S. Valiulis – kino ir fotografijos kritikas, kuris nekritikuoja. Dar dėsto būsimiems „kinošnikams“ ir žurnalistams. Kaip tik dėl to kalbamės su juo apie jaunųjų kiną Lietuvoje.

Kur link eina patys jauniausieji Lietuvos režisieriai? Giedrė Beinoriūtė, Ignas Miškinis?

S. Valiulis. Esu beveik visiems dėstęs kino istoriją. Mes diskutuodavome, kad lietuvių kinas neturėtų eiti vien Š. Barto ir A. Stonio keliu – labai įdomaus, puikaus kino, bet daugiau eksperimentinio, intelektualaus, na, ir būkim atviri, – nežiūroviško. Nežinau, kas išeis iš režisieriaus Donato Vaišnoro. „Vilniaus pavasaryje“ buvo parodytas ne visai komercinis jo filmas „Nebebus gėda mylėti pasaulio“, bet jis yra už gero komercinio kino idėją. Beinoriūtė sukūrė labai žiūrimą filmą, kad ir dokumentinį – „Troleibusų miestas“. Ten yra ir šypsenų, ir ašarų, beveik čiapliniška, komiška situacija. Filmas turi daug prasmių, ne tik socialinę.

Igno Miškinio „Sfumato“ – daugiau eksperimentas. Tokių režisierių su eksperimentiniais polinkiais yra ir daugiau. Šiemet „Vilniaus pavasaryje“ buvo ir Dovilė Gasiūnaitė, baigusi mokslus Prahoje, su filmu „Kas miega šalia tavęs?“. Iš video meno – Audrius Mickevičius su pilno metražo filmu „No“ („Ne“). Tai viena grupė. Iš kitos išskirčiau Mantą Verbiejų, kuris jau rutulioja socialinę temą filme „Mano Saračka“. Tai lietuviškas neo neorealizmas – tai, ko mums visą laiką trūko vaidybiniame kine, – nuoširdaus pasakojimo apie kasdienį žmogų.

Jūs dėstote būsimiems kino režisieriams. Su kokia „amunicija“ ateina jauni žmonės studijuoti?

S. Valiulis. Jau kelinti metai pastebiu, kad į kiną (režisūrą, operatorius, garso režisierius) ateina jauni žmonės, visiškai nežinodami senojo lietuvių kino. Tai nenuostabu, nes jis jokiose kino salėse nerodomas. Ir jie net nesijaudina: Vabalo, Žebriūno, Žalakevičiaus ir kitų kinas atrodo tolimas kaip dinozaurai. Užtat jie labai gerai žino šiuolaikinį, postmodernų užsienio kiną: japonų, amerikiečių, anglų. „Traukinių žymėjimas“, „Matrica“, Lyncho, Coheno filmai žinomi mintinai.

Vadinasi, būsimųjų režisierių mokykla – filmų žiūrėjimas?

S. Valiulis.
Kinas tam tikra prasme jau sukasi vietoje: nebesurasdamas nieko naujo kimba į gaurus praeičiai, cituoja, parodijuoja. Lietuviškuose filmuose beveik necituojama su pašaipa, ironija. Mes dar nemokame atpažinti kino klasikos, kad galėtume ir pasijuokti iš tų citatų. Istorikai dabar atranda, kad Žalakevičius savo filmuose buvo ir genialus istorikas, nes pasakė apie 6-ąjį dešimtmetį, pokarį tai, ko nepasako jaunieji Lietuvos istorikai. Mūsų tradiciniai kino menininkai sako: „Nesuprantu, ką ten jaunimas kuria“. Tai kitokia kalba, kitoks mąstymas, kitoks požiūris. Ir jau neprisitaikysi. Kai kurie profesionalūs kinematografininkai negali žiūrėti „Dogmos“ filmų, nes filmuojama judančia kamera. Jiems kadras turi būti stabilus. Sako, tai nėra didelis menas – kiekvienas gali pabėgioti su kamera. Pabėgioti tai gali, bet ne kiekvienas sukuria „Dogmos“ vertą filmą.

Norėčiau paklausti apie režisieriaus asmenybę. Ar tai turėtų būti ypatingas žmogus? Gal turėtų būti apdovanotas specialiais sugebėjimais?

S. Valiulis. Kinui labai svarbu, kad žmogus matytų vaizdais. Vienas prancūzų režisierius sakydavo: „Režisierius aš atrenku pagal tai, ar žmogus jaučia judantį vaizdą ir ar moka mąstyti. Duokite man šešiolikamečių ir per dvi savaites aš atrinksiu. Bet karjeros negarantuoju “.
Ir man teko turėti tokių studentų, kurie su pirmuoju filmu net „Dogmos“ festivalyje gavo prizą. Stebėjau, kaip pradėjo Giedrė Žickytė. Pernai pirmą kartą paėmė į rankas video kamerą ir nuėjusi į Užupį nufilmavo garsųjį pogrindžio kinematografininką Artūrą Barysą. Ir kokį įdomų filmą sukūrė! Dalyvavo jau poroje festivalių. Turi žmogus Dievo dovaną. Moka mąstyti vaizdais. Išsikalbėjome, kad jos sena svajonė studijuoti kino režisūrą, ne žurnalistiką. Dabar ieškome galimybių studijuoti užsienyje. Žinoma, profesionalumas ateis su laiku. Bet jei jau žmogus moka pasakoti judančiu vaizdu, tai labai daug, nes kinas yra judantis vaizdas. Garsas, žodis, spalva atsirado vėliau. Oksana Buraja, Muzikos akademijos magistrantė, sukūrusi porą filmų, ne tiek judantį vaizdą valdo, kiek gerai mato paprastame, banaliame gyvenime gilius dalykus. Keista būtų, jei paklaustumėte, kodėl būtent moterys ateina į kiną ir taip sėkmingai debiutuoja, o ne vyrai.

Man atrodo visai nekeista.

S. Valiulis.
Vilniuje jau antrą kartą vyksta garsios vokiečių režisierės Leni Refenshtal filmų retrospektyva. Kodėl ji tapo kino dokumentininke? Pagrindinis lemiamas dalykas buvo mesti iššūkį vyriškam kino pasauliui. Ji buvo viena pirmųjų moterų kino mene. Tada apskritai nebuvo moterų režisierių. Paskaičiuokite, kiek moterų režisierių Holivude.

Beveik nematyti.

S. Valiulis. Šimtą metų kinas buvo vyrų zona, vyrų kultūra, išreiškė vyrų agresiją, vyrų stereotipus, primestus net kaip seksualinius simbolius. Ačiū Dievui, Amerikos feministės sukruto. Jų kova jau duoda rezultatų. Moterys gali būti ne tik aktorės žvaigždės. Jos gali kurti ir autorinį kiną, ir režisuoti filmus, nes yra dalykų, kuriuos tik jos gali pamatyti ir išreikšti. Kaip iškilo Janina Lapinskaitė? Pirma teko rungtis su vyru režisieriumi Puipa. Dabar tenka rungtis Lietuvos kinematografiniame zenite. Nors ir vyksta daugybė festivalių, vis dar girdžiu vyrus murmant: „Ką čia… Moteris… Kokie čia filmai?.. Nesuprantami…“ Ir girdžiu ne iš gatvės žmonių, o intelektualų, kurie sprendžia, ką apdovanoti.

Bet galbūt kine moteriai pasiekti lygių teisių su vyru lengviau?

S. Valiulis. Kino režisūros profesija yra sunki. Moteriai reikia ir pasiaukojimo, ir energijos, ir išmanymo. Maža vien jausti. Ši profesija reikalauja labai daug fizinės energijos. Retai kuri gali turėti normalią šeimą, ja rūpintis. Reikia pasiaukojimo, gyvybingumo. Kaip ta Leni – įsivaizduojate, 18 valandų kasdien dirbti su 100 operatorių, kuriant filmą „Olimpija“! Raskite tokią moterį.

Kalbino Daiva Bradaitytė

Views All Time
Views All Time
2944
Views Today
Views Today
1
0 0