Mažas drugelis
Ta beribė tuštuma, kurią jaučiu savo širdyje, užtemdė man akis. Tu išėjai… Ir kartu su savimi išsinešei mano gyvenimo džiaugsmą. Liko tik skausmas, ašaros ir nuolat mintyse skambantis žodis “kodėl?”.
Ta nežinia, kurioje dabar esu, verčia mane susimąstyti. Aplink tokia klaiki tyla, kad net spengia ausyse. Ar verta buvo aukoti tas dienas, tas nemigo naktis tau? Su kiekvienu žingsniu suprantu, jog visa tai buvo veltui… Veltui tikėjau savo pačios sukurtomis iliuzijomis. Ir vis dėlto kaip gaila. Tau nereikėjo mano juoko, mano iš laimės spindinčių akių ir pagaliau… mano meilės. Tu tiesiog kaip nerūpestingas berniukas visa tai išmainei į laisvę. Taip, tu pasirinkai kitą gyvenimo kelią ir nuoširdžiai linkiu, einant juo, būti laimingam.
O kas beliko man? O man teko visus savo jausmus išrauti iš širdies ir paskandinti taip giliai, kad jie nebepajėgtų iškilti, vėl pamačius tave. Dabar suprantu, jog tavo žodžiai, tavo juokas buvo skirti ne man. Netgi tavo bučiniai ir jie… Visa tai turėjo atitekti kitai.
Kas rytą aš kėliausi žinodama, kad tu prabudai ne dėl manęs. Žinau, kad tavo gyvenime man vietos nebėra. O aš ir nebesistengsiu nieko pakeisti. Nėra prasmės. Tiesiog aš buvau mažas drugelis, kuris vieną vasaros dieną nutūpė tavo rankose. Tu grožėjaisi jo trapumu ir tik trumpą akimirką ji palaikęs savo delnuose taip lengvai paleidai… Tik nepajutai, kad palaužei drugelio sparnus. Jis nuskrido vis atsigręždamas atgal. Žinai, jo daugiau gali nebepagauti…
Gera buvo jausti tavo šilumą, man patiko tas žvilgsnis, kuriuo kaskart žiūrėdavai į mane. Bet tu mane paleidai, nors aš visai to nenorėjau, tu mane paleidai į pasaulį, kuris tapo kitoks, nei pažinojau jį iki tol. Mano gyvenimas tapo juodai baltas ir tik kartais pro niūrius debesis pasirodo saulė, kuri jį nuspalvina ryškesnėmis spalvomis. Kažkur dingo naivus juokas, aklas pasitikėjimas ir vaikiškos svajonės…
tačiau tai, kas galėjo priklausyti tik tau vienam, kažkada priklausys kitam. Ne tau sakysiu, kad myliu, ne tau sakysiu, kad ilgiuosi. Jau ne tu savo delnuose laikysi mano delniukus, ne tu glostysi man plaukus, ne tu mane laikysi savo glėbyje. Tik dabar nesakyk, jog tau to gaila, juk tau to visai nereikėjo. Tu išėjai…
Šiuo metu mano geriausiais draugais tapo vienuma ir laikas. jie padės man vėl ištiesti palaužtus sparnus, kurie vėjo nešiojami, blaško mane po beribę padangę. Tuomet vėl galėsiu skraidyti ir džiuginti visų akis, kol galbūt dar kartą nutūpsiu kažkieno delnuose. Bet šį kartą neleidžiu, kad man taip sužeistų širdį, kaip padarei tu, juk vis dėlto aš nieko blogo nenorėjau. Norėjau tik mylėti ir būti mylima. Galbūt pati esu kalta, nutūpiau ne tuose delnuose…
Atsiuntė: Regina
