Ar bučinys neįpareigoja?
Šiandien televizija parodo tiek daug scenų, kuriose viešai demonstruojami aistringi bučiniai, kad šis gestas tampa labai banalus. Bučiniai dažnai būna sumenkinti, nuskurdinti, suvienodinti: bučiuojamasi, nes taip daro visi, nes norima suvilioti, norima vaidinti suaugusiuosius… Infantilūs bučiniai tokie panašūs į burnos malonumus, kuriais užsiima kūdikiai, ieškodami malonumo dėl paties malonumo. Narciziški bučiniai – kai kitas tampa vien tik pasitenkinimo instrumentu.
Tačiau jaunas žmogus domisi tuo, vadinasi, bet kokiame įsimylėjėlių geste glūdi kažkas svarbaus. Bučinys yra per daug gražus, kad būtų nerūpestingai atliekamas.
Kas galėtų paneigti gesto jėgą, svarumą bet kokiuose žmogiškuose santykiuose? Gestas – tai nuostabi bendravimo priemonė: jis padaro regimus ir „apčiuopiamus” giliausiai viduje paslėptus, stipriausius jausmus. Pažiūrėkite į sportininkų apsikabinimus varžybose, po to, kai jie pasiekia savo tikslą!
Teigti, kad meilės gestas neturi pasekmių, būtų naivu. Gestas keičia santykius. Yra aiškus skirtumas tarp troškimo ir išpildymo. Išpildyti troškimą – tai pereiti prie veiksmo. Įsimylėjusiesiems atlikti gestą – tai kažką pakeisti santykių vystymesi.
Pereiti nuo žvilgsnio prie švelnių glamonių, nuo glamonių prie bučinio, nuo bučinio prie lytinio akto, reiškia kaskart peržengti galimas pakopas, po kurių dažnai nebeįmanoma sugrįžti atgal. Todėl, prieš apsisprendžiant kokiam nors gestui, yra būtinas išmintingas delsimas.
Nors paprastai mylinčiųjų santykiuose gestas yra tam, kad juo būtų maitinama, stiprinama, švenčiama meilė, tačiau ryšio pradžioje jį reikia atsargiai naudoti. Per daug dažnai vaikinai nežino, jog merginos, kurias jie bučiuoja, įsivaizduoja, kad yra beprotiškai mylimos… ir amžinai! Vieną gražią dieną, baigiantis draugystei, ji ištars jam: „Kodėl mane pabučiavai, jei tai nebuvo rimta? Nereikėjo manęs klaidinti!”
Neretai mergina bučinį supranta kaip rimtą įsipareigojimą: „Nuo tos akimirkos, kai tu palietei mano lūpas, esu tikra, kad tarp mūsų viskas pasikeitė. Dabar aš tau bent kažkiek priklausau, net jei ir žinau, kad kvaila tuo tikėti” (mergina, 17 metų).
Atsiradęs intymumas prašosi vis labiau ir labiau įpareigojančio gesto: „Per vėlai supratau, kad yra tik mažas žingsnis nuo gilaus bučinio iki lytinio akto, ir kad skubėdami meilėje prarandame laipsniško atradimo žavesį” (Jean Claude, 20 metų).
Įsimylėjėlius gestas gali sutrikdyti, sukelti kaltės jausmą… ir palikti skaudžias pasekmes, kurios atsilieptų ateityje, vedybiniame gyvenime, susiklosčius panašioms aplinkybėms.
Ilgainiui gestai įsimylėjėlius padaro jautresnius ir skaudžiau išgyvenančius meilės krizes bei daug sunkiau pakeliančius išsiskyrimus. Nutraukus platonišką flirtą, jaučiamės blogai. Išsiskyrus po aistringų bučinių – labai blogai. Kai prieiname iki atsidavimo – itin blogai. O po keleto mėnesių bendro gyvenimo – labai labai blogai, tiesiog kaip po skyrybų!
Žinoma, nereikia dramatizuoti pasekmių, kurias gali palikti įsimylėjėlių gestai. Bet jei jie yra išgyvenami „be problemų”, galbūt tai ženklas, kad šie gestai yra itin subanalinti. Netekę savo prasmės jie praranda kokybę, pasilikdami vien kiekybiški. „Geriausias bučinys, – teigė vienas jaunuolis, – yra tas, kuriuo pasakoma ‘Aš tave myliu’ ”.
Jei trokštama turiningų, malonumą ir džiaugsmą teikiančių meilės gestų, reikalingos trys sąlygos. Pirmoji sąlyga – jautrumas: tam, kad gestai išreikštų autentišką meilę. Tiesos sąlyga: svarbu, kad kūnas neturėtų kitos kalbos nei širdies; tiesa santykiuose apsaugos nuo kančių. Paskutinė sąlyga – susivaldymas: reikia atstumo, kad matytųsi, ar yra atitikimas tarp gestų ir jausmų.
Tik išpildžius šias sąlygas, bučinys tampa „labai gražiu meilės simboliu, kartu ženklinančiu dovaną ir priėmimą” (P.Varillon). Tikėti meile, jos džiaugsmais bei palaima, – tai gerbti ženklus, ritualus, ir sau uždrausti juos išniekinti, nuvertinti. Bučinys yra nuostabus gestas, todėl negalima su juo žaisti, jo nebranginti.
Bučinys – tai pasikeitimas alsavimu, pasikeitimas mūsų gelme: nuo dabar aš nebesu sau centras, o juo būsi tu.
Mylėti – gyventi dėl kito (dovana) ir gyventi per kitą (priėmimas), o bučinys yra to nuostabus ženklas.
Tad nieko keisto, kad Bažnyčios Tėvai galėjo pavadinti Šventąją Dvasią „Tėvo ir Sūnaus bučiniu”!
Pagal „La Famille Chretienne” parengė
