Erich Fromm “Meilė – atsakymas į, žmogaus egzistencijos problemą”

Kiekviena meilės teorija privalo remtis žmogaus ir jo egzistencijos samprata. Gyvūnų meilė, ar tiksliau meilės ekvivalentas gyvūnų santykiuose, jų prisirišimas iš esmės tėra instinktyvaus jų elgesio sudėtinė dalis, o žmoguje veikia tik šio instinktyvaus mechanizmo reliktai. Svarbiausia žmogaus egzistencijoje yra tai, kad jis kilęs iš gyvūnijos, iš instinktyvaus prisitaikymo, kad jis įveikė gamtos ribas – nors niekados iš jų neišsivadavo, jis yra jos dalis, – ir vis dėlto kartą pasukęs į šalį nuo gamtiškumo, kartą išmestas iš rojaus – pirminių sąsajų su gamta – jis nebegali grįžti atgal; net jei ir mėgintų, cherubinai savo degančiais kardais pastotų jam kelią. Žmogus tegali žengti į priekį, ugdydamas savo protą, ieškodamas naujos, žmogiškosios, harmonijos, vietoje negrįžtamai prarastos priešžmogiškosios.

Kai žmogus gimsta ar žmonių giminės, ar atskiro individo prasme, jis tarsi išmetamas iš apibrėžtos situacijos tiek, kiek yra apibrėžti instinktai, į neapibrėžtą, netikrą ir atvirą situaciją. Čia gali būti tikras tik dėl to, kas jau praėjo, – ateityje tikra tiktai viena – mirtis.

Žmogus apdovanotas protu; jis yra gyvenimas, suvokiantis pats save; jis turi supratimą apie save, savo draugus, apie savo praeitį ir savo ateities galimybes. Šis suvokimas savęs kaip atskiros visumos, suvokimas savo gyvenimo kaip trumpo švystelėjimo, ir to, kad ne savo valia gimęs, ir mirs prieš savo valią, kad mirs anksčiau negu tie, kuriuos myli, arba tie pirma jo, suvokimas savo vienišumo ir atskirtumo, savo bejėgiškumo prieš gamtos ir visuomenės jėgas, visa tai daro jo uždarą, atskirtą egzistenciją nepakeliamu kalėjimu. Jis išeitų iš proto, jei negalėtų išsivaduoti iš šio kalėjimo ir susieti save, vienaip ar kitaip susivienyti su žmonėmis, su išoriniu pasauliu.

Atskirtumo išgyvenimas sukelia nerimą; būtent jis ir yra visokio nerimo šaltinis. Būti atskirtu reiškia būti atkirstu, be jokių galimybių panaudoti savo žmogiškąsias jėgas. Iš atskirtumo kyla bejėgiškumas, nepajėgumas aktyviai veikti pasaulį – daiktus ir žmones – tai reiškia, kad pasaulis gali kėsintis į mane be jokių mano galimybių atsispirti. Taigi atskirtumas yra didelio nerimo šaltinis. Be to, jis sukelia gėdos ir kaltės jausmus. Šis kaltės ir gėdos išgyvenimas išreikštas Biblijos pasakojimo apie Adomą ir Ievą. Po to, kai Adomas ir Ieva paragavo “gėrio ir blogio pažinimo medžio” vaisiaus, po to, kai jie nepaklausė (nėra gėrio ar blogio, jei nėra laisvės nepaklusti), po to, kai jie tapo žmonėmis, išsilaisvindami iš pirminės gyvulio harmonijos su gamta, t.y. gimė kaip žmogiškos būtybės, – pamatė, kad “jie yra nuogi, – ir jie susigėdo”. Kažin ar mes sutiksime, kad toks senas ir pamatinis mitas kaip šis išreiškia skrupulingą devynioliktojo amžiaus moralės požiūrį ir kad svarbiausia, ką šiame pasakojime norima mums pranešti, yra sumišimas dėl to, kad jų genitalijos buvo matomos? Vargu ar taip yra, tad traktuodami pasakojimą Viktorijos laikų dvasia, mes prarandame esmę, kuri, atrodo, yra tokia: po to, kai vyras ir moteris suvokė save ir vienas kitą skyrium, jie suprato savo atskirtumą ir savo skirtingumus tik tiek, kad priklauso skirtingoms lytims. Bet supratę savo skirtingumą, jie pasijuto svetimi, nes dar nebuvo išmokę mylėti vienas kito (tai labai ryšku iš to, kad Adomas gindamasis kaltina Ievą, užuot mėginęs ją apginti. Žmogiškojo atskirtumo suvokimas, neatgavus ryšio per meilę, – tai yra gėdos pagrindas. O taip pat ir kaltės bei nerimo priežastis.

Taigi didžiausia žmogaus reikmė yra būtinumas peržengti šį atskirtumą, išeiti iš vienatvės kalėjimo. Absoliuti nesėkmė siekiant šio tikslo veda į beprotybę, nes panika dėl visiškos vienatvės gali būti įveikta tik visiškai atsitraukus nuo išorinio pasaulio, kai atskirtumo jausmas išnyksta todėl, kad dingsta išorinis pasaulis, nuo kurio esi atskirtas.

Visų amžių ir kultūrų žmogus susiduria su poreikiu spręsti vieną ir tą patį klausimą: kaip įveikti atskirtumą, sąryšį, kaip peržengti savo individualaus gyvenimo ribotumą ir atrasti vienybę. Tas pats klausimas iškyla žmogui, gyvenančiam uolose, klajokliui, ganančiam savo avis, Egipto valstiečiui, Finikijos amatininkui, Romos kareiviui, viduramžių vienuoliui, Japonijos samurajui, šiuolaikiniam tarnautojui ir gamyklos darbininkui. Klausimas tas pats, nes kyla iš tų pačių pagrindų: iš žmogiškosios situacijos, iš žmogaus egzistencijos sąlygų. O atsakymai skiriasi. Į klausimą gali būti atsakyta gyvulių garbinimu, žmonių aukojimu ar karinėmis pergalėmis, polinkiu į prabangą, asketišku atsižadėjimu, maniakišku darbu, menine kūryba, meile Dievui ir meile Žmogui. Nors atsakymų daug – žmonių istorija yra jų metraštis – jie nėra nesuskaičiuojami. Atvirkščiai, jei mes nekreipsime dėmesio į neesminius skirtumus, pamatysime, kad skaičius atsakymų, kurie buvo duodami ir kurie galėjo būti duoti įvairiose žmonių kultūrose, yra ribotas. Religijos ir filosofijos istorija – tai tokių skirtingų kokybiškai ir kiekybiškai atsakymų istorija.

Tam tikru mastu atsakymai priklauso nuo individo pasiekto individuacijos laipsnio. Kūdikio Aš-iškumas yra labai mažai išsivystęs; jis vis dar jaučiasi esąs motinos dalis, nejaučia atskirtumo, kol šalia yra motina. Jis nesijaučia vienišas, kai šalia yra motinos kūnas, jos krūtis, jos oda. Kai vaikas išsiugdo savo atskirtumo ir individualybės jausmą, jam nustoja būti reikalingas motinos fizinis artumas, atsiranda poreikis įveikti atskirtumą kitais būdais.

Panašu, kad žmonių giminė savo kūdikystėje dar jautė vienybę su gamta. Žemė, gyvuliai, augalai buvo ir žmogaus pasaulis. Jis tapatino save su gyvuliais ir tai išreiškė dėvėdamas gyvulių kaukes, garbindamas toteminį gyvulį ar gyvulį-dievą. Bet juo labiau žmonija vadavosi nuo šių pirminių ryšių, juo labiau atskyrė save nuo gamtos pasaulio, tuo intensyvesnis darėsi poreikis ieškoti naujų būdų išsivaduoti nuo atskirtumo.

Vienas iš tokių būdų slypi visų rūšių orgiastinėse būsenose. Tai gali būti paties žmogaus ar narkotikų dėka susikurtas transas. Ryškus tokio tipo transo pavyzdys gali būti daugelis primityvių genčių ritualų. Laikinoje egzaltacijos būsenoje išorinis pasaulis išnyksta, podraug išnyksta ir atskirtumo jausmas. Kadangi šie ritualai atliekami bendrai, prisideda vienybės su grupe išgyvenimas, kuris daro šį būdą dar veiksmingesnį. Jam artimas ir dažnai su šia orgiastine būsena painiojamas seksualinis išgyvenimas. Seksualinis orgazmas gali sukelti būseną, panašią į transą ar tam tikrų narkotikų efektą. Daugelio pirmykščių ritualų sudėtinė dalis buvo bendrų seksualinių orgijų paprotys. Atrodo, kad po orgijų žmogus gali kurį laiką gyventi ne taip labai kentėdamas dėl savo atskirtumo. Ilgainiui nerimo įtampa auga, ir ji vėl slopinama kartojant ritualus.

Kol šios orgijos yra įprastas bendro genties gyvenimo reiškinys, jos nekelia nerimo ar kaltės jausmo. Taip elgtis atrodo teisinga ir netgi vertinga, nes taip daro visi, genties gydytojo ar dvasininko skatinami; taigi čia lyg ir nėra jokios priežasties jausti savo kaltę ar gėdą. Visai kas kita, kai tą patį sprendimą pasirenka individas, gyvenantis kultūroje, kur tai jau atmesta. Neorgiastinėse kultūrose pavieniai individai renkasi alkoholizmą ir narkomaniją. Kadangi visuomenė nepalaiko tokio elgesio, jie jaučia savo kaltę ir sąžinės graužimą, stengiasi gelbėtis nuo jų alkoholio ir narkotikų svaigulyje, tačiau išgyvena kaskart didėjantį vienišumą, kuris verčia vis dažniau grįžti prie orgiastinio atsipalaidavimo. Mažai kuo nuo pastarojo skiriasi seksualinio orgazmo būdas. Tai yra tam tikra ir įprasta vienatvės įveikimo forma, šioks toks žmogaus izoliuotumo problemos sprendimas. Jei individas nėra įveikęs atskirtumo jausmo kitaip, seksualinio orgazmo poreikis daro jį panašų į alkoholiką ir narkomaną. Tai virsta desperatiškomis pastangomis atsikratyti nerimo, kurį gimdo vienatvė, bet atskirtumo jausmas vis stiprėja, kadangi seksualinis aktas be meilės prarają tarp dviejų žmonių pašalina tik akimirkai.

Visoms orgiastinio ryšio formoms būdingos trys savybės: jos būna intensyvios, netgi aistringos; jos apima visą asmenybę – jos protą ir kūną; yra laikinos ir vis pasikartoja. Visiškai priešingi dalykai ryškėja toje sąryšio formoje, kurią dažniausiai žmogus ryžtasi pasirinkti (ir praeityje, ir dabar) – vienybėje, pagrįstoje prisitaikymu (konformizmu) prie grupės, jos papročių, veiklos ir tikėjimo. Čia mes taip pat susiduriame su tam tikra raida.

Primityvioje visuomenėje grupė yra maža; ji susideda iš žmonių, kuriuos vienija kraujas ir žemės bendrumas. Besivystant kultūrai, grupės didėja; ilgainiui tai tampa didelės valstybės pilietybe, bažnyčios naryste. Net ir skurdžius romėnas jautėsi išdidus, kad galėjo pasakyti “civis romanus sum”, Roma ir Imperija buvo jo šeima, jo namai, jo pasaulis. Taip pat yra ir dabartinėje Vakarų visuomenėje, ryšys su grupe tampa vyraujančiu būdu įveikti savo atskirtumą. Tai yra ryšys, kuriame individo savastis tarsi išnyksta ir kurio tikslas – priklausyti miniai. Jei aš esu kaip ir kiekvienas kitas, jei neturiu jausmų ir minčių, kurie mane išskirtų, jei laikausi įprastų grupėje papročių, apsirengimo, idėjų, aš esu išgelbėtas nuo gąsdinančio vienatvės jausmo. Diktatoriškos sistemos, skiepydamos konformizmą, naudoja grasinimus ir terorą, demokratinės šalys – įtikinėjimą ir propagandą. Čia iš tiesų slypi didelis skirtumas tarp tų dviejų sistemų. Demokratijoje dar galima būti nonkonformistu, jie nėra visiškai išnykę. Totalitarinėse sistemose paklusti atsisako tik vienas kitas nepaprastas herojus ar kankinys. Nepaisant šio skirtumo, demokratinėje visuomenėje konformizmo mastas nepaprastai didelis. Priežastis glūdi tame, kad ieškant atsako į klausimą, koks turi būti tavo santykis su pasauliu, ir nerandant geresnio, tokiu atsaku tampa minios konformizmas. Baimę išsiskirti, likti šalia minios gali suprast tik tas, kas suvokia visą poreikio nebūti atsiskyrėliu gelmę. Kartais ši nonkonformizmo baimė virsta praktinių pavojų, kurie galėtų grėsti nonkonformistui, baime. Bet iš tiesų žmonės net ir Vakarų demokratijoje konformizmo nori kur kas labiau, negu iš tikrųjų yra verčiami būti konformistais.

Daugelis žmonių nė nesuvokia poreikio būti konformistu. Jie guodžiasi iliuzija, kad gyvena pagal savo pačių idėjas ir polinkius, kad yra individualistai, kad jų nuomonė – tai jų pačių galvosenos rezultatas, tik taip jau atsitiko, kad tos jų idėjos sutapo su daugumos idėjomis. Šis sutapimas – puikiausias įrodymas, kad “jų” idėjos teisingos. Kadangi vis dėlto esama tokio poreikio – turėti bent šiek tiek individualumo, šis poreikis patenkinamas pabrėžiant kai kuriuos skirtumus: inicialai ant krepšio ar megztinio, ekslibris ant banko pranešimo, priklausymas respublikonų priešininkams demokratams elkams ar šrineriams – kurie tampa individo išskirtinumo išraiška. Reklaminiai šūkiai rodo patetišką poreikį išsiskirti, nors iš tikrųjų vargu ar čia to esama.

Ši vis stiprėjanti tendencija šalinti skirtumus yra glaudžiai susijusi su lygybės samprata ir jos išgyvenimu labiausiai išvystytose industrinėse šalyse. Lygybė religiniame kontekste reiškia, kad mes visi esame Dievo vaikai, kad visi mes esame tos pačios dieviškos substancijos, taigi šia prasme visi vienodi. Tai taip pat reiškia, kad individo savitumas turi būti gerbiamas, nes, jeigu tai tiesa, kad mes visi esame tokie patys, tai tiesa turi būti ir tai, kad kiekvienas iš mūsų yra unikali esybė, savitas kosmosas. Toks įsitikinimas dėl individo unikalumo yra išsakytas Talmude: “Išgelbėti vienatinį gyvenimą tolygu išgelbėti pasaulį, lygiai kaip sugriauti vienatinį gyvenimą yra tas pats, kaip sugriauti visą pasaulį”. Lygybė, kaip individualybės išsivystymo sąlyga, buvo Vakarų švietėjų koncepcijos esmė. Tai reiškė (aiškiausiai tai suformulavo Kantas), kad joks žmogus neprivalo būti priemonė kito žmogaus tikslams įgyvendinti. Kad visi žmonės yra lygūs tiek, kiek jie yra tikslai, ir tik tikslai, jokiu būdu ne priemonės tuos tikslus įgyvendinti. Sekdami Švietimo epochos idėjomis, įvairių pakraipų socialistų mąstytojai lygybę apibūdino kaip eksploatacijos, žmogaus išnaudojimo panaikinimą, nesvarbu, ar tas išnaudojimas būtų žiaurus ar “žmogiškas”.

Šiuolaikinėje kapitalistinėje visuomenėje lygybės prasmė pakito. Lygybė prilyginta automatų lygybei; žmonių, kurie prarado savo individualumą. Lygybė šiandien labiau reiškia “tapatumą” negu “unikalumą”. Tai abstraktus tapatumas žmonių, kurie dirba vienodą darbą, taip pat pramogauja, skaito tuos pačius laikraščius, kurių jausmai ir mintys tapatūs. Šiuo požiūriu su tam tikru skepticizmu reiktų vertinti ir kai kuriuos laimėjimus, kurie laikomi pažangos ženklais, kaip antai moterų lygybė. Neverta nė sakyti, kad nesu moterų lygybės priešininkas, bet teigiamieji jos aspektai neturėtų klaidinti. Tai tėra tik tendencijos į skirtingumų šalinimą dalis. Lygybė yra pirkta didele kaina: moterys tapo lygios, nes niekuo nebesiskiria. Švietėjų filosofų prielaida – l’ame n’a pas de sexe – siela yra belytė – dabar tapo visuotinai priimta. Lyčių poliariškumas išnyko kartu su erotine meile, kuri pagrįsta šiuo poliariškumu. Vyrai ir moterys tapo vienodi, bet ne lygiaverčiai kaip priešingi poliai. Šiuolaikinė visuomenė propaguoja šį deindividualizuotos lygybės idealą, nes jai reikia žmoniškų atomų, kurie tarpusavyje niekuo nesiskiria, juos galima priversti funkcionuoti masiniame agregate tvarkingai, be sutrikimų, visi klauso tų pačių komandų; vis dėlto kiekvienas yra tikras, kad viską daro savo paties noru. Kaip moderni masinė produkcija reikalauja įrangos standartizacijos, taip ir socialinis procesas reikalauja žmogaus standartizacijos, ir tas suvienodinimas vadinamas “lygybe”.

Konformistinė vienybė nėra aistringa ir stipri; ji šalta, padiktuota rutinos, todėl dažniausiai neįstengia nuraminti vienatvės nerimo. Alkoholizmas, narkomanija, kompulsyvus seksualizmas ir savižudybės yra simptomai, kad Vakarų visuomenė kenčia dėl minios konformizmo. Be to, šis būdas iš esmės liečia tik protą, bet ne kūną, dėl to jam daug ko trūksta, palyginus su orgiastiniais būdais. Minios konformizmas turi tik vieną privalumą – yra pastovus ir be protrūkių. Individas tampa priklausomas konformizmo modeliui nuo trejų ar ketverių metų ir iš tiesų jau niekada nebepraranda savo sąsajų su minia. Net jo laidotuvės, kurias individas įsivaizduoja kaip savo paskutinį reikšmingą socialinį veiksmą, tiksliai atitinka įprastą ritualą.

Podraug su konformizmu, kaip būdu atsikratyti vienatvės nerimo, reiktų aptarti kitą šiuolaikinio gyvenimo veiksnį: rutinos vaidmenį darbe ir malonumuose. “Nuo devynių iki penkių” žmogus tampa sudėtine darbo jėgos arba biurokratų – tarnautojų ir menedžerių – jėgos dalimi. Jo iniciatyva yra labai ribota, jo uždavinius apibrėžia pati darbo organizacija, ir šiuo požiūriu mažai skiriasi tie, kas yra darbo organizacijos laiptų viršūnėje, nuo tų, kas yra laiptų apačioje. Visi jie atlieka užduotis, diktuojamas visos struktūros, nustatytu greičiu, nustatytu būdu. Net jausmai yra reglamentuoti: nuoširdumas, tolerancija, patikimumas, ambicija, gebėjimas sugyventi. Taip pat rutinizuoti yra ir malonumai, kad ir ne tokiu drastišku būdu. Knygas atrenka knygų klubai, filmus – kinų ir teatrų savininkai, jie apmoka ir reklaminius skelbimus; poilsis taip pat suvienodintas: sekmadieniais pasivažinėjimas mašina, televizijos laidos, lošimas kortomis, visuomeninės organizacijos. Nuo gimimo iki mirties, nuo pirmadienio iki pirmadienio, nuo ryto iki vakaro – visas žmogaus aktyvumas yra rutinizuotas ir standartizuotas. Kaip žmogus, patekęs į šios rutinos tinklą, neužmirš, kad jis vis dėlto yra žmogus, unikalus individas, kuriam duotas tik vienas gyvenimas, su viltimis ir nusivylimais, su liūdesiu ir baime, su meilės siekimu ir nebūties bei vienišumo siaubu?

Trečias sąryšio būdas yra menininko arba amatininko kūrybinė veikla. Bet kurioje kūrybinio darbo srityje kuriantysis susieja save su medžiaga, kuri atstovauja pasaulį. Ar stalius daro stalą, ar auksakalys – juvelyrinį dirbinį, ar žemdirbys augina javus, ar dailininkas tapo paveikslą – visose šiose kūrybinės veiklos srityse veikėjas ir jo objektas tampa kažkuo vienu, žmogus susijungia su pasauliu kūrybos procese. Tai, aišku, yra tikra tik produktyvioje veikloje, tokioje, kur aš pats planuoju, pats darau, pats matau savo veiklos rezultatus. Šiuolaikiniame darbo procese begalinio konvejerio tarnautojas ir darbininkas vargu ar gali pajusti, kad jo darbas jungia jį su visu likusiu pasauliu. Darbininkas tapo mašinos ar biurokratinės organizacijos priedėliu. Jis nustojo būti savimi, nes šalia konformizmo nebeliko vietos kitoms sąryšio formoms.

Vienybė, pasiekiama produktyviame darbe, nėra tarpasmeninė. Vienybė orgiastiniame ryšyje yra trumpalaikė, netvari, o vienybė konformizme tėra tik pseudovienybė. Taigi visa tai tėra tik atsakymai iš dalies į egzistencijos problemą: galutinis atsakymas slypi tarpusavio santykiuose, vienybėje su kitu žmogumi per meilę.

Šis tarpasmeninio sąryšio poreikis yra pats stipriausias žmogaus siekis. Tai yra fundamentaliausioji aistra, jėga, kuri išlaiko žmonių giminės, klano, šeimos, visuomenės vienybę. Negalėjimas to pasiekti veda į beprotybę arba destrukciją – savęs arba kitų griovimą. Be meilės žmonija negalėtų išgyventi nė dienos. Taigi, jei tarpasmeninio ryšio siekimą mes vadinsime “meile”, susidursime su dideliais sunkumais. Sąryšis gali būti pasiektas įvairiais būdais – skirtumai tarp jų nėra reikšmingesni negu tai, ką vadiname skirtingomis meilės formomis. Ar kiekvienas ryšys gali būti vadinamas meile? O gal žodį “meilė” derėtų pasaugoti specifinei sąryšio formai, kuri yra aukščiausia vertybė visose didžiosiose humanistinėse religijose ir filosofinėse sistemose per pastaruosius keturis Vakarų ir Rytų istorijos tūkstantmečius?

Kaip ir visais semantinių sunkumų atvejais, atsakymas gali būti ginčytinas. Kas gali būti tikras, kad mes žinome, apie kurią sąryšio rūšį kalbama, kai kalbama apie meilę? Ar mes žiūrime į meilę kaip į brandų egzistencijos problemos sprendimą, ar kalbame tik apie tas nebrandžias meilės formas, kurias galėtume vadinti simbioziniais ryšiais. Tačiau aš meile vadinsiu tik pirmąją. O diskusiją pradėsiu nuo antrosios “meilės” sampratos.

Simbiozinis ryšys turi savo biologinį atitikmenį nėščios motinos ir gemalo vienybėje. Jie yra dviese ir vis dėlto tai yra viena. Jie gyvena “kartu” (sym-biosis), jiems reikia vienas kito. Gemalas yra motinos dalis, jis gauna iš jos viską, ko reikia; motina yra jo pasaulis; ji maitina, gina jį, bet kartu su juo stiprėja ir jos pačios gyvybingumas. Psichinėje simbiozėje du kūnai yra nepriklausomi, bet psichologiškai išlieka ta pati santykio forma.

Pasyvioji simbiozinio ryšio forma yra pavaldumas arba, klinikine terminologija, mazochizmas. Mazochistinė asmenybė gelbstisi nuo nepakeliamos izoliacijos, vienišumo jausmo, pasidarydama dalimi kito asmens, kuris ją valdo, nurodinėja, gina, ir tai jai yra reikalinga kaip pats gyvenimas, kaip oras. Jėga to, kuriam ji lenkiasi, yra perdėta, tai gali būti žmogus ar dievas; jis yra viskas, aš esu niekas, išskyrus tai, kad esu jo dalis. Ir kaip toks, aš esu jo didybės, jėgos ir tikrumo dalis. Mazochistinis asmuo nedaro sprendimų, nerizikuoja, jis niekad nebūna vienas, bet jis nėra nepriklausomas, nėra integruotas, nes dar nėra gimęs. Religijoje toks garbinimo objektas vadinamas stabu, mazochistinis meilės ryšys iš esmės yra toks pat stabo garbinimas, tik pasaulietiškame kontekste. Mazochizmas gali būti sumišęs su lytiniu geismu; šiuo atveju tai yra ne tik proto, bet ir kūno nuolankus atsidavimas. Galima mazochistiškai atsiduoti likimui, ligai, ritminei muzikai, narkotikų ar hipnotinio transo sukeltai orgiastinei būsenai – visais šiais atvejais asmuo išsižada savo neliečiamybės ir paverčia save išorinės jėgos įrankiu, jam nebereikia pačiam spręsti gyvenimo problemos.

Aktyvioji simbiozės forma yra dominavimas, arba, vartojant psichologijos su mazochizmu gretinamą terminą, sadizmas. Sadistiškas asmuo nori išsigelbėti nuo vienatvės ir savo įkalinimo jausmo, paversdamas kitą asmenį savo dalimi arba įrankiu. Jis iškelia ir įtvirtina save, pajungdamas kitą žmogų, kuris jį garbina.

Sadistas yra taip pat priklausomas nuo paklūstančio jam asmens, kaip ir šis nuo pirmojo; abu negali gyventi vienas be kito. Skirtumas tik tas, kad sadistas vadovauja, išnaudoja, skaudina, žemina, o mazochistas duodasi vadovaujamas, išnaudojamas, skaudinamas, žeminamas. Istoriniu požiūriu tai reikšmingi skirtumai, tuo tarpu gilesniu emociniu požiūriu skirtumai kur kas mažesni nei tai, ką jie turi bendra: sąryšis be integruotumo. Jei mes tai suvoksime, mūsų nebestebins, kad paprastai tas pats asmuo elgiasi ir mazochistiškai, ir sadistiškai, priklausomai nuo objekto. Hitleris elgėsi aiškiai sadistiškai su žmonėmis, bet mazochistiškai – “likimo, istorijos, aukštesnių gamtos jėgų” atžvilgiu. Jo galas – savižudybė tarp visuotinio sugriovimo – yra taip pat būdinga, kaip ir jo svajonė apie laimę – begalinę valdžią”.

Skirtingai nuo simbolinio ryšio, subrendusi meilė yra ryšys, kurio sąlyga yra asmens orumo, individualybės išsaugojimas. Meilė yra aktyvi žmogaus galia; jėga, kuri įveikia sienas, skiriančias žmogų nuo jo artimųjų, kuri riša jį su kitais; meilė priverčia įveikti izoliacijos ir atskirumo jausmą, tuo pat metu leisdama išlikti savimi, išsaugoti savo orumą. Meilėje įmanomas paradoksas, kai du žmonės tampa vienu ir vis dėlto išlieka abu.

Jei mes meilę vadiname aktyvumu, susiduriame su keblumais, kurie slypi prieštaringoje žodžio “aktyvumas” prasmėje. “Aktyvumas” dabartinėje vartosenoje paprastai reiškia veiksmą, kuriam reikia energijos Žmogus laikomas aktyviu, jei daro biznį, studijuoja mediciną, dirba prie konvejerio, sukala stalą arba sportuoja. Bendra tokiame aktyvume yra tai, kad jis yra nukreiptas į išorinį tikslą. Be dėmesio lieka veiklos motyvacija. Pavyzdžiui, žmogus, kuris be atvangos dirba dėl didžiulio vienišumo ir nesaugumo jausmo, arba kitas, kuris dirba savimeilės ar pinigų godulio verčiamas. Abiem šiais atvejais asmuo yra aistros vergas, jo aktyvumas iš tiesų tėra “pasyvumas”, nes jis yra verčiamas veikti, o ne veikėjas. Kita vertus, žmogus, sėdintis ramiai ir kontempliuojantis be jokių siekių ar tikslo, išskyrus ryšio tarp savęs ir pasaulio suvokimą, yra vadinamas “pasyviu”, nes nieko “nedaro”. Iš tiesų šis koncentruotas meditacinis santykis ir yra aukščiausia aktyvumo rūšis, tai yra žmogaus sielos aktyvumas, kuris įmanomas vien tik įgijus vidinę laisvę ir nepriklausomybę.

Šiuolaikinė aktyvumo koncepcija kreipia mus naudoti energiją išoriniams tikslams; kita aktyvumo koncepcija orientuoja į žmogaus vidinių jėgų naudojimą, nepriklausomai, ar duos kokių išorinių pakitimų. Pastarąją aktyvumo koncepciją aiškiausiai suformulavo Spinoza. Jis skyrė aktyviuosius ir pasyviuosius afektus (vidinius postūmius), “veiksmus” (akcijas) ir “aistras” (pasijas). Aktyvaus afekto poveikyje žmogus yra laisvas, jis lieka savo veiksmų šalininkas; patirdamas pasyviuosius afektus, žmogus tampa pajungiamas tokiems motyvams, kurių pats nesuvokia. Taip Spinoza daro išvadą, kad dorybė ir galia yra vienas ir tas pats. Pavyduliavimas, ambicija, bet kuri godumo rūšis yra aistros, o meilė yra aktyvumas, tai žmogaus galios išgyvenimas, kuris gali būti tik laisvės, o ne prievartos padarinys.

Meilė yra veikla, o ne pasyvus išgyvenimas; tai yra “veikimas”, o ne “buvimas paveiktu”. Pačia bendriausia prasme aktyvus meilės charakteris gali būti apibūdintas pirmiausia kaip davimas, o ne gavimas.

Kas yra davimas? Atsakymas, atrodo, paprastas, o iš tiesų jis yra sudėtingas ir prieštaringas. Laibiausiai yra paplitęs klaidingas požiūris, kad “duoti”, tai reiškia kažko netekti, būti nusavintu, aukotis. Asmuo, kurio charakteris neperžengia ėmimo, išnaudojimo ar apsidraudimo orientacijos, davimą suvokia būtent taip. Vartotojiškas charakteris yra linkęs duoti, bet tik kaip avansą už gavimą, duoti be užmokesčio jam tolygu būti apgautam. Neproduktyvios orientacijos žmonės atiduodami jaučiasi skurdinami. Todėl daugelis iš jų atsisako duoti. Kai kas davimą laiko vertybe, nes tai esanti auka. Jie mano, jei duoti yra skausminga, jie privalo duoti; davimo vertė glūdinti pačiame aukojimosi akte. Jų požiūriu, dorovinė norma – geriau duoti, negu imti – reiškia, kad verčiau kentėti, nei patirti džiaugsmą.

Produktyviam charakteriui davimas turi visiškai kitą prasmę. Davimas yra aukščiausia pajėgumo išraiška. Duodamas aš patiriu savo jėgą, sveikatą, galią. Šis padidėjusio vitališkumo ir jėgos išgyvenimas pripildo mane džiaugsmo. Davimas labiau džiugina negu gavimas ne todėl, kad tai yra netekimas, bet kad duodamas aš išreiškiu savo gyvybingumą.

Nesunkiai pastebėsime šio principo vertingumą įvairiuose reiškiniuose. Paprasčiausias pavyzdys – lyties sfera. Vyro seksualinės funkcijos kulminacija atsiskleidžia davimo akte; vyras duoda savo lyties organą moteriai. Orgazmo momentu atiduoda jai savo sėklą. Jis negali neduoti, jei yra lytiškai pajėgus. Jei negali, yra impotentas. Moteris taip pat, nors esama tam tikrų sudėtingumų. Ji taip pat atsiduoda, atveria vartus į savo moteriškąjį centrą; taigi gaudama ir pati duoda. Jei ji yra bejėgė atsiduodama, jei ji gali tik gauti, yra frigidiška. Davimo būseną ji vėl išgyvena, tik jau ne kaip mylimoji, o kaip motina. Ji atiduoda save jos viduje augančiam vaikui, duoda jam savo pieną, teikia savo kūno šilumą. Neduoti būtų skausminga kančia.

Materialių daiktų sferoje davimas reiškia turtingumą. Ne tas yra turtingas, kuris turi daug, o tas, kuris daug duoda. Apsidraudėlis, kuris labai susirūpinęs tuo, kad tik ko neprarastų, psichologiškai kalbant yra vargšas, menkas žmogus, neturintis supratimo, kiek daug turi. Tas, kas gali kažką atiduoti, yra turtingas. Jis išgyvena savo reikšmingumą, nes gali padėti kitiems. Tik tas, kas yra praradęs pačius būtiniausius egzistavimo pagrindus, nebegali džiaugtis materialių daiktų davimu. Bet kasdienė patirtis rodo, kad tai, ką žmonės laiko būtinu minimumu, tiek pat priklauso nuo žmogaus charakterio, kiek ir nuo jo turto. Gerai žinoma, jog vargšai yra labiau linkę duoti negu turtingieji. Be abejo, skurdas žemiau tam tikros ribos davimą daro neįmanomą, todėl jis žemina žmogų ne tik todėl, kad tiesiogiai didina kančias, bet ir dėl to, kad atima iš vargšo davimo džiaugsmą.

Bet svarbiausioji davimo sfera, aišku, yra ne materialių daiktų, o specifiškai žmogiška. Ką vienas žmogus duoda kitam? Jis atiduoda save, vertingiausia, ką turi, atiduoda savo gyvenimą. Tai nebūtinai reiškia, kad aukoja savo gyvenimą kitam. Bet tai, ką jis duoda, gyvena jame; jis duoda savo džiaugsmą, savo dėmesį, savo supratimą, savo žinojimą, savo humorą ar savo liūdesį – visas žmogiškojo gyvybingumo išraiškas. Atiduodamas savo gyvenimą, jis praturtina kitą žmogų, sustiprina jo gyvybingumo jausmą, podraug stiprindamas ir savąjį. Ir duoda ne tam, kad gautų: davimas pats savaime yra išskirtinis džiaugsmas. Bet jis negali duoti nepažadindamas kitame asmenyje kažko, kas gimdamas apšviečia ir jį patį. Nuoširdžiai duodamas, jis neišvengiamai gauna ir pats. Abu dalijasi džiaugsmu dėl to, ką pažadino gyvenimui. Davimo akte kažkas gimsta, ir abu dalyvaujantys yra dėkingi gyvenimui, kuris gimė juose. Meilės atveju tai reikštų: meilė yra jėga, kuri gimdo meilę; impotencija yra nepajėgumas sužadinti meilę. Šią mintį yra puikiai išreiškęs Marksas: “Laikykite žmogų žmogumi, o jo santykį su pasauliu žmogišku, tokiu atveju jūs galite gauti meilę tik už meilę, pasitikėjimą už pasitikėjimą, ir t.t. Jei jūs norite gėrėtis menu, jūs turite būti meniškai išlavintas žmogus; jei jūs norite daryti poveikį kitiems žmonėms, turite būti pajėgus sujaudinti ir daryti įtaką kitiems žmonėms. Kiekvienas jūsų santykis su žmogumi ar gamta turi būti jūsų realaus, individualaus gyvenimo išraiška, atitinkanti jūsų valios objektą. Jei jūs mylite be atsako, t.y. jūsų meilė nesukelia meilės, jei jūsų pastangos parodyti savo meilę nepadaro jūsų mylimu, tai jūsų meilė yra jūsų bejėgiškumas, jūsų nelaimė. Bet ne tik meilėje davimas reiškia gavimą. Mokytojas mokosi iš savo studentų, aktorių įkvepia publika, psichoanalitiką gydo jo pacientai – su sąlyga, kad kits kitą jie laiko ne objektais, bet yra susiję vienas su kitu nuoširdžiai ir kūrybiškai.

Vargu ar reikia pabrėžti, kad gebėjimas mylėti; kaip davimas, priklauso nuo asmens charakterio. Tam reikia susiformuoti produktyvią nuostatą; šios nuostatos dėka žmogus įveikia priklausomybę, narcisistinę visagalybę, norą išnaudoti kitą arba atsiriboti nuo visų, įgauna pasitikėjimo savo paties galiomis, drąsos pasikliauti savo jėgomis siekiant tikslo. Jeigu jam šių savybių trūksta (ar jos nėra pakankamai išugdytos), jis bijo duoti save – taigi mylėti.

Be davimo, aktyvus meilės pobūdis pasireiškia dar keliais esminiais elementais, bendrais visoms meilės formoms. Tai yra rūpesčiu, atsakomybe, pagarba ir žinojimu.

Kad meilė neįmanoma be rūpesčio, akivaizdžiausia motinos meilėje savo vaikui. Mes labai suabejotume jos meilės nuoširdumu, jeigu matytume, kad ji visiškai nesirūpina laiku pavalgydinti, išmaudyti kūdikį, kurti fizinę gerovę; mums nereikia kitų jos meilės įrodymų, jei matome, kaip motina rūpinasi savo vaiku. Lygiai tą patį galima pasakyti apie meilę gyvuliams ar gėlėms. Jei moteris sakosi mylinti gėles, bet pamiršta jas palaistyti, mes nebetikėsime jos “meile” gėlėms. Meilė yra aktyvus rūpinimasis gyvenimu ir tuo, ką mylime. Kur šio veiklaus rūpesčio nėra, ten nėra ir meilės. Tatai yra puikiai aprašyta Jonos knygoje. Dievas liepė Jonai eiti į Nineviją ir įspėti jos gyventojus kad šie bus nubausti, jei nesiliaus daryti bloga. Jona norėjo išvengti tokios misijos, bijojo, kad žmonės maldaus Dievo, ir šis atleis jiems. Jis – žmogus su stipriu tvarkos ir įstatymo jausmu, bet be meilės; besistengdamas pabėgti, atsidūrė banginio pilve, simbolizuojančiame įkalinimą ir vienatvę, kuriuos jam lėmė meilės ir solidarumo jausmo stoka. Dievas jį išvadavo ir, nuvykęs į Nineviją, Jona kreipėsi į gyventojus, kaip Dievas buvo prisakęs. Ir atsitiko tai, ko jis bijojo. Žmonės gailėjosi dėl savo nuodėmių, atsisakė pikto, ir Dievas jiems atleido: nusprendė negriauti miesto. Jona supyko ir nusiminė; jis norėjo, kad laimėtų teisingumas, o nebūtų visiems atleista. Pagaliau rado nusiraminimą po medžiu, kuriam Dievas leido išaugti, idant saugotų nuo saulės. Bet kai Dievo valia medis nuvyto, Jona nusiminė ir piktai papriekaištavo Dievui. Dievas atsakė: “Tau gaila augalo, kurio tu nepasodinai, kuris atsirado naktį ir išnyko naktį. O kaip aš galiu negailėti Ninevijos, didelio miesto, kur gyvena daugiau nei šeši tūkstančiai žmonių, neskiriančių dešinės nuo kairės”. Dievo atsakymas Jonai turėtų būti suprastas simboliškai. Jis išaiškino Jonai, kad meilės esmė yra “veikti” vardan kažko ir “suteikti gyvenimą kažkam”, kad meilė ir veikla yra neatskiriami. Kiekvienas myli tai, ką jis sukuria, ir kiekvienas dirba vardan to, ką jis myli.

Rūpestis ir dėmesingumas apima kitą meilės aspektą – atsakomybę. Mūsų dienomis atsakomybė dažniausiai suvokiama kaip pareiga, kaip tai, kas mums primetama iš išorės. Bet atsakomybė iš esmės yra laisvas aktas; tai mano atsakas į kito žmogaus išreikštą ar neišreikštą poreikį. Būti atsakingam reiškia būti pajėgiam ir pasirengusiam “atsakui”. Jona nejautė atsakomybės už Ninevijos gyventojus. Jis kaip ir Kainas, galėjo paklausti: “Ar aš esu savo brolio sargas?” Mylintis asmuo jaučiasi atsakingas. Brolio gyvenimas jam yra ne tik brolio, bet ir jo paties reikalas. Jis jaučiasi atsakingas už savo artimą kaip pats už save. Ši atsakomybė motinos ir kūdikio atveju yra iš esmės rūpinimasis jo fizinėmis reikmėmis. Meilė tarp suaugusių yra susijusi su kito žmogaus psichinėmis reikmėmis.

Atsakomybė gali lengvai pereiti į dominavimą ar savininkiškumą, jei nebus trečio komponento – pagarbos. Pagarba nėra baimė ar siaubas. Ji reiškia (pagal žodžio “respicere” šaknį – “žiūrėti į”) – gebėjimą vertinti asmenį tokį, koks jis yra, suvokti jo individualumą. Pagarba reiškia rūpinimąsi tuo, kad kitas žmogus augtų ir atsiskleistų. Tokiu būdu pagarba teigia išnaudojimo nebuvimą. Aš noriu, kad mylimas asmuo augtų ir atsiskleistų savo paties labui; saviškai, o ne tokiu būdu, kad pasitarnautų man. Jei aš myliu žmogų, jaučiuosi esąs išvien su juo, bet su tokiu, koks jis yra, o ne su tokiu, koks man reikalingas kaip mano reikmių objektas. Aišku, kad pagarba yra galima tik tada, jei aš esu prisiekęs nepriklausomybę, jei galiu stovėti ir eiti be ramentų, nestelbiamas ir neišnaudojamas kito. Pagarba remiasi tik laisve, kaip sakoma senoje prancūzų dainoje: “L’amour est l’enfant de la liberte” – meilė yra laisvės, o ne išnaudojimo kūdikis.

Pagarba asmeniui nėra įmanoma be jo pažinimo, rūpestis ir atsakomybė būtų akli, jei nesiremtų žinojimu. Pažinimas būtų tuščias, jei nebūtų pagrįstas rūpesčiu. Yra daug žinojimo lygmenų; žinojimas meilės požiūriu yra ne kažkas išoriška, bet esminis dalykas. Tai įmanoma vien tik tada, kai aš galiu peržengti rūpinimąsi savimi ir žiūrėti į kitą žmogų jo akimis. Aš galiu žinoti, pavyzdžiui, kad tas žmogus yra piktas, net jei jis šito atvirai neparodo, bet aš galiu pažinti jį giliau: kad jis yra suirzęs, susirūpinęs, kad jaučiasi vienišas, kaltas. Taigi aš suprantu, kad jo pyktis tik kai ko gilesnio išraiška, ir tada aš matau jį sunerimusį ir sutrikusį, t.y. kenčiantį, o ne piktą.

Žinojimas turi dar vieną svarbesnį sąryšį su meilės problema. Esminis poreikis užčiuopti ryšį su kitu žmogumi taip, kad būtų peržengtos žmogaus vienatvės kalbėjimo ribos, yra susijęs su išskirtiniu žmogišku poreikiu pažinti “žmogaus paslaptį”. Gyvenimas jau vien savo biologine prasme yra stebuklas ir paslaptingas, o savo žmogiškais aspektais žmogus lieka nesuvokiama paslaptis sau, ir savo draugams. Mes žinome save, ir vis dėlto, kiek bedėtume pastangų, negalime savęs pažinti iki galo. Mes žinome savo artimą, ir vis dėlto nepažįstame jo, nes nei mes patys, nei mūsų artimieji nesame daiktai. Juo giliau skverbiamės į mūsų ar kieno nors kito esybę, tuo labiau pažinimo tikslas tolsta nuo mūsų. Vis dėlto mes negalime atsisakyti pastangų skverbtis į žmogaus sielą, į slapčiausią branduolį to, kas yra “jis”.

Yra vienas desperatiškas būdas pažinti paslaptį: tai yra visiška valdžia kitam žmogui, verčianti daryti tai, ką mes norime, jausti, ką norime, galvoti, ką norime, sudaiktinti jį, paversti mūsų nuosavybe. Aukščiausias tokio pažinimo laipsnis – tai sadizmas, noras ir gebėjimas priversti žmogų kentėti; kankinti jį, kol išduos savo paslaptį. Šis troškimas įsiskverbti į kito žmogaus ir savo paties paslaptį padeda suvokti ir giliąją žiaurumo bei destruktyvumo esmę. Šią idėja labai vykusiai išreiškė Isakas Babelis. Jis cituoja pažįstamą karininką, kuris Rusijos pilietiniame kare pasmerkia savo buvusį poną mirčiai sakydamas: “Nušaudamas – taip pasakysiu – nušaudamas žmogumi tik atsikratai. Šūviu jūs niekada nepasieksite sielos, kuri yra jūsų artimajame, ir nesužinosite, kaip ji reiškiasi. Bet aš nesigailėdavau savęs, aš ne kartą trypdavau priešą kojomis ilgiau kaip valandą. Matot, aš noriu suvokti, kas yra gyvenimas iš tiesų, kas yra gyvybė, kai ji mus palieka.

Stebėdami vaikus, mes dažnai stebime šį kelią į pažinimą. Vaikas ardo daiktus, laužo, kad pažintų juos, arba žudo gyvūnus, žiauriai nuplėšia sparnus plaštakei, kad sužinotų, išgautų iš jos paslaptį. Žiaurumo prigimtis pagrįsta troškimu suvokti daiktų ir gyvybės paslaptį.

Kitas būdas pažinti “paslaptį” yra meilė. Meilė yra aktyvus skverbimasis į kitą asmenį, kuriame mano noras pažinti nurimsta pasiekus vienybę. Sąryšyje aš pažįstu tave, save, visus – ir nieko. Aš žinau tik vieną pažinimo būdą, kuris yra gyvybingas ir prieinamas žmogui – tai sąryšio išgyvenimas, o ne žinojimas, kurį mums gali duoti mintis.

Sadizmas kyla iš noro suvokti paslaptį, bet aš lieku toks pat neišmanėlis, kaip ir ankščiau. Jei aš nuplėšiau kitai būtybei galūnes, aš ją pražudžiau, ir nieko daugiau. Meilė yra vienintelis pažinimo būdas, kuris atsako į mano klausimą. Meilės aktu atiduodamas save, įsiskverbdamas į kitą, aš atrandu save, aš atskleidžiu save, aš atskleidžiu mus abu, aš atskleidžiu žmogų.

Siekimą pažinti save ir savo artimą išreiškia ir Delfų orakulo moto: “Pažink save”. Tai yra visos psichologijos esmė. Bet tiek, kiek tai liečia pastangas suprasti visus žmones, jų didžiausią paslaptį, šis siekimas negali būti patenkintas įprastu pažinimo keliu, žinojimu. Net jei mes žinotume tūkstantį kartų daugiau, nei žinome dabar, mes niekada nepasiektume dugno. Mes vis tiek liksime mįsle sau patiems, lygiai kaip ir mūsų draugai liks paslaptimi mums ir sau.

Vienintelis tikro pažinimo kelias slypi meilės veiksme. Šis veiksmas peržengia mintį, jis transcenduoja žodžius. Tai yra drąsus šuolis į sąryšio išgyvenimą. Aišku, protinis pažinimas yra psichologinis žinojimas; jis yra būtina visiško pažinimo meilėje sąlyga. Aš turiu objektyviai pažinti kitą asmenį ir save, kad galėčiau matyti jį realų, arba tiksliau, be iliuzijų, iracionaliai iškreipiančių jo vaizdą. Tik jei aš objektyviai pažįstu žmogišką būtybę, galiu pažinti jį aukščiausia prasme, meilės akte (Šis teiginys pasako kai ką svarbaus apie psichologijos vaidmenį šiuolaikinėje Vakarų kultūroje. Nors didelis psichologijos populiarumas rodo susidomėjimą žmogaus pažinimu, bet tai liudija ir esminį meilės trūkumą šiandieniniuose žmonių santykiuose. Taigi psichologinės žinios tampa visiško žinojimo meilės akte pakaitalu, užuot tapusios žingsniu link jos).

Žmogaus pažinimas eina lygiagrečiai su religiniu Dievo pažinimu. Konvencinėje Vakarų teologijoje pastangos pažinti Dievą sutelktos į protą, tai yra į teiginius apie Dievą. Manoma, kad aš galiu pažinti Dievą savo mintyse. Misticizme, kuris yra nuosekli monoteizmo pasekmė (aš vėliau mėginsiu tai įrodyti), yra atmetamos pastangos pažinti Dievą mintyse, jos pakeistos sąryšio su Dievu išgyvenimu, kur nebelieka vietos ir nebėra poreikio žinojimui apie Dievą.

Sąryšio su žmogumi ar (religine prasme) su Dievu išgyvenimas jokiu būdu nėra iracionalus. Priešingai, kaip Albertas Šveiceris pabrėžė, jis yra drąsiausia ir radikaliausia racionalizmo pasekmė. Jis remiasi esminiu, ne atsitiktiniu mūsų ribotumo žinojimu, tai yra suvokimu, kad mes niekada “nesuaugsime” žmogaus ir pasaulio paslapties mintyje, bet kad mes vis dėlto galime pažinti ją meilės veiksme. Psichologija kaip mokslas turi savo ribas. Kaip loginė teologijos pasekmė yra misticizmas, taip psichologijos galutinė pasekmė yra meilė.

Rūpestis, atsakomybė, pagarba ir žinojimas yra tarpusavyje susiję. Tai yra sindromas nuostatų, būdingų subrendusiai asmenybei, kuri produktyviai išvysto savo galias, kuri nori to, ką kuria savo darbu, kuri yra atmetusi narcisistines svajones apie visažinystę ir visagalybę, kuri yra įgijusi kuklumo, pagrįsto vidine jėga, kylančia iš nuoširdžios produktyvios veiklos.

Iki šiol aš kalbėjau apie meilę kaip žmogiško atskirtumo įveikimą, kaip sąryšio poreikio patenkinimą. Bet šalia universalaus, egzistencinio poreikio iškyla specifiškesnis biologinis poreikis: vyriško ir moteriško prado troškimas susijungti. Šio poliariškumo idėja geriausiai išreikšta mite apie tai, kad iš pradžių vyras ir moteris buvo viena visuma, padalinta į dvi puses, nuo to laiko kiekvienas vyriškis ieško savo moteriškosios dalies tam, kad atkurtų vienybę su ja. (Ta pati pirminės lyčių vienybės idėja išreikšta Biblijos pasakojime apie tai, kad Ieva padaryta iš Adomo šonkaulio, nors šiame patriarchališkame mite moteris laikoma žemesnė už vyrą). Mito prasmė yra pakankamai aiški. Lyčių poliarizacija verčia žmogų siekti ryšio ypatingu būdu, sąjungoje su kita lytimi. Vyriško ir moteriško pradų priešybė slypi kiekviename vyre ir kiekvienoje moteryje. Taip pat kaip fiziologiškai vyras ir moteris turi skirtingos lyties hormonų, taip pat ir psichologine prasme jie yra dvilyčiai. Jie turi savyje gavimo ir įsiskverbimo principus, materialumą ir dvasią. Vyras ir moteris atranda vienybę savyje tik per vyriško ir moteriško pradų vienybę. Šios priešybės yra bet kokio kūrybingumo pagrindas.

Vyriško ir moteriško pradų priešybe remiasi ir tarpasmeninis kūrybiškumas. Tai akivaizdu biologiniame spermos ir kiaušialąstės susijungime, iš kurio gimsta kūdikis. Tas pats yra ir psichikos srityje; meilėje tarp vyro ir moters kiekvienas iš jų atgimsta (homoseksualinis iškrypimas kyla dėl nepajėgumo pasiekti šią priešybių vienybę, todėl homoseksualizmas kenčia dėl niekaip neįveikiamo vienišumo, šis skausmas, aišku, jį suartina su eiliniu heteroseksualistu, kuris nesugeba mylėti).

Ta pati vyriška ir moteriška priešybė egzistuoja gamtoje; tai akivaizdu ne tik gyvūnų ir augalų gyvenime, bet ir dviejų fundamentalių funkcijų – gavimo ir skverbimosi – priešingume. Tai yra priešybė tarp žemės ir lietaus, upės ir vandenyno, nakties ir dienos, tamsos ir šviesos, materijos ir dvasios. Šią idėją nuostabiai išreiškė didysis musulmonų poetas ir mistikas Rūmi:

Niekada iš tikrųjų mylintysis nepasieks meilės, jei jo mylimasis nesieks jos taip pat.
Jei meilės žaibas nušvietė vieną širdį, žinok, kad meilė pabudo ir kitoje.
Jei meilė Dievui auga tavo širdyje, be jokių abejonių, Dievas myli tave.
Viena ranka nesukelia plojimų be kitos.
Dieviška Išmintis lemia ir įsako mums mylėti vienas kitą.
Taip jau lemta, kad viskas pasaulyje turi savo porą.
Išmintingai žiūrint, Dangus yra vyras, o Žemė – moteris; Žemė puoselėja tai, kam Dangus leidžia įvykti.
Kai Žemei trūksta šilumos, Dangus ją atsiunčia, kai ji praranda savo gaivą ir drėgmę, Dangus juos grąžina.
Dangus supa Žemę kaip vyras, besirūpinantis savo žmonos gerove.
O Žemė šeimininkauja: ji rūpinasi gimimu ir maitinimu tų, kuriuos ji išnešiojo.
Laikykime Žemę ir Dangų protingais, kadangi jie atlieka protingų būtybių darbą.
Jei jie neteikia vienas kitam džiaugsmo, ko jie taip siekia vienas kito?
Kaip gėlės ir medžiai žydėtų be Žemės? Kam tada būtų skirti Dangaus vandenys ir šiluma?
Matyt, Dievas suteikė vyrui ir moteriai geismą, kad pasaulis būtų išsaugotas jų sąjungoje.
Taip jis suteikė kiekvienai būties daliai kitos būties dalies troškimą.
Diena ir Naktis yra priešybės tik išoriškai, o iš tiesų tarnauja vienam tikslui.
Kiekvienas myli kitą tam, kad būtų įvykdytas bendras reikalas.
Be nakties Žmogaus prigimtis niekuo nepraturtėtų ir nebūtų ką eikvoti Dieną.
Vyriškumo ir moteriškumo priešybės problema verčia tęsti diskusiją apie meilės ir sekso esmę.

Aš jau ankščiau kalbėjau apie Froido klaidą – jis laiko meilę tik seksualinių instinktų išraiška, arba sublimacija, nepastebėdamas to, kad seksualinis geismas yra vienas iš meilės ir sąryšio poreikio pasireiškimų. Bet Froido klaida siekia dar giliau. Vadovaudamasis fiziologiniu materializmu, lytinį instinktą jis laiko chemiškai sužadinta įtampa kūne, skausminga ir reikalaujančia iškrovos. Seksualinio geismo tikslas yra likviduoti šią skausmingą įtampą; seksualinis pasitenkinimas yra šios iškrovos pasiekimas. Šis požiūris vertingas tiek, kiek įžvelgia, kad seksualinis poreikis panašus į alkį ar troškulį. Seksualinis poreikis šioje koncepcijoje yra tas pats alkis, o seksualinis pasitenkinimas tėra šio alkio panaikinimas. Iš tiesų, jei ši samprata yra priimtina, masturbacija būtų idealus seksualinis pasitenkinimas. Tai, ką Froidas pakankamai paradoksaliai ignoruoja, yra psichologinis seksualumo aspektas, moteriškumo ir vyriškumo priešybė ir poreikis jungti šias priešybes. Ta keista klaida turbūt kilo iš kraštutinio Froido patriarchalizmo, kuris vertė jį galvoti, kad seksualumas per se yra vyriškas, ir neleido pastebėti ypatingo moteriško seksualumo. Jis išdėstė šią idėją straipsnyje “Trys įnašai į lyties teoriją”, tvirtindamas, kad libido visada yra “vyriškosios prigimties”, nepriklausomai nuo to, ar jis reiškiasi vyre, ar moteryje. Ta pati idėja užslėptai yra išreikšta Froido pažiūroje, kad mažas berniukas suvokia moterį kaip kastruotą vyriškį ir kad ji pati siekia įvairiausių kompensacijų vietoje prarastų vyriškų genitalijų. Bet moteris nėra kastruotas vyras, jos seksualumas yra savitas, moteriškas, visai ne “vyriškos prigimties”.

Seksualinį potraukį tarp lyčių tik iš dalies lemia poreikis atsikratyti įtampos; iš esmės tai yra sąjungos su priešinga lytimi poreikis. Iš tiesų seksas yra tik vienas iš lyčių traukos požymių. Moteriškumas ir vyriškumas lygiai taip pat reiškiasi charakteryje kaip ir seksualinėje funkcijoje. Vyriškas charakteris gali būti apibrėžtas tokiomis savybėmis kaip skverbimasis, vadovavimas, veiklumas, disciplinuotumas, nuotykių ieškojimas ir avantiūrizmas; moteriškas charakteris išsiskiria produktyviu imlumu, globa, realizmu, kantrybe, moteriškumu. (Visada reikia turėti galvoje, kad realiai abi tos charakteristikos yra sumišusios, bet vyrauja tokios, kurios atstovauja “jos” arba “jo” lyčiai). Dažnai, kai vyriško charakterio savybės vyriškyje yra susilpnėjusios dėl emocinio infantilizmo, šį trūkumą jis mėgina kompensuoti išskirtinai pabrėždamas savo vyriškumą sekse. Šito pavyzdys yra Don Žuanas, kuriam būtina įrodyti savo vyriškumo šaunumą sekse todėl, kad niekada nėra tikras dėl savo vyriškumo dvasine prasme. Kai vyriškumas tampa galutinai paralyžuotas, jo iškreiptu pakaitalu tampa sadizmas. Jei susilpnėjęs ar iškreiptas moteriškas seksualumas, jis virsta mazochizmu ar savininkiškumu.

Froidas buvo kritikuojamas dėl sekso pervertinimo. Todėl buvo norima pašalinti iš jo sistemos tuos elementus, kurie kelia tradiciškai mąstančių žmonių priešiškumą. Froidas tai jautė ir kovojo prieš bet kokią pastangą keisto jo sekso teoriją. Tiesa sakant, anuo metu Froido teoriją buvo iššaukianti, revoliucinga. Bet, kas buvo tikra 1900 metais, nebėra teisinga dabar. Seksualiniai papročiai pasikeitė taip smarkiai, kad dabar Froido teorija nebešokiruoja Vakarų viduriniųjų klasių, ir donkichotiškai atrodo tie ortodoksai analitikai, kurie iki šiol tebegalvoja esą drąsūs ir radikalūs gindami Froido seksualumo teoriją. Iš tikrųjų dabar jų psichoanalizės kryptis yra konformistinė, nes nebelieka psichologijos klausimų, vedančių į šiuolaikinės visuomenės kritiką.

Aš kritikuoju Froido teoriją ne todėl, kad jis pernelyg pabrėžia seksą, bet kad nepajėgia jį pakankamai giliai suprasti. Jis pirmasis prakalbo apie tarpasmenines aistras, nors jas ir aiškino fiziologiškai. Tolesnė psichoanalizės raida reikalauja patikslinti ir pagilinti Froido koncepciją, perkelti jo įžvalgą iš fiziologinės į biologinį ir egzistencinį lygį. (Froidas ir pats žengė šia kryptimi savo vėlesnėje mirties ir gyvenimo instinktų sampratoje. Jo pirmasis požiūris į erosą, kaip sintetinantį ir vienijantį principą, visiškai skiriasi nuo libido koncepcijos. Bet nepaisant to, kad gyvenimo ir mirties instinktų sampratą vėliau ir priėmė ortodoksai analitikai, tai nepakeitė fundamentalios libido sampratos, ypač klinikiniuose darbuose).