Aušrinės istorija
Vieną dieną man nusišypsojo laimė, atitrūkti nuo visų darbų ir rūpesčių išvažiavau atostogauti į Palangą. Nieko nėra maloniau nei dienas ir vakarus praleisti prie jūros. Vakare su draugėmis nuėjome į diskoteką. Man patiko ten buvęs vaikinas, su kuriuo visą vakarą šokau. Tačiau namo eiti nutariau viena. Ėjau plačiomis gatvėmis, šiltas vėjas glostė mano kojas, kilnojo mano trumpą sijonėlį. Išgirdusi jūros ošimą, neišvėriau ir nuėjau prie jūros. Stovėdama ant tilto ir žvelgdama į mėlynuosius tolius svajojau apie kažką nerealaus. Jaučiau, kaip kažkoks vaikinas artinasi prie manęs. Aš norėjau pabėgti, bet švelnios rankos apglėbė mano pečius ir tyliai jis tarė:
– Mieloji, jau visą vakarą tu mane vilioji savo gražia šypsena.
Išgirdusi skardų balsą, atsigręžusi pamačiau Audrių. Su juo buvau susipažinusi diskotekoje. Audriaus akys buvo aistringai įsmeigtos į mane. Aš nuleidau akis. Staiga pajutau jo lūpas, jis bučiavo mano rankas. Nesusivaldžiau ir atstūmiau jį. Kitą vakarą susitarėme susitikti toje pačioje vietoje. Mane sužavėjo Audriaus didelės rudos akys, juodi trumpi plaukai, platūs pečiai ir kerinti šypsena. Nuo to vakaro visą laiką praleisdavome kartu. Važiuodavome į restoranus, diskotekas, piknikus prie jūros. Per visus keturis mėnesius sužinojome viską apie vienas kitą, visus trūkumus, paslaptis. Neturėjau nieko brangesnio už Audrių, jį sapnuodavau kiekvieną naktį. Užsisvajodavau ir tarsi pajusdavau, kaip į mane žvelgia jo didelės rudos akys. Atėjo tokia diena, kai nebegalėjome gyventi vienas be kito. Gyvenome romantiškai, tyrai be kančių, meilėje, apie kurią tik svajoti galima. Vieną dieną šiltas vėjelis nešė jūros kvapą, o ant tilto stovėjome mes du įsimylėjėliai: aš ir mano meilė Audrius. Jis laikė mano rankas, o aš žiūrėjau jam į akis. Į akis, kuriose buvo galima įžiūrėti visus vaikino jausmus. Jose šį kartą matėsi laimė ir aistra. Iš tiesų jis buvo laimingas. Šiandieną pirmą kartą ištarėme vienas kitam “myliu tave”. Tada Audrius paėmė mane ant rankų ir nusinešė į kopas. Jaučiau jo aistrą, didelį susijaudinimą ir švelnią odą. Aš pastebėjau, kad Audrious toksai kaip visą laiką. Jis šypsojosi ir bučiavo mane savo karštomis lūpomis. Baigėsi vasara, baigėsi atostogos, baigėsi meilė, baigėsi.
Atėjo tokia diena, kai buvome išskirti su Audriumi. Stovėjome vėl toje pačioje vietoje tilto gale. Šį kartą daugiau tylėjome, nes buvo labai sunku išsiskirti su mylimu žmogumi. Kiekvienas bangos dūžis į krantą man kartojo Audriaus vardą. Jūra mus suartino, jūra mus ir išskyrė! Šių atostogų neužmiršiu niekada, nes jos man suteikė gyvenimo prasmę. Tik namo grįžusi supratau, jog nieko kito taip neįstengsiu mylėti, kaip mylėjau Audrių. Audrius buvo mano beprotiško susižavėjimo auka, o aš – jo meilės deivė.
Ir dabar prisiminusi šią meilės istoriją, nubraukiau džiaugsmo ašarą. Su Audriumi likome draugais ir iki šiol aplankome vienas kitą, susikambiname.
Atsiuntė: Aušrinė
