Lietuvių Kalbos slėpiniai. Priebalsių prasmės ir reikšmės

Lietuvių kalbos garso ir prasmės ryšys

Paprastai etnologijoje pagrindinė tyrimo priemonė yra papročiai ir tradicijos. Kalba laikoma pagalbine. Bet labai gali būti, kad su lietuvių kalba yra kitaip – kalba, žodis gali tapti etnologijos ir netgi platesne prasme pasaulėžiūros instrumentu. Neabejotinas lietuvių (baltų) kalbų archajiškumas leidžia savaip spręsti garso ir prasmės santykio žodyje mįslę. Gali būti, kad rašto atsiradimas (kuris, aišku, yra civilizacijos pasiekimas) kartu yra ir kultūros nuosmukis špengleriškąja prasme, kai buvo prarasta garso ir prasmės dermė (Babelio bokšto katastrofa). Pačios seniausios kultūros (pavyzdžiui, Indija) nepasitiki raštu ir tęstinumui užtikrinti laikosi sakytinės tradicijos, garso kultūros.

Gal iš tiesų branduolinėse, “motininėse” kiekvienos kalbinės šeimos kalbose, dar tebesančiose “porojinės” būklės, iki Babelio katastrofos, garsas turi prasmę, o prasmė – savą garsą? Jei taip, tai lietuvių kalba būtų pirmoji pretendentė tarp ide. kalbų. Labai gali būti, kad mūsų kalboje garsas reiškia, o prasmė girdisi, tik šito jau nebežinome ir nebemokame. Gali būti, kad mūsų kalboje glūdi “paslaptis minties, įkūnytos garso materijoje” (R. Jakobson).

Žodis lietuvių kalboje – viso, kas vadinama pasaulėjauta, visraktis. Ištarti žodį – atgauti žadą, pasižadinti, atsibusti. Būtų intelektinė nuodėmė nepadaryti šios pastangos, ypač mūsų kalbai gresiančio pavojaus akivaizdoje.

Siūlome keletą labai paprastų taisyklių, kaip šitai padaryti, kaip atkurti galimą garso ir prasmės ryšį. Tam užtenka dabartinės kasdienės kalbos žinių, nebūtinas akademinis pasirengimas. Mūsų nuomone, giluminis atsigręžimas į kalbą, “atsibudimas” yra galimas ir be didelių mokslų, remiantis vien natūralia gimtosios kalbos nuojauta ir sveika nuovoka. Galų gale lėkštesne prasme tai įdomus intelektinis žaidimas, kuris mūsų jaunimui galėtų atstoti virtualią pseudokultūrą. Gal šitaip kalbai grąžintume vertybės statusą?

Pirmoji taisyklė. Priebalsis atstovauja žodžio formai, balsis – esmei, esmiškumui. Žodis yra formos ir esmės, priebalsių ir balsių dermė.

Antroji taisyklė. Priebalsio prasmė ryškiausia žodžiuose, turinčiuose tik vieną priebalsį. Pvz., l – uola, yla, eilė. Ypač naudingi “vaikų žodžiai”, t. y. kur priebalsis kartojasi, pvz., lėlė(tikriausiai l reiškia individualybę, išskirtinumą). Šie žodžiai yra lyg priebalsio prasmės manifestantai. Natūralu, kad jų daugiausia randame vaikų kalboje (plg. posakį “vaikai dar moka paukščių, t. y. rojaus kalbą”). Garsažodžiai tėtė (papa), dėdė, nenia (auklė) suprantami bet kuriam indoeuropiečių vaikui, kaip ir lėlė, kaka (blogas), caca (geras), baubas (baisus) ir t. t. Juose ypač aiškiai atsiskleidžia priebalsio prasmė.

Trečioji taisyklė. Sąveika tarp dviejų žodžio priebalsių vyksta taip: pirmasis priebalsis reiškiasi per antrąjį, t. y. pirmasis atstovauja formai, o antrasis tarsi (pirmojo atžvilgiu) esmei, yra pasyvus. Tokiu būdu pasiekiama sudėtingesnių formų sąveika. Žodis tuomet yra aktyviojo (pirmojo) ir pasyviojo (antrojo) priebalsių reikšmių dermė, kur aktyvusis reiškiasi per pasyvųjį.
Šias tris taisykles galima nusakyti taip:

• priebalsiai yra žodžio reikšmė, o balsiai – muzika,
• geriausiai garso prasmę atsimena vaikai,
• dviejų ir daugiau priebalsių junginys yra jų reikšmių sandermė, leidžianti aprėpti visą būties įvairovę.

Tačiau šios taisyklės galioja tik branduolinėms, “motininėms” kalboms, t. y. toms, kurios neprarado garso ir prasmės ryšio. Lietuvių kalba yra tokia.

Pavyzdžiai

1. Pradėkime nuo paprastų žodžių, pvz., linas. Priebalsinis skeletas yra l–n. Ką reiškia garsas l? Uola, yla, lėlė: turbūt sutiksime, kad l – tai tikriausiai individualybė, atskirybė, išsiskirianti iš aplinkos (uola), chaoso (eilė); kažkas kita nei aš (lėlė). Tuo tarpu n: ne!; niunyti “skursti, vargingai gyventi”; anuoti – 1) “sunkiai vargstant daryti, taisyti, mokyti”; 2) “valyti, šveisti”; 3) “gadinti, naikinti” (LKŽ). Taigi n reiškia ne tik neigimą, bet ir taisymą, mokymą, naujų savybių įgijimą. Plg. anyta marčią anuoja, t. y. auklėja, paneigdama buvusias savybes, ir ugdo naujas; ynis(šerkšnas) – šalčio paveiktas rūkas įgyja kitokį pavidalą; anas – ne aš, o kitas, tai reiškia “kitoks nei aš”.

Tad l–n formulė būtų individualybės darymas, tobulinimas per neigimą, panaudojant ir prievartą. Kaip čia neprisiminti “lino kančios”, kol iš augalo, gamtos darinio pagaminamas civilizacijos elementas – lino pluoštas, siūlas, drobė. Plg. liaunėti, lėnas. Lėnas – “lėtas, ramus”, bet ir “silpnas”, nes romybė pasiekiama negatyviu būdu, per pasyvumą; kai pasyvumo per daug, gauname liūną.

2. Imkime kitą priebalsinį skeletą, kur l atsiduria jau antrojo priebalsio, pasyviojo, vaidmenyje. Tegul tai bus g–l. Kas yra g? Uoga, auga, ūgis. Tikriausiai g reiškia gamtą, jos lygmenis ir jos galias – visa, kas auga, kas virsta uoga. Jėga (j artimas g: joti / goti) išreiškia gamtos gaivališkumą; gogas (guga) – “arklio ar gyvulio aukščiausia vieta, gūbrys tarp menčių”; gogė “galva” (juokaujamai); guga “pakilimas, kalnelis, kalva”.

Taigi g–l formulė būtų gamtos jėgų pasireiškimas per l, individualybę. Galia ir gėlė. Tačiau yra ir gula, gulė (guolis)? Kas tai būtų? Tikriausiai to paties g pasireiškimas per l, bet priešinga – irimo (augti – ižti) kryptimi; juk gamtos jėga pasireiškia ne tik nokimu, bet ir nykimu. Plg. gulas – išgriuvęs medis, gulintis baloje, ežere, upėje (Geldas darydavo ne iš stačio, bet iš gulo medžio). Į tą pačią pusę bus gėla, galas ir gėlas. Pirmieji – gamtoje glūdinčios mirties pasireiškimas per individualybę, antrasis – gėlas vanduo – vanduo be druskos, prėskas, be skonio, taigi lyg negyvas (Žolė – gėlas pašarėlis, Vaižgantas).

3. Dabar imkimės sudėtingesnio atvejo: s–l. Tegul tai bus siela. Ką apie sielą gali pasakyti dabartinė kalbotyra: “Lietuvių kalboje siela sietina su sielis (vandeny plukdomi rąstai), gal ir seilės. Vokiečių die seele taip pat siejama su see – “jūra, ežeras”. Vargu ar tai būtų skoliniai, veikiau už šių žodžių slypi kokia nors mitologinė-filologinė realija, sielą jungianti su pirmapradžių vandenų mitologema. Dar viena įmanoma sielos etimologija nuo sieti” (G. Beresnevičius, Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas, V.: Aidai, 2001, p. 167). Taigi ne ypač. Ką duotų mūsų metodika?

Pradėkime nuo s. Tai sakralus, gal pats švenčiausias lietuvių kalbos priebalsis, tarsi pašventinantis daugumą mūsų žodžių, daiktų, sąvokų – jų pabaigoje, juos jau pagimdžius, ištarus, tarsi apgaubiantis sacrum. Pirmiausia tai neologizmas esa – esmės, esmiškumo distiliatas. Tai aš (ir ašis). Tai ir ausis, dieviškasis organas, daug svarbesnis už akį, matančią vien kietą tikrovę (lietuviška ausis girdi ir supranta, ką šlama paslaptingasis uosis, ką siesti visos tos šyšos, šešupės ir siesartys). Tai auš- (auš-ti, auša), stebuklingas visa ko pradžios vyksmas, pasikartojantis kasryt. Tai ir aisus – “graudus, gūdus, gailus”: Tavo panytėlė aukštajam svirnely, užsirėmus ant kraitelio, aisiai, gailiai verkia. Aisa – pirmapradė, metafizinė gėla; norint ją pajusti, reikia pasėdėti ant Aiseto kranto: Jis vėl pajuto ilgesį gyvenimo aisumo. Šio aisumo perteklius turbūt susina sielą (susą, sausą). Ir pagaliau asys (esai) – asiūklis, pirmapradis ir amžinas kaip esa augalas, šiurkštus gamtiškas esos atitikmuo. O kas yra sesuo – lietuviškai sielai nereikia aiškinti.

Tad s – esos garsas. Kas gi yra siela? Formulė būtų – siela yra esos pasaulio, sacrum pasireiškimas per l, asmenį, kaip ir gamtinis lygmuo – saulė. Tegul čia bus ir seilė – paslaptingiausia organizmo išskyra, Dievo skreplelis, ir sula – augalo esmiškumas. O kas yra suolas? Jau esame rašę, kad nuo salti, saldžiai alpėti sėdint ant marčių ar vėlių suolelio, belaukiant savo eilės virsmui. O kas būtų sala? Esos sutirštėjimas. Sielis – tik plaukiantis rąstas, maža sala – iš čia ir vandens mitologema.

Ir pats paslaptingiausias – šešėlis (š–š–l arba s–s–l). Tai jau trinarė sistema; pradžioj s pasireiškimas per s, dviguba s apraiška, ir šio “super s” pasireiškimas per l, individualybę. Todėlšešėlis toks paslaptingas, susijęs su anapusybe.
Kuri metodika vaisingesnė, tegul sprendžia skaitytojas. Nuo savęs pasakysime, kad raktas į mūsų žodį yra mumyse pačiuose. Jis įgalina mus nesidairyti aplink (“lyginamoji kalbotyra”), o eiti tiesiai prie esmės.

4. Imkime pagaliau patį sudėtingiausią variantą, kai abu sandai ne gamtinio lygmens, abu yra abstrakčios atitrauktinės sąvokos. Tegul tai bus r–s. R – oras (plg. aura), yra (yra – estipakaitalas; kitas variantas – nuo irti, aižėti); dar aure! Turbūt r bus apraiškos, raiškos, objektyvacijos garsas: aš esu, tu esi, bet jis – yra. T. y. aš žinau, kad aš esu, kaip ir man etiškai artimas tu, bet apie jį, svetimąjį, aš žinau tik tiek, kad jis, aure, yra! Kad jis pasireiškia. Tas pat ir su oru – aš jo nematau, bet žinau, kad jis yra. Tačiau raiška neamžina – kas pasireiškia, yra neamžinas, mirtingas, yrantis, nes tik esa yra amžina, o bet kuri skvarma (forma), raiška pasmerkta suirti, būti suarta (orė).

Jei taip, tai ką duos, rasdins metafizinis duetas r–s? Ogi rasą. Jau apie ją rašėme – rasa nuo rastis, atsirasti iš nieko, ex nihilo, dieviškosios kūrybos aktu iš savęs, iš dieviškojo esmiškumo, trokštant apsireikšti, rastis ir rasdinti, gimdyti. Iš savęs, nes Dievas irgi trokšta mylėti ir būti mylimas, Jis ir yra Meilė, o Meilei reikalinga kas nors kita nei aš, nors Meilės įtampos lauke visa vėl tampa viena, susilieja. Jau rašėme apie sanskritiškąsias råsas – atskirų meno rūšių dieviškojo įkvėpimo šaltinius, į menininko sielą salinančius savo salsvą sulą. Apraiškos pasireiškimas per s, esą, iš esõs – tai rasa.

Tačiau čia reikia paminėti vieną labai svarbią aplinkybę. Turbūt jau pajutome, kad kiekvienas mūsų yra l, bet labai skirtingas. Todėl kiekvienas mūsų jausime, suprasime garsą savaip, taip pat ir prasmę išgirsime savaip. Tad žodžio žadinimas – menas, kur kiekvienas mūsų yra menininkas. Tai svarbiausioji taisyklė. Ir dėl to čia negali būti griežtų nuorodų – taip ir tik taip! Todėl pagal kiekvieno mūsų gebėjimą kiekvienas girdėsime ir suprasime žodį savaip. Taigi prieš kiekvieną aiškinimą, kiekvieną interpretaciją turėtų būti santrumpa g. b. – “galbūt”. Ar tai blogai? Jokiu būdu ne. Tai užtikrins tokią įvairovę, kuri gebės suderinti asmens skirtybę su visatos universalumu.

Priebalsių giminystė

Dvylika (apytikriai) priebalsių aprėpia visą būties įvairovę. Šie dvylika garsaprasmių tarpusavyje dažnai giminingi. Pabandykime juos sugrupuoti. Akivaizdi s, š ir ž giminystė: sal-ti ir šal-ti; oš-ti ir ūž-ti; šiaur-us ir žiaur-us, plg. ses-ula ir žiež-ula (sacrum -> profanum -> vulgarum). V, b ir p irgi artimi skambesiu, todėl artimi ir prasme. Plg. vaiva – bubas (kas nors apskrita, stora vaikų kalboje) – pupa (sakralu -> buitiška -> komiška?). Apie d ir t jau kalbėta. Tokią giminystę galime vadinti vertybine arba hierarchine – kai prasmės sakralumas žemiškėja, darosi buitiškas.

Kitos jungtys sudėtingesnės. Apsiribosime keletu pavyzdžių: įmanomas ryšys tarp v ir l (absoliuto “sukietėjimas” iki individo? – valia?). Sudėtingas ir keistas s ir k ryšys, panašesnis į priešpriešą (k – sukietėjęs s?); kėdė nuo sėdėti? (sėdė?); šauk-ti ir kauk-ti; s kietėdamas į k duoda sakus. Gal čia slypi dirbtinoko ide. kalbų suskirstymo į satemines ir kentumines paslaptis? Gal lietuvių kalba nėra “satemizuota kentuminė”, o jai tiesiog toks suskirstymas neegzistuoja, nes tinka tik kalboms po Babelio katastrofos?

Trinarės sistemos

Paprastumo dėlei tyrėme žodžius, turinčius tik du priebalsius. Trinarės ir daugiau narių turinčios sistemos dar neįkandamos, tačiau ir čia, regis, galioja tie patys dėsningumai. Apsiribosime universalios taisyklės konstatavimu: aktyvusis (pirmasis) priebalsis (ar jų grupė) reiškiasi per antrąjį, pasyvųjį; ši naujai gauta prasmė, jau kaip aktyvioji, reiškiasi per trečiąją; o naujai gautoji – per ketvirtąją ir t. t.
Pavyzdys: v–l–n: velionis, velinas (velnias), velėna. Pradžioje v–l; vėlė. Griežtasis n slėpiningąją vėlę įspraudžia į jai tinkamą vietą (plg. “vėlė be vietos”) ir gauname konkretybę – velionis.
M. Heideggeris yra rašęs: “…aš mąstau apie tolumos ir tylumos buvimą sykiu”. Jei filosofas būtų buvęs lietuvis, mąstymas čia būtų buvęs perviršinė pastanga – tolumos ir tylumos tylus sąryšis lietuvių kalboje akivaizdus (t–l–m).

Dar nemokame išgirsti tyliosios balsių muzikos, subtilaus jų ošimo. Tačiau priebalsių prasmių, rakto į lietuviškojo žodžio amžinumą neigimas gali būti užrašytas mums kaip sunki intelektinė nuodėmė.

Parengta pagal Algirdo Patacko Knygą “Litua”