Absoliučios meilės ABC: trikampis trikampyje

Atkarpa – tai tiesės dalis, vedanti iš taško A į tašką B. Viskas kaip ir aišku. Jeigu A – tai tu, o B –  tai jis, reiškia niekur nepasiklysi, kiek kartų pieštuku brauktum tą liniją ar ryškintum. A visada suranda B. Jeigu tik kada nors šalia, plokštumoje, neišnyra C.

Ir tuomet viskas iškart tampa neaišku. Plokštumas ima raižyti išprotėję vektoriai.

Bermudų trikampio geometrija

Jeigu vieną rytą gerai nusiteikusi tavo ranka ima ir surizikuoja nuslysti tiesiai prie C – tai jau trikampis. Net jeigu atkarpa nuo A iki C kol kas vos matoma, ir atrodo lengvai, vienu trintuko brūkštelėjimu nutrinama.Tik jeigu ilgai braižai į ten ir atgal – linija pasidaro tokia pat ryški, kaip ir nuo taško A kad iki taško B buvo… Net jeigu bandai slėpti ją ar neigti vadindama savo trumpalaikiu kaprizu ar akimirkos užgaida.

Tik keista, kartais taip nutinka, kad vieno kaprizas tampa kito užgaida. Nes labai jau svaigu aplink. Iš taško A – į tašką C, iš taško C – atgal į B. Ir taip kampais kampais blaškaisi, nes tiesiai jau negali.

Trikampis trikampyje: R. Sternberg’o teorija

Šiam meilės trikampiui egzistuoti lemta tol, kol nebus tavo gyvenime vietos kitam – absoliučios meilės trikampiui.

 R. Sternberg’o Trikampėje meilės teorijoje („A triangular theory of love“, 1986) trikampio teorija teigia, kad yra trys pagrindiniai meilės komponentai:

•    artimumas (atsivėrimas, dalinimasis mintimis ir emocijomis su kitu asmeniu);
•    aistra  (erotinis susidomėjimas ir artimi santykiai);
•    atsidavimas (sprendimas būti su vieninteliu žmogumi ir nekreipti dėmesio į kitus potencialius partnerius).

Kai tarp taško A ir taško B egzistuoja visi šie elementai, meilė yra absoliuti.

Absoliučios meilės spalvos

Tik absoliuti meilė retai pasitaiko. Kaip retai gamtoje pasitaiko absoliučios spalvos. Yra daugybė atspalvių ir niuansų, kuriuos fiksuoja išlavinta menininko akis. Ir visi mes desperatiškai bandome būti menininkais net jeigu gamtos neduota.

Knygoje Meilės spalvos („The colors of love“, 1973), psichologas Lee pabrėžia, kad taip pat, kaip egzistuoja trys pirminės spalvos (raudona, geltona ir mėlyna), yra ir trys pirminiai meilės tipai:

•    meilė idealiam žmogui,
•    meilė-žaidimas,
•    draugiška meilė.

Bet mes vis deriname ir deriname spalvas, žaidžiame ir jungiame vieną prie kito, piname gijas ir karolius, jausmų grandinėmis besidriekiančius per kasdienybę. Šių pirminių tipų mišiniai sukuria antrinius tipus, o tai reiškia, kad antriniai meilės tipai yra visiškai nebepriklausomi nuo savo sudedamųjų dalių.

Pavyzdžiui, manija (įkyri meilė) yra meilės idealiam žmogui ir meilės-žaidimo mišinys; praktiška meilė yra meilės-žaidimo ir draugiškos meilės mišinys. Na, o pareiginga ir pasiaukojanti meilė susideda iš meilės idealiam asmeniui ir draugiškos meilės.

Paprastai žmonės pabrėžia vieną ar du komponentus, taip sukurdami:

•    aklą meilę (daug atsidavimo, mažai artimumo ir aistros),
•    romantišką meilę (daug artimumo ir aistros, mažai atsidavimo),
•    draugišką meilę (daug artimumo ir atsidavimo, mažai aistros),
•    beprasmišką meilę (daug aistros ir atsidavimo, mažai artimumo),
•    simpatiją (daug artimumo, mažai aistros ir atsidavimo),
•    nemeilę  (kai nėra nei vieno iš minėtų komponentų).

Absoliučios meilės trikampis dažniausiai lieka liūdnai kėpsoti teorijos spąstuose. Taigi praktiškai gimsta kitokie meilės trikampiai. Pavyzdžiui, Bermudų. Jie pradangina arba geriausiu atveju nuneša į kitus išmatavimus ir erdves.

Eilės paukščio mostu plasnoja nuo lūpų abiem atvejais – ir kai siekiame absoliučios meilės, ir kai pasiklystame Bermudų trikampio pakampėse. Po to kai svaiguma išblėsta, bet lieka liūdesys ir tuštuma, kurią užpildyt reikia, kad išgyventum… Eilėmis arba nauju tašku. Jei ne C – tai G…