Aš nepasiduosiu
Meilė… man tas žodis tapo kasdienybė, lyg plaučiau indus, ar šluočiau kambarį.
Tas žodis tiesiog prarado savo galią, tyrumą. Svaiginančios akimirkos – nusėtos dulkėmis it senos knygos lentynoje senolių kambary – tokios užmirštos ir niekam nebeįdomios. Ateities krištole matyti tik tamsi bekraštė erdvė. Iš to kas liko – tik nežmoniškas galvos skausmas. Viskas baigta. Tarytum bučiau iš anksto tam pasiruošusi, nes nei viena ašara nenuriedėjo skruostu…
Atsimenu laikus, kai kentėjau ir karčias ašaras rydavau, nes man nebuvo galima verkti jo akyse, aš negalėjau liūdėti, ar būti kažkuo nepatenkinta. Aš privalėjau meluoti jam ir sau…
Dabar kai pajutau kitų lūpų saldumą, ir tą jausmą, kad kažkam tu dar esi reikalinga, geidžiama, tada tuščiom akim žvelgi į tą žmogų, kuriam dar visai neseniai jutai nežemišką trauką, meilę, ir suprasdama sau tari : “Tarp mūsų jau nieko nebėra, jokios meilės, švelnumo, noro… tik prisirišimas”…
Patirtos trys nelaimingos meilės…
Ar gali būt kas sunkiau jaunai merginai, kurios akyse degė optimizmas, žavesys gyvenimu? Atsisuku į tėvus, senelius – jie vieniši. Jiems dar sunkiau rasti savo sielos draugą. O metai nestovi vietoje. Pažvelgdama į veidrodį, galvoju: “Negi ir manęs tokia pati ateitis laukia?”… Ne, aš nepasiduosiu kartu su jumis. Visada ateis rytojus. O aš pažadu jį sukurti.
Atsiuntė: Lina
