Dalytis laime
Aš verkčiau jei tu verktum. Aš slaugyčiau naktimis jei gulėtum ligos patale. Jei sėdėtum vidiniam skausme, sėdėčiau kartu su tavim ištiesdama ranką iš viršaus. Jei net visas pasaulis nusisuktų nuo tavęs, aš neatgręžčiau tau nugaros ir nenueičiau. Už tai, kad tu truputi nusidėjai ar truputi suklydai aš atleisčiau, neteisčiau, stengčiausi suprasiti.
Geras žmogus visada nusipelno antro, trečio ar net dešimto šanso, vien todėl, kad jis geras ir neapsimestinai. Tu juk žinai, kad už tavo gyvybę aš net savąją galėčiau paaukoti, nes nieko nėra geriau už tyrą širdį viduje.
Man visai nerūpėtų ar aš tave pažįstu gerai ar iš vis ne, juk gaisrininkai lysdami į ugnį nesveria kiek padarei gero ir kiek blogo. Jie žino, kad gyvybė brangesnė už garbę, pinigus ir visą tai kas banalu. Aš nesijausčiau laiminga jei gyvenčiau tik dėl savęs ir savo norų.
Man būtų liūdna džiaugtis vienai savo sėkme, o miela ja pasidalinti su tavim drauge. Žinoma be galo būtų didelė garbė jei tu ir su manim pasidalintum savąją laimę. Žinoma žmogiška yra pykti, kartais ir nekęsti, bet svarbu mokėti atleisti ir aklai neteisti. Žinoma aš nekenčiu abejingų žmonių, kuriems rūpi daugiau jų įvaizdis nei padėti gulinčiam ir šaukiančiam pagalbos.
Žinoma nekenčiu tų kurie rizikuoja kitų gyvybėmis. Jų galima nekęsti ir jų aš nesugebu pateisinti. Kartais lieki nusivylęs tada kai tau labiausiai reikia pagalbos, o nieko nėra šalia. Skaudu žinoma… Bet aš ne iš tų kurie praranda viltį ir nuleidžia rankas, aš iš tų kovingų charakterių.
Aš visada tikėjau ir visada tikėsiu, kad atsiras ne vienas ir ne du žmonės kurie norės dalytis savo laimę su kitais, padėti kitiems tada kada bus sunku atsikelti ir be abejonės nenusigręžti nuo vienas kitų – padės užjaus išgelbės.
Ir rašau ne dėl to, kad skųsčiausi žmonėmis, o todėl, kad aš noriu pasidalyti tai ką dabar jaučiu – laimę. Už tai, kad pradėjau suprasti ant kiek svarbi yra žmogaus siela, o ne kažkokios banalybės įvaizdis…
Esi laimingas tik tada, kada daliniesi laime su kitais 🙂
