Bučinio biografija I
Dažniausiai bučiuojamasi prieš vestuves ir medaus mėnesį. Ir stotyse.
O kas ir kam sugalvojo bučinį? Bučinius išrado įsimylėjėliai, kad mažiau prišnekėtų kvailysčių. Na, o jeigu rimtai?
Manoma, jog bučinys iš pradžių anaiptol nebuvo švelnumo išraiška. Protėviai aplaižydavo vienas kitą, kad kompensuotų druskos stygių organizme. Vėliau bučinys tapo pagarbos, susižavėjimo išraiška, net apdovanojimu. Senų senovėje šio pasaulio galiūnams bučiuodavo kojas, žemę po jomis ar suknelių padurkas. Senovės Rusijoje egzistavo ypatingas caro bučinys – pats reikšmingiausias apdovanojimas. Žilieji Rytai paliesdavo lūpomis šventyklos slenkstį, altorių, dievų statulėles. Egiptietis, parpuoles ant kelių, nulaižydavo žynių ir skulptūrų pėdas.
Šventų relikvijų, kryžiaus ir Biblijos bučiavimas reiškia šventą tikinčiojo virpulį. Musulmonų maldininkai, atvykę į Meką, bučiuoja šventą Juodąjį akmenį.
Paplitus vestuvių iškilmėms, bučinys tapo šios ceremonijos dalimi.
Zigmundas Froidas (1856-1939) austrų neuropatologas, psichoanalizės kūrėjas manė, jog bučinio kilmė gali būti susijusi su kūdikio prisilietimu prie motinos krūties. Kitų išminčių nuomone, bučinys atsirado nuo seno kūdikio maitinimo būdo, kada motina sukramtytą maistą lūpomis dėdavo į mažylio burną. Italas Čezarė Lombrozo savo laiku pateikė tokią versiją: anot jo, bučinys atsirado Ugnies Žemėje. Esą jos gyventojai neturėję jokių padargų, jokių indų vandeniui. Jie arba pasilenkdavo virš vandens ir siurbdavo jį tiesiog burna, arba, jei krantas būdavo aukštesnis, traukdavo vandenį per šiaudelį. Vaikai šitaip atsigerti negalėdavo, todėl motinos girdydavo juos iš savo burnos.
Romėnai aiškino bučinio atsiradimą kitaip: jį sugalvojo vyrai, kurie norėdavo įsitikinti, ar jų žmonos negėrė alkoholinių gėrimų jiems nesant.
Prancūzai be jokios romantikos teigia, jog bučinys atsirado iš gyvybiškai svarbių žmogaus instinktų, kai dar negimęs vaisius mokosi žįsti.
Senovėje kai kurios tautos (Naujosios Zelandijos, Indijos, Graikijos gyventojai, eskimai, japonai ir kt.) nieko nenutuokė apie bučinius. Istorija byloja, kad nei Homero, nei Heziodo – vieno iš pirmųjų senovės graikų poetų – herojai bučiuotis nemokėjo. Taigi Hektoras nebučiavo Andromachos atsisveikindamas su ja amžiams, o Odisėjas, po ilgų klajonių sugrįžęs pas Penelopę, taip pat apsiėjo be bučinių. Senovės egiptiečiai bučiuodamiesi nejautė jokio malonumo, net garsioji karalienė Kleopatra, garsėjusi meilės patirtimi, nė karto nesibučiavo su vyrais. Manote, jog šiandien nėra tokių vietų, kur bučinys būtų egzotika? Nukeliaukite į tolimąsias Fidži salas. Ten įsimylėjėliai savo ypatingus jausmus vienas kitam išreiškia energingu šnopavimu nosimi (panašiai daro įsiutęs bulius). O dar yra kraštų, kur “bučiuojasi” pūsdami vienas kitam į žandus ar pasitrindami nosimi. Japonijoje bučiavimasis ilgai buvo laikomas ne pačiu maloniausiu užsiėmimu. XX a. trečiajame dešimtmetyje Tekančios saulės šalies cenzūra iš užsieninių filmų iškarpė 800 tūkstančių metrų kino juostos su kadrais, kuriuose buvo bučiuojamasi.
Jei Senovės Indijoje niekas nežinojo ir nesuprato erotinės bučinio reikšmės, tai vėlesnio laikotarpio indų poemose aprašoma net 12 įvairių meilės bučinių būdų. “Meilės biblijoje” – “Kamasutroje” jos autorius indų išminčius Vatsiajanas Malinagas joje aprašęs net 30 bučinių sako, kad jis turi būti meilės suėjimo įžanga, pirmiausia suliejant lūpas. Šventasis raštas – ir tas mini 7.
Niūriais viduramžiais bučiniai buvo pripažinti “už įstatymo ribų”. Nusižengus šiam įstatymui, kaip žinia, bausdavo gan griežtai. Kiek vėliau daugelyje Europos šalių merginos pabučiavimas reiškė jai pasiūlymą tekėti. Romoje mergina, kurią pabučiavo jos sužadėtinis, tokiu atveju, jei šis numirdavo prieš sutuoktuves, turėdavo teisę į pusę jo turto. Vaikinas, pabučiavęs merginą ir po to atsisakęs ją vesti, turėdavo sumokėti didelę baudą. O legendos pasakoja apie Romos įsimylėjėlius, kurie, negalėdami susituokti ir gyventi kartu amžinai, išsitepdavo lūpas nuodais ir bučiuodavosi iki mirties.
XVII amžiaus Ispanijoje, kur moralės normos buvo dar griežtesnė, nei kitose Europos šalyse, moters pabučiavimas be jos sutikimo buvo prilyginamas išprievartavimui. O Anglijoje, atvirkščiai, Renesanso laikais bučinys reiškė tą patį kaip ir rankos paspaudimas. Olandų teologas Erazmas Roterdamietis (1466-1536) apie tai rašė: “Kad ir kur Anglijoje nuvažiuotum, visur tave sutinka bučiniais. Atsisveikini – ir vėl tave bučiuoja. Žodžiu, bučiniai visur ir visada”. Ko gero, tais laikais anglai ir pelnė bučiavimosi meistrų šlovę. Švedijos karalius net prašė Anglijos pasiuntinio išmokyti švedų dvariškius šio “sveikinimosi ritualo”.
Bučinys daug reiškė ir politikoje. Vikingus po jų vado Gatono mirties valdė našlė Margarita. Patekusi į grafo Pitbuso nelaisvę, ji buvo iškeista į kelis riterius. Tačiau, prieš paleisdamas belaisvę, grafas ją surištą tris kartus pabučiavo į lūpas ir liepė tą patį padaryti ir savo svitai. Vikingai, keršydami už tokį savo valdovės pažeminimą, sugriovė grafo pilį ir nusiaubė kraštą.
Valstybių vadovų pasibučiavimą susitikus “išrado” italų karalius Viktoras Emnuelis III, kuris 1903 metais pirmą kartą viešai pabučiavęs prancūzų prezidentą Emilį Kubė, tuo siekdamas įrodyti meilę kaimyninei šaliai.
Mūsų laikais bučiniai “išėjo iš pogrindžio”. Mes šiandien linkę manyti, kad pasibučiavimas – tai džiaugsmo išraiškos forma. Pagal sausą statistikos mokslą, 2/3 žmonijos atranda bučinių pasaulį ankščiau nei sulaukia 14 metų. Didelis “nuopelnas” tenka televizijai ir kinui.
Tačiau bučiniais jausmus reiškia tik pusė žmonijos. Yra afrikiečių, kurie to vengia, nes mano, kad bučiuojantis galima iščiulpti kito žmogaus sielą. Todėl meilės preliudiją jiems pakeičia šokis. Kiti vietoj bučiavimosi pakramto mylimosios blakstienas (papuasai) arba tik susiliečia veidais, kad pajustų partnerio šilumą ir kvapą (Balio salos gyventojai).
