Kaip išgyventi įsimylėjimą?
Šiandien man liūdna. Mane kankina meilė. Veikiau netikėtas įsimylėjimas. Negaliu susikaupti. Jaučiuosi kaip šešiolikmetis: smarkiai plaka širdis, virpa rankos, džiūsta burna kiekvieną kartą, kai tik ją sutinku. Kaip išgyventi įsimylėjimą?
Žinau, kad įsimylėjimas pasibaigia. Tik ilgai po jo kankinuosi. Banalu, tačiau, kai įsimyli, viskas atrodo kitaip: viską geriau užuodžiu, geriau matau, praeiviai gatvėse atrodo gražesni, aš pats vaikštau apimtas keistos euforijos. Nuolat mąstau apie savo įsimylėjimo objektą. Bet nuolat savęs klausiu, ar ji kada nors prisimena mane? Ar aš jai svarbus? Kankindamasis laukiu jos skambučių. Bėda, kai įsimylėjimas yra panašus į vienakryptį eismą: žinai, kad norėdamas apsisukti ir sugrįžti atgal (į ramybės būseną) turi dar gerą puskilometrį nuvažiuoti pirmyn. Važiuoju, nors žinau, kad mano mašina po truputį genda. Ar nusiraminsiu? Ką man daryti?
Skambinu savo pažįstamai, kuri garsėja meilės aferomis. Nelaimingais įsimylėjimais, tragiškais atsisveikinimais. Gal ji turi kokių patarimų? Kokia jos patirtis?
Inga vis dar nenustoja pasakojusi man apie savo paskutinį vaikiną. Gražų, protingą, tačiau vėjavaikį. Išsiskyrusi su juo gal prieš mėnesį, ji nuolat jį sapnuodavo. Sapnuose vis prašydavo: ‚Pabučiuok mane. Aš žinau, kad mes išsiskirsime. Pabučiuok mane savo sausomis lūpomis. Pabučiuok mane, kad pajusčiau, kam nepriklausau ir ko nežinau. Tikriausiai tau jau nusibodo mano prašymai. Vis tiek. Pabučiuok mane“. Keisti Ingos sapnai kartodavosi.
Vaikščiodama Vilniaus gatvėmis mano pažįstama visur matydavo tik savo nelaimingą meilę: kiekvieno vaikino veide, kavinių languose ir parduotuvių vitrinose, net „Utenos trikotažo“ reklaminiuose plakatuose. Parėjusi namo šiek tiek paverkdavo. Mėnuo prabėgo kaip nebuvęs.
„Po daugybės įsimylėjimų, niekaip negali pasimokyti?“ – klausiu Ingos. Dabar ji tik kikena į telefono ragelį. Pasirodo, jai patinka įsimylėti. Ir jai dar labiau patinka mylėtis. Užsimiršti kūniško džiaugsmo akimirką. Inga teigia, kad tai natūrali gyvenimo dalis. Tačiau aš klausiu jos, ką daryti, jei aš tiesiog nuolat ir be perstojo apie savo meilę mąstau. Noriu su ja būti visą laiką. Negaliu nieko veikti. Bijau, kad vieną dieną ji mane paliks.
Inga surimtėja. „Žinai, gal mums reiktų nueiti pas psichologą. Gal mes nesubrendę tikriems jausmams?“ Galėčiau su ja sutikti, tačiau abejoju, ar tai padės. Ir ar kada subręsiu. Aš daug žinau apie meilę ir mylėjimąsi, tačiau žinojimas man nepadeda, kai užplūsta jausmų audros. Ir Lietuvos psichologai nepadės. Nebent lieps nupiešti žmogų, namą, medį ir išanalizuos mane. Diagnozė: pasimetęs ir beviltiškai įsimylėjęs.
Kalbantis su Inga, dingtelėjo mintis, kad įsimylėjime ir meilėje svarbiausia bendravimas: bendrauti su savo ilgalaikiu ar trumpalaikiu partneriu, kalbėtis apie savo lūkesčius ir jausmus. Taip, kaip aš bendrauju su Inga. Mėginti išsiaiškinti, ko vienas iš kito tikimės. Ar mūsų norai sutampa? Kalbėtis, kad įsimylėjimas nebūtų kaip vienakryptė gatvė. Bendravimas, bendravimas ir dar kartą bendravimas. Taip manė ir daugelio nemylimas senelis Marxas, ir visų nuolat prisimenamas tėvelis Froidas. Ir aš taip manau. Turėsiu pasikalbėti su savo išrinktąja.
Šiandien kirsdamas gatvę senamiestyje, pastebėjau plakatą su pusnuoge mergina, laikančia didelį kvepalų butelį. Iš butelio tryško geltonas kvapnus skystis. Mergina priminė mano įsimylėjimo objektą. Tai ji. Tikrai, tai ji. Ant plakato — užrašas „Escape“: pabėgimas, pasitraukimas, išsivadavimas, užsimiršimas. Gal šiąnakt užsimiršiu jos glėbyje? Gal pajusiu, kad esu mylimas? Ir vėl stipriau suplakė mano širdis.
