Karšta meilė, karštu žaibu
Lauke buvo šalta, smarkiai lijo lietus ir griaudėjo baisus griaustinis. Aš prisiglaudžiau prie tavęs ir man niekas nebe baisu, aš jaučiau šilumą, taip, tavo karštą šilumą, tavo širdies plakimą ir man taip gera… Atrodo, jog mes visada būsime kartu vienas šalia kito. Bet taip tik atrodė…
Štai vieną prakeiktą dieną tu man pasakei jog palieki mane. Pasakei ir nuėjai savais keliais. O aš likau nežinioje… Vardan ko… Kodėl? Klausiau savęs ištisas dienas ir naktis. Mano geriausi draugai buvo ašaros ir pagalvė. O kaip norėjau, kad tai būtų tik baisus sapnas, košmaras. Ir prabudusi rasčiau tave šalia savęs…
Matyčiau tavo žydras akis, tavo švelnias lūpas sakančias man “labas rytas”. Kažkada tai buvo tikrovė dabar liko tik svajonė. Pasidžiaugiau tavo meile, artumu, tavo bučiniais ir tu dabar visą tai dalini kitai. Kitai, kuri atėmė tave iš manęs. Kuri dabar labai laiminga būdama su tavimi tavo glėbyje, tavo karštuose jausmuose, kurie kaip ugnis.
Bet aš paskendusi šaltyje, matau tave tik nuotraukose. Mano širdyje dabar griaudėja didžiausi žaibų kamuoliai, jie tokie karšti kaip kadaise buvusi tavo meilė. Buvusi! Kaip sunku man tarti tą žodį. Bet ką jau padarysi meilė ji jau tokia… Tokia negailestinga vienu tarpu karšta, audringa, o vėliau sušalusį į ledą.
Sakau tau sudie manoji meile, nebūk toks kaip tas siaubingas žaibas kertantis dangų, taip tu su savo jausmais nedaužyk širdelių… Kaip sudaužei mano!!!
Atsiuntė: Nežinomas autorius
