“Laukinės Gulbės”
Vakaras buvo smagus. Turbūt visiems dvyliktokams patiko. Bet mane neramino tas įvykis, kuris atsitiko gražių išleistuvių vakarą. Aš sėdėjau už stalo ir žiūrėjau į apmaudžiai verkiančią merginą. Tą merginą aš pažinojau – tai Justė iš 12b. Ilgai negalėjau nusėdėti, priėjau prie jos.
– Kas tave nuskriaudė? – smalsiai paklausiau. Ji pakėlė galvą, su akyse pilnomis ašaromis.
– Koks tavo vardas? – paklausė ji.
– Marius, – atsakiau.
– Turbūt manęs nesuprasi, bet man bus lengviau, jei aš kam nors papasakosiu.
Mes su mama, tėtės aš neturėjau, atsikėlėm į naują butą. Ten aš neturėjau nei draugų, nei draugių. Vieną kartą sėdėjau ant suoliuko prie namų ir skaičiau knygą. Baigusi skaityti, aš jau norėjau eiti, tik staiga pamačiau priešais save stovintį vaikiną. Jis buvo gana simpatiškas. Jis priėjo prie manęs, atsisėdo šalia ir žiūrėdamas man į akis, tarė:
– Tavo akys gražios.
Buvo matyti, kad manimi susižavėjo. O kas dar?- visiškai nepasimetusi, paklausiau.
– Mano vardas Mindaugas, o tavo?
Na, manau pirmai pradžiai užteks. Stodamasi pasakiau jam tebestovinčiam prie suoliuko.
– Mano vardas Justė.
Nuo to laiko nebemačiau, nes su mama buvau išvažiavusi į Palangą. Tačiau naktimis aš jį sapnuodavau. Rugsėjo 1-oji, skubi į mokyklą.
– Juste,- staiga išgirdau.
Aš žinojau, kad manęs čia niekas nepažįsta, todėl ėjau neatsisukdama.
– Juste, palauk,- su šiais žodžiais mane palietė vaikino ranka. Tai buvo jis -Mindaugas. Mes linksmai šnekučiavomės, nuėjom į mokyklą. Nuo to laiko prasidėjo mūsų draugystė.
Klasės draugės man pavydėjo, sakė, kad aš, turbūt, laiminga. Tiesa jis buvo 11-tokas, o aš 12-okė., tačiau aš tikrai buvau laiminga. Naujuosius metus jis pakvietė sutikti pas jį dviese, jaukiai šiltam kambary. Tai buvo išties malonu. Mums besėdint prie gražiai papuošto stalo, Mindaugas pasakė, kai ką paslaptinga.
– Žinai ką, aš tau kai ką turiu pasakyti, tačiau tai bus lygiai 24val. Mes valgėm, gėrėm, kalbėjomės ir net nepajutom, kaip išmušė 24val. Tada Mindaugas apkabino ir švelniai pabučiavo.
– Mindaugai, juk tau tik 16-lika. O. Juste, bet aš tave myliu.
Aš tik nusijuokiau ir pasakiau:
– Atleisk, bet aš nesuprantu, kas yra meilė.
– Žinai, Juste. Aš tau papasakosiu legendą apie “Baltas gulbes”.
“Ežere gyveno dvi baltos gulbės, žmonės jas labai mylėjo. Kartą medžiotojas nušovė gulbiną. Gulbė baisiai blaškėsi po dangų, klykdama krito žemėn ir užsimušė. Žmonės regėję visa tai, labai verkė ir liūdėjo.”
Aš vėl nusijuokiau ir tariau;
– Tu man norėjai papasakoti apie gulbes ir apie meilę. Betgi čia visai nejuokinga. Tu pagalvok, gulbė užsimušė, nes labai mylėjo gulbiną.
– Mindaugai, atleisk, bet atsakyti tau šiandien negaliu, aš tau atsakysiu vėliau.
Po Naujųjų mūsų draugystė dar labiau sustiprėjo. Bet kovo 25d. jis neatėjo, net nepaskambino, mokykloje jo taip pat nebuvo.
“Kas galėjo atsitikti”- per visas pamokas kamavo viena mintis. Pasibaigus pamokoms aš nuėjau pas jį į namus. Duris atidarė jo motina, jos akys buvo pilnos ašarų.
– Kas atsitiko Mindaugui? – nesavu balsu suklykiau aš.
– Vakar jį rado sužeistą gatvėj. Dabar jis ligoninėje, jo būklė labai sunki – vos ne vos ištarė jo mama.
– Ne tai netiesa! To negali būti!
Net nepajutau, kaip atsidūriau prie Mindaugo palatos. Aš puoliau prie jo ir pravirkau. Jo veide pasirodė šypsena.
– Mieloji Juste, neverk, prašau tavęs. Viskas bus gerai.
– Čiau tau Juste, aš atidaviau visas jėgas ir tau jį parašiau.
Jis padavė man laišką. Mindaugas mirė. Mane šaukiančią išnešė iš palatos.
– Dabar, Mariau, tu pats perskaityk šį laišką. Ir ji man padavė baltą popieriaus lapą. Aš susikaupiau ir pradėjau skaityti.
Mieloji Juste,
Tu žinai, kad mums reiks išsiskirti, bet žinok, mūsų niekas neišskirs, nei kardas, nei pikti žmonės, tik išskirs mus mirtis ir šalti kapai. Miela Juste, tau rašau jau paskutinį kartą. Mano mintys iki paskutinės gyvenimo akimirkos, bus tik apie tave. Nepamiršk legendos apie baltas gulbes. Ir papasakok, tiems, kurie nežino, kas yra meilė.
Tavo draugas Mindaugas.
Man pabaigus skaityti laišką, Justė pagriebė laišką ir išbėgo į gatvę. Staiga. Pasigirdo klyksmas. Išbėgęs į gatvę pamačiau kraupų vaizdą. Vidury gatvės gulėjo Justė. Rankoje ji laikė smarkiai suspaustą laišką. Aš pasilenkiau prie jos, o ji sušnibždėjo:
– Mindaugai, dabar mūsų niekas neišskirs.
Pasakiusi tai, Justė užsimerkė. Atvažiavo greitoji pagalba, gydytojas apžiūrėjo ir pasakė: Staigi mirtis. Ji gulėjo su gražia balta suknele, kaip gulbė, o rankoj ji vis dar laikė smarkiai suspaustą laišką, kuriame matėsi Mindaugo rašyti žodžiai:
“Nepamiršk legendos apie baltas gulbes!”
