda ta, kad jausmai nėra amžini. O tuomet… kas? Išsiskyrimas? Skyrybos, jei jau spėta susituokti?

Nenoriu nuvainikuoti tokios meilės sampratos, tačiau man artimesnis kitoks meilės supratimas.

Vienoje knygoje atradau nuostabų paaiškinimą. Meilė nėra jausmas, bet yra veiksmas. Juk ir pats žodis “mylėti” yra veiksmažodis! O tai reiškia, kad norint mylėti, tenka aktyviai veikti! Veikti kito žmogaus labui! Net nebūtinai žmogaus, o labui to, ką mylėti turi arba nori. Meilė yra veikimas, darbas ir aukojimasis. Ji tikrai nėra sandoris ar biznis. Mylėti galima daug ką, jei tik esi pasirengęs dirbti to meilės objekto naudai: šeimą, bendradarbius, savo profesiją, šunelį, katytę, tautą, gamtą ir Dievą. Įsipareigojamai ir pasiaukojamai veikti ko nors labui – štai kas yra meilė.

Man tokia meilės samprata atrodo priimtina. Bandau ja vadovautis, kiek leidžia ribotos mano galios. Ją laikau gilia ir prasminga. Dar daugiau – tai yra brandžios ir aktyvios asmenybės pozicija. Nebrandžios infantiliškos asmenybės nesunkiai įsimyli, tačiau jų meilė neretai būna paaugliška, vien jausmų ir hormonų audros. Toks niekaip nesubręstantis žmogus nepajėgia būti savarankiškas, nemoka aukotis, bet nori ir toliau būti mylimas kūdikis, dėmesio ir žavėjimosi objektas. Brandus žmogus yra atsakingas. O atsakomybė yra sąmoningas ir dvasinis įsipareigojimas veikti kito labui, net pasirengimas aukotis.

Būtent taip meilė suprantama ir daugelyje religijų. Antai katalikybė nesiūlo vaikščioti apsvaigus įsimylėjus Kristų. Ji reikalauja kituose žmonėse pastebėti Kristaus sėklą ir ją aktyviai mylėti, matyti šią dievišką dalelę net didžiausiame nusikaltėlyje. Prisipažinsiu, sekti šia maksima labai sunku. Asmeniškai vis gaudau save už rankovės beslysčiojantį. Šitaip žvelgti į visus žmones sunku, bet į artimuosius – privalu. O tada ateina ir jausmas, kuris, būna, kyla iki debesų, o būna, deja, kad ir sminga giliai žemėn.

Kuo ilgiau gyvenu ir stebiu pasaulį, tuo labiau įsitikinu, kad tokia veiklios meilės samprata yra esminė. Drįsčiau teigti, jog ji yra socialinio gyvenimo pamatas. Pavyzdžių apstu. Štai vadyboje tokios veiklios darbuotojų (savojo personalo) meilės pagrindu statoma moderni personalo vadybos sistema. Šiuolaikiškas darbuotojų valdymas – tai mokėjimas mylėti darbuotojus, kurti jiems priimtinas darbo sąlygas, puikų komandos klimatą. Jei tai bus – gausime gerų darbo rezultatų. Viena nebloga personalo vadybos knyga neatsitiktinai taip ir pavadinta: “Mylėkite juos arba praraskite.”

Tas pat pasakytina ir apie komunikacijos valdymą. Derybų ir įtakos mokslas taip pat tvirtina, kad galingiausias įtakos instrumentas yra nuoširdus rūpinimasis derybų partnerio interesais… Jei turi ką jiems pasiūlyti, jei jie laimi, jaučiasi saugiai – tu laimėjai derybas. Todėl visai nenustembu viename derybų vadovėlyje radęs žodžius: “Meilė – geriausias derybų instrumentas.”

Kasdienybėje kai kada pastebiu šių dviejų meilės sampratų konkurenciją. Štai, tarkime, šeimoje augantis vaikas priprašo tėvus nupirkti šunelį. Kol šis mažas, visi juo džiaugiasi, visi myli, net jo išdaigos ir pridaryti nuostoliai priimami džiaugsmingai ir niekam nėra vargo juo rūpintis. Tačiau praeina metai antri. Ir neretai nebelieka meilės jausmo šiam gyvūnėliui. Jeigu vaikui, kuriam jis buvo pirktas, nėra suformuotas veiklios meilės įgūdis, kitaip tariant, jis neturi įgijęs atsakingo ir įsipareigojamo veikimo principų, šiuo gyvūnu priversti rūpintis tėvai arba to gyvūnėlio apskritai atsisakoma. Kyla didelis pavojus, kad užaugęs šis vaikas su kitu meilės objektu elgsis taip pat nebrandžiai.

Kita vertus, jeigu tėvai patys turi išsiugdę tokį gebėjimą mylėti veikiant kito labui ir yra nuoseklūs skatindami vaiką elgtis atitinkamai, jie jam teikia vieną didžiausių pamokų, nes praktiškai išmoko mylėti… nesvarbu, kad šį kartą šunelį. Toks žmogus turės mažesnę tikimybę subręsti egoistiška asmenybe, tesugebančia nelyginant vienadienis drugelis skrajoti nuo vieno įsimylėjimo iki kito.

Šeimos gyvenimo filosofijos ALFA – bendros vertybės

Šeima yra vienas didžiausių mūsų kūrinių. Jos kūryboje dalyvaujame ar bent dalyvavome daugelis: pradžioje kaip vaikai tėvų šeimoje, paskui – ir savo. Kurdami savo šeimą mes naudojame ankstesnės šeimos “medžiagą” – patirtis, kurias paveldėjome, ir principus, kurių pagrindu susiformavome kaip asmenybės. O kadangi ir pirma, ir antra yra nepakartojamos ir unikalios, tai ir mūsų šeimos yra originalios, vis kitoniškos.

Mėgstu stebėti skirtingas poras ir šeimas: jų bendravimą, kalbėjimąsi, ypač neverbalinę komunikaciją, kai vienas su kitu suaugę partneriai ar jų vaikai susikalba vien lengvais žvilgsniais, gestais, aprangos detalėmis, vienas kitą supranta net iš nugaros, iš laikysenos, mosto, žingsnio tempo…

Kas tuodu žmones sujungė? Kadaise toks klausimas man buvo itin įdomus, bet vis nerasdavau į jį atsakymo. Dabar jau manau jį turįs: tai bendrosios vertybės, dvasinės būsenos, kurias jie abu mėgsta ir nori kartu patirti (arba kurių abu kartu bijosi). Būtent abu mėgsta ir nori būtent kartu patirti. Tai ir yra šeimos vertybės, savotiška jos nerašyta konstitucija.

Žmonės yra skirtingi, skirtingos ir šeimos. Vienas jungia stiprus noras kartu keliauti; kitas – abipusis tarpusavio įsipareigojimas ir įsipareigojimas vaikams; trečias – bendri estetiniai polinkiai ir išgyvenimai; ketvirtas – rūpinimasis sveikata; penktas – noras jaustis turtingiems; šeštas – rutina ir televizorius…

Prisipažinsiu, nuo jaunystės mane lydėjo paprastas šeimos vaizdinys. Norėjosi sulaukti senatvės apsikabinus mylimą moterį, kartu žvelgiant į savą užaugintą žydintį sodą. Dar tame vaizdinyje buvo židinys ir jame deganti ugnis, o už lango – pusto. Tame vaizdinyje esminiai elementai buvo tuomet dar abstrakti žmona, židinys ir sodas.

Beje, tame šeiminės laimės vaizdinyje vietos nėra daugeliui dalykų. Kartais nustembi, kad pasigavęs iš minios svetimas vertybes imi jų vaikytis… Laimė, tai praeina – tada džiaugiuosi kiekviena galimybe grįžti prie šių paprastų ištakų.

Studentams universitete teko dėstyti paskaitų kursą “Lyderystė”. Mokiau, kad pirmiausia jie turi išmokti atpažinti savo principines vertybes. Jei reikia, jas galima ir užsirašyti. Kad gautum iš gyvenimo ko nori, reikia apsispręsti, ko nori. Keliauti į savo siekius bus lengviau, jei turėsite bendražygį. Tačiau jis irgi turi būti apsisprendęs siekti panašių tikslų. Priešingu atveju jūsų keliai išsiskirs.

Gyvenimas greičiausiai bus savaime išsipildžiusi prognozė. Sunku bus pozityviai lyderiauti kolektyvui, jei pats esi viduje sugriuvęs, savęs neišreiškęs…

Kai sutampa Jos ir Jo idealios egzistencinės būsenos, kurių jie siekia, galime tikėtis ilgos šeiminės laimės. Nebūtinai be nuokalnių ir paslydimų. Kopdami į bendrą savo gyvenimo viršukalnę negalime būti garantuoti, kad partneris nesuklups, bet juk tam mes ir mokame veikliai jį mylėti, kad padėtume atsikelti. Galiausiai juk ne iš pakeliui pasitaikiusių duobių, bet iš bendrai pasiektų viršukalnių mes patys teisime save mūsų pačių sąžinės teisme. O juk tokias akistatas su sąžine mes visi dažnai patiriame.

Šeimos OMEGA – kūryba

Potenciali galimybė kurti šeimą atsiranda Jam ar Jai atradus savo vertybinį sąjungininką. Tokios antrosios pusės paieškos ar atsitiktinis radimas yra stebuklas, kuriam vargu ar galime sugalvoti racionalų paaiškinimą. Tačiau tokios galimybės ne visada realizuojasi. Viena praleista galimybė atveria kelią dešimčiai naujų, tačiau ieškantiesiems savo vienintelės ir tikros antrosios pusės nuo tokio paaiškinimo nė kiek ne lengviau. Perdėtas išrankumas ir negebėjimas adaptuotis kartais lemia liūdną vienatvę.

Vertybių suderinamumas yra šeimos prielaida, bet šeima iš tikro atsiranda tik Jai ir Jam apsisprendus kurti šeimą. Trumpai tariant – apsisprendus kurti. Šeima gyvuoja ir tęsiasi kaip bendromis vertybėmis grįsta bendra kūryba.

Tik Dievas ir dar pagal jo paveikslą sukurtas žmogus sugeba būti kūrėjais. Jokia kita būtybė kurti nesugeba. Tuo mes skiriamės nuo kitų gyvių. Per kūrybą mes atsiskleidžiame kaip asmenys.

Klysta manantieji, esą kuria tik genijai, esą kūryba yra tik tam tikrų, išskirtinių asmenų – kūrėjų, kūrybininkų – išskirtinė veikla. Manau, bet kuri žmogiškoji veikla, jei siekiama meistrystės, tarpusavio santykių puoselėjimo, auklėtinių ugdymo ir saviugdos, yra kūryba.

Meistriškai nuobliuotos ir dailiai suleistos lentos, tinkamai išpuoselėtas gėlynas ar sodas, megzti šliaužtinukai ar siuvinėtas seilinukas vaikučiui – visa tai kūryba. Tačiau ne apie tokius kūrybinius pamatus tenka kalbėti mąstant apie šeimą. Drįstu teigti, kad didžiausi šeimos kūriniai – vaikai ir ji pati, kitaip tariant, tobulėjanti šeima.

Savoje šeimoje esame užauginę tris vaikus. Laikau juos didžiausiu mūsų bendru pasiekimu. Jokie kiti pasiekimai ir kūriniai negali jiems prilygti. Čia pritarčiau Ernesto Hemingway minčiai, kurią išskaičiau jo romane “Kam skambina varpai”, kad jokios vertybės negali prilygti žmogui. Pridurčiau, kad joks kūrybinis džiaugsmas negali prilygti kūrybiniam džiaugsmui auginant žmogų.

Šeimos gyvenimas trunka gerokai ilgiau negu vaikai auga. Todėl bendros kūrybos džiaugsmas jais neapsiriboja ir juo labiau nesibaigia. Bendrų kelionių įspūdžiai, bendri draugai, bendri estetiniai išgyvenimai ir ieškojimai, bendri buities darbų interesai… – neįmanoma išvardyti visko, kas gali būti šeimos kūrybos šaltiniai. Visais tokiais veiksmais iš tikro yra kuriama ir atnaujinama, pratęsiama šeima.

Kęstutis Masiulis – Lietuvos Respublikos Seimo narys, vadybos profesorius. Kęstučio šeima: psichologė žmona Irena (santuokoje kartu 28 metai), trys jau suaugę vaikai – advokatė Jūratė, studentas Saulius ir dailininkė Liepa.

Straipsnis skelbtas 2009-ųjų rupgjūčio “Ievos” numeryje.

Views All Time
Views All Time
2966
Views Today
Views Today
1
0 0