Ištikimybė ir meilė šeimyniniame gyvenime

Yra žinomas faktas, kurį ypač gerai suvokia vedusios poros, kad ištikimybė ir meilė – tai du pilioriai, ant kurių laikosi šeimyninis gyvenimas. Abu pilioriai yra lygiai svarbūs santuokiniame gyvenime. Kai jie sugriūva, šeimyninis gyvenimas virsta pragaru. Mūsų žmogiškasis trūkumas yra tas, kad mes tuos du piliorius stengiamės pakeisti kitais, sukurtais žmogaus ir turinčiais daug defektų.

Mūsų protas yra „išplautas” klaidingos ištikimybės ir bendradarbiavimo santuokoje idėjos. Dešimtmečiais visuomenei teigiama, kad santuoka daugiau nebėra sudaroma visam gyvenimui. Iš esmės klaidingos ir keliančios įtampą idėjos dabar jau priimamos bemaž kaip tiesa. Mes gyvename laikmečiu, kai daugumos nuomonė laikoma tiesa, kuri prieštarauja Evangelinei tiesai – Dievo žodžiui. Kiekvienas galime paliudyti masinės informacijos priemonių, dainų, filmų ir muilo operų pateikiamą klaidingą meilės ir ištikimybės suvokimą santuokoje. Reklama kursto (provokuoja) egoizmo ir puikybės jausmus – aš ir tik aš, sukelia painiavą ir įtampą šeimose, tarsi visas pasaulis susidėtų iš sugriuvusių šeimų, gyvenimo susidėjus ir ištuokų. Tai yra pagiežos, gynybos, pykčio ir pavydo rezultatas apgaubtose paslapties, stokojančiose nuoširdumo ir kupinose nusivylimo sprendžiant problemas situacijose. Didžiulės agentūros, norinčios destruktyviai pavaizduoti tiesą ir meilę, žinoma, turi finansines galimybes aiškiai ir įtikinamai perteikti savo žinią. Tokio smegenų plovimo neįmanoma paneigti, todėl šeima dažnai atsiduria konfliktų sūkuryje.

Krikščioniškų šeimų judėjimas, stengdamasis paneigti klaidingas idėjas ir sumažinti įtampą šeimyniniame gyvenime, metų metais formuoja stiprų tikėjimą ir iš tiesų laimingo šeimyninio gyvenimo moralinį pagrindimą.

Kiekvienas esam liudininkas to, kad dažnai šiandien santuoka yra tik nuotykis, o meilės ir ištikimybės pažadai lengvai užmirštami. Trūkstant nuoširdumo, įtampa ir nusivylimas yra tokie dideli, kad meilė ir ištikimybė virsta neapykanta ir žiaurumu.

Suirusių šeimų rezultatas – tai neišsipildęs jaukaus lizdo troškimas. Nuo to vaikai kenčia visą gyvenimą. Nepaisant visos masinių informacijos priemonių keliamos sumaišties, vis išnyra klausimas, ar įmanoma visą gyvenimą besitęsianti laiminga santuoka?

Atmetant pastovios vedybinės ištikimybės idealą siekiama įteigti, kad santuoka teikia mažiau pasitenkinimo, ir santuokinė ceremonija paverčiama farsu. Jei asmuo sudaro santuoką manydamas, kad ji galima tik kelerius metus, jis nukrypsta nuo pasiryžimo ir tikėjimo, jog ištikimi santuokiniai ryšiai gali trukti visą gyvenimą.

Tačiau kiekviena jaunoji ir jaunikis sako, kad jie ima vienas kitą „laisva valia” ir „džiaugsme ir bėdoj, sveikatoj ar ligoj mylės, bus ištikimi vienas kitam, iki mirtis juos išskirs”. Šioje didingoje sąjungoje prasideda šeima, kuri yra meilės ir gyvenimo bendruomenė. Jaunosios ir jaunojo laisva valia ištarti žodžiai padaro santuoką teisėtą ir amžiną. Šeima yra pastovi institucija ir Dievo, ir visuomenės akyse.

Santuoka yra abipusio pasitikėjimo aktas – ištikimybė vienas kitam. Tokiu atveju vyras ir žmona atiduoda savo gyvenimą vienas kitam, jie pripažįsta, kad yra tarpusavyje priklausomi. Santuoka – tai pasitikėjimas būnant ištikimiems iki mirties. Žvelgdami su pagarba į vyro ir moters sąjungą, mes, krikščionys, Šventajame Rašte atrasime, kad ši sąjunga turi ypatingų požymių, yra Dievo sukurta. Ši sąjunga pranoksta visas kitas žmogiškąsias sąjungas, netgi tėvų ir vaikų sąjungą. „Vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos” (plg. Mk 10, 7; Ef 5, 31).

Ši sąjunga yra labai intymi ir gili, iš dvasios ir kūno: „ir jie taps vienu kūnu”. Šiuos žodžius rasime Pradžios knygoje, juos pakartojo ir Jėzus.

Vyras ir žmona pagal Dievo užmojį yra skirti padėti vienas kitam. „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką” (Pr 2, 18). Giesmių giesmės knyga kalba apie meilės ir ištikimybės intensyvumą.

Vyro ir žmonos ryšys yra intymiausias dėl karštos meilės ir ištikimybės. Kai Viešpats Dievas parodė vyrui moterį, jis paaiškino: „Ši pagaliau yra kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno” (Pr 2, 23). Tai yra pirmoji santuokinė giesmė.

Jėzus netgi žengė žingsnį toliau: prie originalaus Dievo plano, išsakyto Pradžios knygoje, jis prideda: „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria” (Mt 19, 6) ir klausinėjamas atasko: „Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo” (Mt 19, 8).”Kiekvienas, kas atleidžia žmoną ir veda kitą – svetimauja. Ir kas veda vyro atleistąją, taip pat svetimauja”(Lk 16, 18). Jėzus patvirtina gilų savo supratimą ir jautrią pagarbą šeimyninei ištikimybei ir intymumui. Juozapas ir Marija – du žmonės, kurie mylėjo vienas kitą ir buvo ištikimi vienas kitam, – nepaisydami visų rūpesčių, augino Jėzų Nazareto šeimoje. Taip pat labai svarbu įvertinti Jėzaus dalyvavimą Kanos vestuvėse.

Viską pranoksta originalus ir autentiškas planas, kurį sukūrė visa mylintis Kūrėjas, kad žmogiškoji santuoka būtų laiminga ir tęstųsi visą gyvenimą. Nukrypimai nuo tobulos sąjungos, kurią sukūrė tobulasis Kūrėjas, yra ne kas kita, kaip klaidos.

Patyrę žmonės, tokie kaip Džekas Dominianas iš Jungtinės Karalystės, teigia: „1960 metais, kai skyrybos buvo įteisintos, mes manėme, kad to reikia dėl vaikų ir sutuoktinių interesų. Šiandien suvokiame, kad santuokų irimas yra porų ir vaikų sveikatos, jausmų, socialinio ir emocinio gyvenimo suniokojimas. Skyrybos yra įvykis, geriau įrodantis amžinos santuokos būtinumą nei šeimų suirimas”. Buvusi Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Margareta Tečer 1988 metais pasakė: „Kai kuriuose miestuose vienas iš trijų vaikų yra auginamas nesaugiai, be vieno iš tėvų. Šeimų irimas griauna visuomenės sveikatą, grasindamas visuomenės širdžiai atmokėti socialinėmis problemomis, kurių vyriausybė negali išspęsti nei su jomis susidoroti. Politika privalo būti nukreipta į šeimų stiprinimą”.

Tikrai yra įmanoma gyventi ištikimai ir mylint vienoje santuokoje visą gyvenimą, ir mes tikime, kad kiekvienas čia esantis yra liudininkas daugelio laimingų šeimų gyvenimo, kur sutuoktiniai yra kartu dėl laisvos, rimtos, pastovios, atsidavusios, brandžios, nuostabios ir švelnios meilės. Tokia meilė ir ištikimybė reiškia, kad aš apsisprendžiu, jog svarbiausias mano gyvenimo tikslas yra domėjimasis mano vyru/žmona ir vaikais, kuriuos aš auginu ir myliu. Aš dėl to džiaugiuosi ir esu laimingas. Tokia meilė ir ištikimybė reiškia, kad nuolat kreipiamas dėmesys į pagarbą sau ir kitiems, į tarnavimą, kilnumą bei išmintingą ir mylintį tėvystės pareigų atlikimą.

Norėdami pasiekti tokią meilę ir ištikimybę santuokoje ir išpildyti priesaiką „iki mirtis mus išskirs”, mes privalome:

1. Kasdien rūpintis santuokos sėkmingumu. Priklausymas kokiam nors šeimų judėjimui, kad ir tokiam kaip Krikščioniškų šeimų judėjimas, visada padeda stiprinti meilę ir ištikimybę santuokoje. Tai vyksta lėtai, bet tvirtai.

2. Prašyti Visagalio Dievo pagalbos užklupus sunkumams. Atsiminkite, kuo daugiau skaitysite ir mąstysite Dievo žodį – ar vieni, ar šeimų grupelėse, – tuo geresnes išeitis rasite iš savo sudėtingų situacjų.

3. Rasti laiko pasikalbėti tarpusavyje ir su vaikais.

4. Gerbti vienas kito idėjas, diskutuoti ir būti tolerantiški.

5. Pykdamiesi dėl idėjų visada rasti išeitį.

6. Visada būti ištikimi vienas kitam. Pasitikėti vienas kitu ir kiek įmanoma daugiau bendrauti vienas su kitu.

7. Prioritetu visada laikyti sutuoktinį.

8. Atkreipti dėmesį į mažus dalykus ir būti nuoširdūs, nieko, net smulkmenų nenuslėpti.

Po 38 santuokinio gyvenimo metų, augindami penkis vaikus, galime patvirtinti, kad tikrai yra galima visą gyvenimą besitęsianti santuoka. Tai yra įmanoma, jei esi nusistatęs draugiškai spręsti visas problemas, visada melsti Dievo pagalbos ir labai kritiškai žiūrėti į masinės informacijos priemones.

Linkime Lietuvai ir kaimyninėms šalims stiprios ir vieningos šeimos, kuri yra kiekvienos tautos stuburas.

Tonny ir Lily Gauci

Pranešimas skaitytas Lietuvos šeimos centrų dešimtmečiui skirtoje konferencijoje „Jaunimo rengimas šeimai” 2001 09 28-30