Mainai dėl meilės

Kokių žodžių dažniausiai pasigendame gyvenime? Mes laukiame, kad mums pasakytų “aš tave myliu ir esi brangiausias, nesvarbu, koks esi ir kokia tavo profesija”.

Tai yra mūsų gyvenimo įprasminimo nematomoji pusė. Statome namus, šluojame gatves, rašome, skaičiuojame, nuo ryto iki vakaro dirbame įvairius darbus. Ir vakarais grįžtame pikti ir pavargę į savo šeimą, pas brangiausius sau žmones. Dirbame kam? Tam, kad kažkas pasakytų “tu esi šaunuolis, esi man brangus”. Dirbame dažnai nesusimąstydami, ar mums tas darbas kelia nuobodulį, ar džiaugsmą, ar nusivylimą. Svarbu rezultatas – pinigai, o per juos meilės gavimas iš artimųjų.

Gyvenimas – kaip grandinė: jame viskas susieta bei surišta. Norime būti genialūs, protingi, mylimi.

Grįžkime prie istorinės mainų sąvokos. Prieš daugybę šimtmečių žmonės pradėjo mainus: “man reikia duonos, tau reikia vilnos, man reikia grūdų, tau reikia mano siūtų batų”. Viskas labai paprasta, bet žvilgtelėkime, kaip viskas vyksta dabar.

Kokie mainai vyksta? Ką norime pirkti, ką parduoti, ką mainyti? Aš laukiu, kad mane mylėtų. Ką tuomet darau? Stengiuosi uždirbti kuo daugiau pinigų, noriu būti žinomas ir visuomenėje gerbiamas. Todėl daug dirbu, bet tokia mano meilė nepasiekia adresato, to, kuris iš manęs taip pat laukia suprantančio žvilgsnio ir mano buvimo šalia.

Paprasčiausio buvimo. Gimęs kūdikis mūsų namuose užima pačią svarbiausią vietą: ir mūsų namuose, ir širdyse. Kai šalia bejėgis kūdikis, visus darbus dirbame tada, kai jam mažiau reikia mūsų bendravimo. Mes gyvename dėl jo ir esame laimingi. Laimingi, kai sugauname pirmąją kūdikio šypseną, laimingi, kai kūdikis tiesia į mus rankutes.

O kas toliau? Toliau viskas labai paprasta – dalyvaudami mainų procese nesame kūdikiai. Todėl mes ieškome, kaip išmainyti mūsų uždirbtus pinigus į meilę. Tą pirmąją prigimtinę meilę ir pasijusti mylimais. Ir patys susipainiojame, nes pinigus mainome į drabužius, keliones, vaikų gerbūvį, butus, bet nesusimąstome. Ar logiška manyti, kad savo darbo vaisius išmainysime į meilę? Pinigus ir už juos įsigytus daiktus, tai, ką galime paliesti, paragauti, norime mainyti į artimojo meilę mums. Norime mainyti į meilę, kurios negali paliesti, nes tai tik “sąvoka”?

Kažkas ne taip?

Kaip galima išmainyti pinigus į meilę. Kuo mes skiriamės nuo merginų, kurios savo kūną parduoda, ieškantiems meilės? Mainai paprasti: pinigai – kūnas. Bet čia, šiukštu, nepageidaujami jausmai. Taip pat nepageidaujama meilė. Čia jos nėra: tik perkančiojo merginą pasąmonėje yra noras, kad meilė perkama vienam kartui. Tiksliau, ne meilė, o pakaitalas, nes svarbiausia, kad čia meilės neliktų ir jos nebūtų, ir neliktų prisiminimų, nes tai, labai asmeniška. Perkant pamirštamos nemeilės problemos. Šioje situacijoje mainai labai aiškūs: turime pinigus, ir gauname už juos merginos kūną.

Kuo mes skiriamės nuo gatvės mergaičių? Mes savo beatodairišką plušimą, kurio rezultatas – pinigai, norime netiesiogiai mainyti į meilę. Juokinga, bet merginos žino, kad “meilė – pinigai” nėra tiesioji grandinė. O mes vis dar viliamės.

Mums sakoma: “tikėti pasakomis nereikia”. Ne vienas iš mūsų atsimena pasaką, kai moteriai atsivėrė olos durys, už kurių buvo didžiuliai lobiai. Ji atėjo su vaikeliu. Moteris, kiek tik pakėlė, tiek krovėsi lobių, brangenybių ir pamiršo oloje kūdikį, tai, ką turi brangiausia. Prieš užeinant į lobių olą, balsas ją įspėjo, kad nepamirštų pačio brangiausio, ką ji turi. Kai pasižiūrėjo, ką paliko, buvo jau per vėlu.

O dabar žvilgtelėkime dar kartą į mūsų gyvenimus. Pasaka kartojasi gyvenime. Mes daug dirbame ir paliekame tai, ką turime brangiausia. Senatvėje stebimės, kodėl mus palieka vaikai, “mes taip dėl jų stengėmės, mes tiek dirbome, kad jie turėtų viską, ką turi bendraamžiai”. Mes nesuprantame, kodėl? Mes kaip ta moteris oloje. Mainome tai, kas brangiausia, į tai, ką galime apčiuopti ir esame nelaimingi. Kai suprantame, būna per vėlu.

Per šv. Kalėdas kūdikėlis guli prakartėlėje, laukdamas, kad mes juo pasirūpintume. Žengiant į naujus metus susimąstytume, pasirūpintume savimi ir meile sau. Bet mes vėl skubame į parduotuves, nes šv. Kalėdos – dovanų metas. Ir perkame, perkame, perkame. Mainai: norime mainyti dvasios ramybę į dovanas, kurias perkame. Ar galima mainyti dovanas, pirktas už mūsų sąžiningai uždirbtus pinigus į džiugesį širdyje ir dvasios ramybę?

Pažvelgę į kūdikį suprasime, kad jo akių spindesio ir krykštavimo sulaukiame, kai būname šalia, su juo žaidžiame. Kažkodėl kūdikis savo mamos buvimo šalia neišmaino į žaislus! Kūdikis žaidžia ir akimis ieško mamos, tada jo veidelis nušvinta džiugia šypsena.

Na ir vėl grįžkime prie meilės. Prie meilės mainų, ar mainų vardan meilės. Ar mes nesame moteris iš pasakos, tai ką brangiausia, palikę už tvirtų olos durų?