Lietuvių Dainų Dvasia ir charakteris

Daina Lietuvių Tautos Gyvenime yra visur ir visada esanti palydovė. Nėra svarbesnių Darbo sričių ar Gyvenimo momentų, kurie būtų pergyvenami be Dainos. Lietuvių Daina nėra tai koks koncertinis dalykas, kurį vieni gali dainuoti, o kiti klausytis. Lietuvių Daina yra dainuojama visų, nes ji yra Lietuvių Sielos reiškimosi skvarma (forma). Dėl to Lietuvių Dainos nėra vien senovės palikimas. Daugelis vakarų Europos Tautų liaudies Dainų daugiau nebekuria, tačiau Lietuvių Tautoje ta Kūryba ir šiandien tebėra gyva. Ji reiškiasi partizanų ir kitokiomis Dainomis.

Lietuvių Daina nėra nei poezija, nei dievirpa (muzika), bet sujungia abu šiuos dalykus kartu. Lietuvių Dainos tekstai ir melodija paprastai gimsta tuo pačiu kūrybiniu momentu. Dainoj Kūrėjas yra kartu poetas ir dievirpys (muzikas). Lietuvių Daina paliudija pirminę poezijos ir dievirpos Vienybę. Tuo būdu kaip tiktai pasireiškia dainuojančio Žmogaus arba dainuojančios Tautos santykis su būtimi. Vaizduojamasis menas reiškia tam tikrą atstumą nuo būties. Dailininkas yra kritiškas aplinkos atžvilgiu. Jis jaučiasi esąs ne būtyje, bet virš būties. Jis sąmoningai pergyvena savo atskirumą Pasauly. Tuo tarpu dievirpa šitą atskirumą panaikina. Dainavimu pasireiškia pirmykštis Sielos ir Pasaulio vieningumas. Dėl to dainuojanti Tauta, kaip pvz. Lietuviai, ieško, kad ji nėra kritiškai nusiteikusi būties atžvilgiu, bet ją betarpiškai pergyvena kaip savo Tėvynę, kurioj visi gyvena sandoroj. Bet tai yra ženklas, kad Tauta tebegyvena priešfilosofinį tarpsnį, nors jau ir seniai pasiekusi aukštos Kultūros laipsnį. Dainuojanti Tauta reiškia tokį tolimos praeities tarpsni, kada Žmogaus Dvasios raida nėra dar kritiškai pasireiškusi, nes “mąstymas ir dainavimas nepakenčia vienas kito”.

Visi Lietuvių Dainų tyrinėtojai yra pastebėję, kad Lietuvių Dainos yra lyrinės, kad tikrojo epo Lietuviai neturi. Net ir vadinamosios karo Dainos nėra epinės, bet lyrinės. Jose apdainuojami ne Didvyrio darbai, bet Vyro santykiai su Moterimi (Motina, Seseria, mergele). Tą patį rodo ir dabartinės partizanų Dainos. Net ir lietuviškos baladės, kurių J. Balys priskaito apie 340 tipų, nėra tikri epiniai Kūriniai, nes jos visada baigiasi lyriškai.

Epinės liaudies Kūrybos sunykimas atkreipia Mūsų dėmesį dar ir dėl to, kad Lietuvių Tauta yra pergyvenusi ilgų heroinių kovų laikotarpį, kuris, kaipo toks, yra palankus epinei Kūrybai. Ir iš tikrųjų to epinės Kūrybos laikotarpio būta. Tai liudija liaudies epinės kūrybos likučiai — vadinamieji padavimai apie pilis bei jų Didvyrių žygius. A. Maceina pastebi, kad epinio laikotarpio pakeitimas lyriniu istoriškai sutampa su krikščionybės įvedimu Lietuvoje. Lietuvių Tautos Sielos struktūrai įtakos yra turėję du kultūriniai elementai — nomadinis ir matriarchatinis. Šis pastarasis krikščionybės įtakoje sustiprėjo ir paveikė visą Tautos Gyvenimą. Tuo būdu išorės Pasaulis Lietuviams prarado savo vilionę, Didvyriai buvo pamiršti, Tauta užsidarė savo viduje. Karių Didvyrių ir bajorų gadynę pakeitė žemdirbių gadynė. Dainos dainuota ir toliau, bet jų turinys ir pobūdis jau buvo kitoks. Užuot dainavę apie Didvyrių žygius, Lietuviai ėmė dainuoti apie Meilę, kuri iš esmės nėra epinių, bet lyrinių kūrinių tema. Tad matriarchatinės Kultūros bei krikščionybės įtaka buvo toji priežastis, kuri paveikė Tautos, o per tai ir liaudies Kūrybos charakterį, šitokią A. Maceinos išvadą patvirtina ir kiti. Nurodomas E. Staiger, kuris sako, kad “krikščionybėje tikrasis epas nebėra galimas”.

Visos mūsų Dainos, neišskiriant nė tų, kurios, rodos, turėtų apdainuoti išorės daiktus, kaip pvz. Darbo Dainos, yra grynai lyrinės, nes jos apdainuoja Žmogaus vidaus pergyvenimus. Dainoj minimas Darbas tėra tik objektas savo su tuo Darbu susijusiam pergyvenimui išreikšti. A.Maceina sutinka su A. Niemi, aiškindamas Mūsų Dainų lyriškumą tuo, kad jos dažniausiai kuriamos Moterų. Mat Moterų santykiavimas su Pasauliu yra kitoks, negu Vyro. Vyras gyvena daugiau daiktų, o Moteris asmenų Pasauly. Dainuodamas apie kurį įvykį Tautoje, Vyras apie jį pasakoja. Tuo būdu užsimezga epas. Dainuodamas apie tą patį įvyki Moteris, susieja jį su savo pergyvenimais, ir dėl to Daina virsta lyrine. Dėl to Daina apie švedų antplūdį Lietuvoje yra ne Vyrų, bet Moterų sukurta, nes ji yra lyrinė. Joje viso to svarbaus įvykio tėra tik tiek užfiksuota, kad tie “barzdoti Vyrai iš Jūrių rūtas numynė, rožes nuskynė…”, t. y. išniekino Moteris. O tai yra asmeninis pergyvenimas, kuris tėra lyrinio Kūrinio tema. Panašiai ir Mūsų karo Dainos yra moteriškos — savotiškos Moterų raudos dėl žuvusio mylimo Brolelio ar bernelio. Vyras Lietuvių liaudies Dainose figūruoja tiek, kiek jis yra susijęs su Moters Gyvenimu (Brolelis, šelmis bernelis ir pan.). Pagaliau ir faktas, kad Lietuvių liaudies Dainos yra dažniausiai liūdnos, aiškinamas tuo, kad jos yra Moterų sukurtos. Tai jau buvo ir J. Balio seniau pastebėta. Liūdnos jos pirmiausia dėl to, kad Lietuvės Moters Dalia dažniausiai yra liūdna. Sunkūs Darbai, atsikyrimas nuo Tėvų ir gimtųjų Namų ištekant, dažnai nelaimingas Gyvenimas su Vyru nesudaro pagrindo linksmoms Dainoms kurti. Antra, jos liūdnos dar ir dėl to, kad, anot A. Maceinos, visų Moterų Kūryba esmėje yra liūdna. Moters jutimas, kad ji yra ne tik Gyvybės šaltinis, bet ir nujutimas, kad jos pagimdyta Gyvybė nešioja savyje mirties diegus pridengia jos egzistenciją tamsos šešėliu. Ir Lietuvių liaudies Dainos yra liūdnos todėl, kad pats Moters būties pergyvenimas yra liūdnas.

Daina, t.y. Tautos Kūryba, suriša praeitį su dabartimi, ir tuo būdu Tauta pergyvena savo istoriškumą. Daina tad yra ne tik Tautos Sielos, bet ir Tautos istorijos reiškėja.

Parengta pagal http://www.aidai.us/index.php?option=com_content&view=article&id=6075:is&catid=368:3-kovas&Itemid=419