Beatodairiška meilė, gyvenimas ir jo klaidos
Dar viena liūdna ir beprasmė diena. Gabrielė atsikvėpė. “Taip pasiilgau gyvenimo… Nors ką aš čia kalbu – aš jį turiu. Visas mano gyvenimas – Kamilė”. Nuo tada, kai gimė dukrelė, merginai teko daug ištverti. Šeimos, draugų – visų aplinkinių reakciją į vienišą motiną. O kodėl ji vieniša? Gyvenimas taip norėjo. Dukrelės tėtis išėjo taip ir nesužinojęs, kad sukūrė stebuklą. Tos dienos buvo baisiausios Gabrielės gyvenime. Vieną dieną ji tiesiog išgirdo, kad jo nebėra ir nepatikėjo tuo. Nepatikėjo, kad likimas gali iš jos taip pasišaipyti, kad gali taip kankinti… O ji beveik tikėjosi, kad pagaliau bus laiminga…
Ne, jiedu nemylėjo taip, kad negalėtų vienas be kito gyventi. Net nėra vienas kitam sakę to žodžio “meilė”. Tiesiog būdavo kartu ir tada viskas atrodydavo paprasta bei aišku. Jie buvo jauni, nieko kito ir nereikėjo tikėtis. Viskas buvo nesudėtinga ir menkos studentiško gyvenimo problemos negalėjo gadinti viso gyvenimo. Dabar ji žino, kad tos dienos buvo gražiausios, nors kartais atrodydavo lyg didžiausias košmaras. Nuolatiniai vakarėliai, bemiegės naktys, o ryte – paskaitos. Po to vėl laikas kartu. Nevisad draugiški juokai, keisti komentarai, atrodė, kad nieko nebus, o judviejų santykiai tiesiog neįmanomi. Abu turėjo antrąsias puses. Bet kai vieną dieną Gabrielė sužinojo, kad Jis paliko draugę, apsidžiaugė. Dabar Jis galės būti mano – pagaliau. Deja… Likimas kartais mėgsta pajuokauti. Mergina paliko draugą, kuris ją tiesiog dievino ir galėjo pakloti po kojomis visą pasaulį, tikėdamasi, kad jiedviem kažkas pavys. Bet Jis tam nebuvo nusiteikęs. Jam tereikėjo pramogų, draugų kompanijų ir smagių naktų moteriškoje kompanijoje. Gabrielė mėgino viską pateisinti: Jis jaunas vaikinas, niekam neįsipareigojęs, vieną dieną tikrai supras, kad šalia yra žmogus, kuriam Jis rūpi ir tada visas atsiduos jai. Nespėjo… Jis tiesiog išėjo, niekam nieko nepasakęs. Kažkada juokais dar kalbėjo, kad jei jau mirti, tai geriau su trenksmu, nei tyliai. Taip ir nutiko. Aišku, ne specialiai. Avarija buvo atsitiktinė, kažkoks girtas kvailys pasipainiojo po kojomis. Jis važiavo naktį, pavargęs po varžybų, o iki namų tebuvo likę vos keli kilometrai. Ir tada atėjo pabaiga.
Gabrielei niekas ir nepasakojo, kol pamačiusi Jo draugą tiesiog ėmė ir paklausė, kur Jis dingo. Tada ir išgirdo, kad Jo nebėra. Nualpo tą pačia minutę ir visus baisiausiai išgąsdino. O po kelių savaičių sužinojo, kad laukiasi. Prasidėjo sunkiausias jos gyvenimo laikotarpis. Kaip pasakyti tėvams? Ką daryti su mokslais? Kur ir iš ko gyventi? Kaip vienai užauginti vaiką? Vaiką žmogaus, kurio nebėra, bet kuris jai buvo toks reikalingas.
Bet mergina susitvarkė. Susirado darbą, pusė metų padirbėjo, labai padėjo brolis ir Jo šeima. Taip, tądien, kai ji nualpo, jie kaip tik buvo atvažiavę pasiimti Jo daiktų ir pamatę merginos reakciją, suprato, kad Jis buvo jos gyvenimo dalis, kad labai jai rūpėjo ir buvo reikalingas, o kai paaiškėjo, kad Gabrielė laukiasi, visi norėjo bendrauti toliau. Juk jie neteko šeimos nario, kurį dabar galėjo pakeisti dalelė Jo. Jo kūnas ir kraujas.
Kamilė gimė tą pačia dieną, kaip ir tėtis. Visi labai džiaugėsi. Ypač pati Gabrielė. Nors gimdymas buvo komplikuotas, o ir visą nėštumo laikotarpį vis jausdavosi prastai, bet mergina viską ištvėrė vien dėl galimybės atvesti į pasaulį naują žmogų. Žmogų, kurio jai taip reikėjo, išėjus Jam. Mergytė buvo tiesiog nuostabi. Gabrielė seniai troško būtent dukrelės, o ir vardą jai buvo sugalvojusi jau prieš daugelį metų. Ir dabar ją turėjo. Nors tėvelis niekad nematė, kaip mergytė auga ir gal net nebūtų to norėjęs, bet apie Jį Gabrielė dukrai tesakydavo gražius žodžius, mokė Jį mylėti. Ir pati mylėjo. Nors niekad taip ir nepasakė to garsiai, nes bijojo nesulaukti atsako į savo meilę – juk Jis buvo jaunas vėjavaikis, norintis gyventi sau… Turbūt tai labiausiai ir žavėjo. Būdavo smagu klausytis, kaip naktį ieškodamas šaldytuve maisto, niūniuodavo. Gera matyti jo šypseną susitikus. Bet visa tai buvo laikina ir taip vaikiška. Ji įsimylėjo kaip maža naivi mergaitė, o jos svajonėms nebuvo lemta išsipildyti.
Mergina pabudo iš prisiminimų. Iš jų jokios naudos, nes nieko nebesugrąžinsi. Reikia eiti ir gyventi. Jau beveik penkios, darbas baigtas, pats metas pasiimti dukrelę ir darželio. Pasiilgdavo savo mergytės per visą dieną. Bet vakarai ir savaitgaliai būdavo tik judviejų. Jos drauge žiūrėdavo animacinius filmukus, drauge gamindavo vakarienę, nors iš mažosios ir nebūdavo daug naudos. Prieš miegą Gabrielė skaitydavo dukrai pasaką apie miegančią gražuolę arba, kai Kamilė labai prašydavo, pasakodavo apie princesę, kuri labai norėjo būti laiminga, rasti savo princą ir gyventi ilgai bei laimingai, o kai pastarąjį rado, taip ir buvo.
Vieną savaitgalį per mėnesį abi važiuodavo pas senelius – vienus arba kitus. Ten mergytę visi tiesiog dievino. Ji turėjo du didelius pusbrolius, Gabrielės sūnėnus, ir vieną pusseserę, Jo dukterėčią. Vaikai mergytei buvo kaip vyresni broliai ir sesuo. Rūpindavosi ja išėjus į kiemą, nuolat nešdavo gražiausius žaislus, saldumynus. O seneliams ji apskritai atrodė tarsi stebuklas. Buvo labai judri, gyva, visad žinojo, ko nori ir sugebėdavo tai gauti. Charakterį paveldėjo iš tėvelio. Jis irgi visur norėjo būti pirmas ir dažnai Jam pavykdavo. Gal todėl Gabrielė taip ir brangino dukrą: ji buvo tarsi gyvas Jo paveikslas. Ne tik elgėsi kaip Jis, bet ir turėjo tokias pat žydras akis bei rusvas garbanas. Buvo tarsi mažas angelas, didžiausias jos gyvenimo stebuklas. Ir Gabrielė turėjo gyventi bent jau dėl šito stebuklo. Aišku, buvo kilę visokių minčių, bet ji atsilaikė, kad užaugintų savo mažąją pasakų fėją, savo Kamilę.
Ir užaugins, nes gyvenimas, kad ir koks žiaurus bebūtų, kartais leidžia viską pradėti iš naujo ir sukurti geresnį pasaulį. Jei ne sau, tai bent savo dalelei. Laimingesnė Gabrielė jau negalėtų būti. Jai svarbiausia mažylės gyvenimas, jos ateitis ir laiminga pabaiga. O savo gyvenimo ji neteko prie ketverius metus ir nebeieško jo. Jos gyvenimas išėjo net neatsisveikinęs…
Atsiuntė: Paslaptis
