|

Žygio “Karalienės sugrįžimas” dalyviai baigia kelionę

Gabenantys prie Lietuvos valdovo Žygimanto Augusto kapo Krokuvoje degusią žvakę link Vilniaus Arkikatedros, kur ilsisi jo žmona Barbora Radvilaitė, dviračių žygio “Karalienės sugrįžimas” dalyviai penktadienį baigia daugiau nei dvi savaites trukusią kelionę. Amžinybės, šviesos, tikėjimo ir meilės simbolį senojoje Lenkijos sostinėje įžiebę žygio dalyviai seka iš Krokuvos į Vilnių mylimos žmonos karstą lydėjusio Žygimanto Augusto pėdomis. Kartu su dviratininkais automobiliu važiuoja kino režisierius Aloyzas Jančioras, filmuojantis kelionę ir kursiantis apie ją dokumentinį filmą. Daugiausia per dieną dviratininkai yra nuvažiavę apie 90 kilometrų. Pasiekę kelionės tikslą – Katedros aikštę – istorinio žygio pasekėjai bus įveikę daugiau nei 900 kilometrų atstumą tarp Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės paskutinio poilsio vietų.

|

Dviračių žygis pakartos Barboros karstą lydėjusio Žygimanto Augusto kelionę

Ryškios, paslaptingos karalienės Barboros Radvilaitės (1520-1551) istorijos trauka nesusilpnėjo – iki šiol mokslininkai, dailininkai, literatai bando įminti jos mįslę, kuria įvairias Barboros charakterio ir su ja susijusių įvykių interpretacijas. 2001 metais pagal atrastą Barboros kaukolę mokslininkai sukūrė dokumentinį jos portretą. Ryškūs karalienės bruožai – kumpa nosis, išraiškingos akys paneigė kitų atvaizdų sudarytą švelnios, romios Barboros įvaizdį. Naujasis dokumentinis portretas rodo, kad Žygimantas Augustas mylėjo stipraus charakterio moterį. 2001-aisiais, suėjus 450 metų nuo legendinio grožio karalienės mirties, šis įvykis buvo paminėtas, tačiau iki šiol niekam nekilo idėja pakartoti tą kelią, kurį 1551 metais karaliaus Žygimanto Augusto lydimas Barboros karstas grįžo į Lietuvą. Našlė Barbora Radvilaitė 1547 metais slapta ištekėjo už Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto. Jungtuvėms nepritarė karaliaus tėvas Žygimantas Senasis, tam priešinosi karalienė motina Bona Sforza (Sforca) bei Lenkijos didikai, bijodami Radvilų įsigalėjimo. 1551 metais po sunkios ligos Barbora mirė.

|

Skirmantas VALIULIS: filmas apie Staliną “priminė sovietinę propogandą”

Nekantriai laukiau dokumentinio trijų serijų filmo “Stalinas. Kai kurie asmeninio gyvenimo puslapiai”, kurį parodė LTV. Žinoma, reikalingas filmas. Kas atidžiai žiūrėjo visas tris serijas, sužinojo dar negirdėtų dalykų. Bet niekaip nesuprantu, kodėl pagrindinė, mokesčių mokėtojų pinigais remiama mūsų televizija į eterį tą serialą paleido be komentarų? Juk filmo kūrėjai – mažų mažiausiai tendencingi. Apie Staliną trijose serijose kalba jo artimieji, jo vaikai, jo bendražygiai. Ir pasakoja daug gražių dalykų. Stalinas, nepaisant kai kurių neišvengiamų žiaurumų, – puikus vyras, iš atsilikusios Rusijos sugebėjęs sukurti nuo jūrų iki jūrų besidriekiančią sovietų imperiją, kuri sutriuškino ne tik Vokietiją, bet ir sugebėjo pasigaminti atominę bombą. Kas tai? Viename žurnale kino kritikas Skirmantas Valiulis (straipsnyje “Kas nori apsinuoginti?”) štai ką rašo: “Filmai iš Rytų labai priminė sovietinę propogandą. Kas buvo anais laikais, priminė dokumentinis trijų serijų filmas “Stalinas. Kai kurie asmeninio gyvenimo puslapiai” (LTV). Kalbėjo giminaičiai ir amžininkai, kaip ir šiemet Maskvoje išleistoje knygoje “Stalinas gyvenime”. Aš pasakyčiau dar stipriau: filmo apie Staliną demonstravimas be jokio komentaro – pats tikriausias sovietinių laikų liaupsinimas. Kalbant apie Staliną neįmanoma neprisiminti jo aukų. Deja, tiek filmo kūrėjai (čia jų valia), tiek mūsų nacionalinė televizija (deja) aukas tarsi tyčia pamiršo.

|

S. Valiulis: „Kinas yra judantis vaizdas“

S. Valiulis – kino ir fotografijos kritikas, kuris nekritikuoja. Dar dėsto būsimiems „kinošnikams“ ir žurnalistams. Kaip tik dėl to kalbamės su juo apie jaunųjų kiną Lietuvoje. Kur link eina patys jauniausieji Lietuvos režisieriai? Giedrė Beinoriūtė, Ignas Miškinis? S. Valiulis. Esu beveik visiems dėstęs kino istoriją. Mes diskutuodavome, kad lietuvių kinas neturėtų eiti vien Š. Barto ir A. Stonio keliu – labai įdomaus, puikaus kino, bet daugiau eksperimentinio, intelektualaus, na, ir būkim atviri, – nežiūroviško. Nežinau, kas išeis iš režisieriaus Donato Vaišnoro. „Vilniaus pavasaryje“ buvo parodytas ne visai komercinis jo filmas „Nebebus gėda mylėti pasaulio“, bet jis yra už gero komercinio kino idėją. Beinoriūtė sukūrė labai žiūrimą filmą, kad ir dokumentinį – „Troleibusų miestas“. Ten yra ir šypsenų, ir ašarų, beveik čiapliniška, komiška situacija. Filmas turi daug prasmių, ne tik socialinę. Igno Miškinio „Sfumato“ – daugiau eksperimentas. Tokių režisierių su eksperimentiniais polinkiais yra ir daugiau. Šiemet „Vilniaus pavasaryje“ buvo ir Dovilė Gasiūnaitė, baigusi mokslus Prahoje, su filmu „Kas miega šalia tavęs?“. Iš video meno – Audrius Mickevičius su pilno metražo filmu „No“ („Ne“). Tai viena grupė. Iš kitos išskirčiau Mantą Verbiejų, kuris jau rutulioja socialinę temą filme „Mano Saračka“. Tai lietuviškas neo neorealizmas – tai, ko mums visą laiką trūko vaidybiniame kine, – nuoširdaus pasakojimo apie kasdienį žmogų.

|

Restauruos seniausią Lietuvoje teleskopą

Vilniaus universiteto astronomijos observatorijoje saugomą pirmą šios observatorijos ir bene seniausią Lietuvoje išlikusį teleskopą jau šį rudenį bus galima ne tik apžiūrėti, bet ir juo pasinaudoti, teigiama pranešime spaudai. Dėl detalių trūkumo savo funkcijos netekusį astronomijos instrumentą ketinama restauruoti iki jubiliejinės 250 Lietuvos astronomų konferencijos, vyksiančios rugsėjo 17-21 d. 6 tūkst. litų, reikalingų 12 cm (5 colių) Gregorio sistemos veidrodinio teleskopo optikai atkurti ir trūkstamoms detalėms pagaminti, Vilniaus Universitetui suteikė didžiausia Lietuvoje telekomunikacijų bendrovė “Lietuvos telekomas”. Vilniaus universiteto mokslo reiklų prorektoriaus prof. Juozo Vaitkaus teigimu, šis teleskopas yra unikalus ne tik istoriškumu, bet ir savo medine konstrukcija: visos pagrindinės detalės, įskaitant teleskopo vamzdį ir pasukimo ašių krumpliaračius, yra medinės.

Lietuvių evangelikų jaunimo draugija “Radvila”
|

Lietuvių evangelikų jaunimo draugija “Radvila”

Kunigas Aleksandras Balčiauskas Lietuvių evangelikų jaunimo draugijos „Radvila” įkūrėjas Aleksandras Balčiauskas gimė 1907 m. spalio 5 d. Šakiškiuose, Romualdo ir Jadvygos Balčiauskų šeimoje. Paūgėjęs pradėjo lankyti Pumpėnų pradžios mokyklą. 1917 m. mirus tėvui, pablogėjo gyvenimo sąlygos, tačiau didelis noras siekti mokslo atvedė Aleksandrą į Panevėžio berniukų gimnaziją. 1927 m. jis baigė gimnaziją ir norėjo studijuoti mediciną, tačiau Biržų evangelikų reformatų bažnyčios prof. kunigo Povilo Jakubėno paskatintas savo sumanymą pakeitė ir įstojo į Lietuvos universiteto Evangelikų teologijos fakultetą. Yra žinoma, kad šioje giminėje buvo keturi evangelikų reformatų kunigai. Mokydamasis universitete Aleksandras Balčiauskas su jaunatvišku entuziazmu steigė studentų evangelikų draugijas ir dalyvavo jų veikloje, taip pat dėstė tikybą Kauno „Aušros” berniukų ir mergaičių gimnazijų mokiniams evangelikams.

Vėžių valgymas – šventė
|

Vėžių valgymas – šventė

Dar iki XX amžiaus vidurio, kol chemija nebuvo visiškai užvaldžiusi mūsų krašto žemes ūkio, o ežerai ir upės alsavo gaivumu ir švara, ramiomis vasaros naktimis jų pakrantės sušvisdavo žibintų % fakelų šviesomis. Tai vėžiautojai su specialiais tinkleliais lyg į savotiškas iškilmes eidavo gaudyti vėžių, mat vėžiai iš savo slėptuvių išlenda į šviesą ieškoti maisto. Sugaudavo jų ne vieną tuziną. Tais laikais Lietuva buvo žinoma kaip vėžius eksportuojanti valstybė, o liepos antroje pusėje čia buvo rengiamos tikros vėžiavimo ir vėžių valgymo šventės. Jomis ypač garsėjo kalkingose Žemaitijos vietovėse bei Šiaurės Lietuvos karstinio regione – Biržų apylinkėse – gyvenantys žmonės. Beje, čia dar iki mūsų dienų išlikęs paprotys rengti vėžių valgymo šventes. Tiesa, dabar jos nėra tokios ištaigingos kaip kad būdavo Radvilų valdymo metais. Kodėl vėžių valgymo šventes rengiamos būtent liepos mėnesio antroje pusėje? Tai priklauso nuo vėžių biologijos. Subrendę ir pavasarį išneršę vėžiai yra pakankamai įmitę, o jaunikliai, išsinėrę iš senų šarvų, vasaros antroje pusėje jau yra ne tik kad gerokai ūgtelėję, bet ir suformavę naujus, tvirtus apsauginius šarvus. Lietuvos aplinkos apsaugos ministerijos nutartimi nuo liepos 15 d. leidžiama gaudyti ne mažesnius kaip 10 cm ilgio vėžius, o kiekvienas vėžiautojas gali naudotis 5-mis gaudyklėmis.

|

Radvilų palikuonė nori Biržų rūmų

Į vienintelius Lietuvoje išlikusius bastioninės Biržų tvirtovės rūmus netrukus gali įsikelti nauja šeimininkė. Pirmosiomis šių metų dienomis Biržų savivaldybė gavo vilnietės Nadieždos Kazakevičienės prašymą atkurti nuosavybės teisę į Biržų rūmus, kainuojančius penkis milijonus litų. “Prašau grąžinti nuosavybės teisę į Biržų Radvilos žemes ir pilį, nes mano senelis Petras Tatoris buvo Stefanijos Radvilaitės – vienintelės teisėtos Radvilų paveldėtojos – anūkas”, rašo N.Kazakevičienė. Vilnietės laišką Biržų savivaldybė užregistravo, nors jis atėjo dvi dienas pavėlavęs. Prašymus dėl nuosavybės teisės atkūrimo savivaldybė priėmė tik iki pernai metų gruodžio 31 dienos. Daugiau jokių duomenų apie save ir kilmingo paveldėjimo dokumentų autorė nepateikė. Biržų valdžia vilnietės kol kas nei akyse matė, nei telefonu su ja bendravo.

|

Reikalaujama atkurti nuosavybės teises į Biržų pilį

Keturiasdešimt septynerių metų vilnietė pareiškė pageidavimą, kad jai būtų atkurta nuosavybės teisė į kunigaikščių Radvilų Biržų krašto žemes ir pilį. Pretendentė savo prašymą motyvuoja tuo, jog jos senelis Petras Tatoris buvo vienintelės teisėtos Radvilų paveldėtojos Stefanijos Radvilaitės anūkas. Rajono savivaldybės vadovai, anot rajono laikraščio “Biržiečių žodis”, sako, kad svarstant šį klausimą “ant galvos teks užsidėti šlapią rankšluostį, kad neperkaistų smegenys”. Jiems ketinimai atsiimti iš griuvėsių atstatytą pilį primena balandžio 1-osios pokštą.

Restauruotas Vilniaus vaivados ir Lietuvos didžiojo etmono Jonušo Radvilos sarkofagas
|

Restauruotas Vilniaus vaivados ir Lietuvos didžiojo etmono Jonušo Radvilos sarkofagas

1997 m. lapkričio 22 d. įvyko iškilmingas Vilniaus vaivados Lietuvos didžiojo etmono, žymaus politikos veikėjo, kultūros ir meno mecenato kunigaikščio Kristupo Radvilos Perkūno (1547-1603) palaikų perlaidojimas Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios mauzoliejuje. Prieš metus 2ia jau buvo perkeltas restauruotas Jonušo Radvilos, Biržų ir Dubingių kunigaikščio, Vilniaus vaivados ir Lietuvos didžiojo etmono, sarkofagas. Šios iškilios asmenybės buvo ne tik įžymūs karo vadai, bet ir meno mecenatai. Jų dėka Kėdainiuose buvo įsteigtos gimnazija ir spaustuvė, atlikta Biržų pilies rekonstrukcija, įkurta kuntskamera Liubavos pilyje. Radvilų sarkofagus restauravo aukščiausios kategorijos restauratorius Gintaras Kazlauskas. Minėti sarkofagai – tai savotiški meno kūriniai, atskleidžiantys barokines laidojimo tradicijas Lietuvoje, atspindintys, jog ir Lietuvoje didikai XVI-XVII a. buvo iškilmingai laidojami naudojant meniškus gausiai puoštus įvairiomis dekoratyvinėmis detalėmis metalinius ar metalu kaustytus sarkofagus.