Rinkuškių alaus darykla

Rinkuškių daryklos krikštatėviu galima laikyti Joną Čygą. Jis garsėjo kaip vienas geriausių Biržų krašto aludarių. Jonas Čygas darydavo miežinuką krikštynoms, vestuvėms, jubiliejams ir kitoms šventėms. Biržų sovietiniai valdininkai jo padaryto alaus nesigėdydavo vežti į aukščiausias valdžios institucijas. Alaus darymo paslaptis iš tėvo nusižiūrėjo jo sūnus Rimantas. Jis pasiūlė Sigitui Kalkiui imtis alaus verslo. Alus buvo pradėtas virti Petro Kalkio, Sigito Kalkio tėvo, įsikūrusio Biržų kaime, miestietiško tipo sodyboje. Rimantas Čygas atsinešė iš tėvo alaus gaminimo technologiją, Sigitas Kalkys, turintis Vilniaus universiteto statybų inžinieriaus diplomą, ėmėsi techninės dalies. Vėliau pastatas buvo pertvarkytas, savininkai pirko vis naujus įrengimus ir toliau tobulino daryklą. Taip darykla išaugo iki dabartinės Rinkuškių alaus daryklos, Lietuvos alaus rinkoje užimančios garbingą 5-ąją vietą.

Rinkuškiai paminėti prieš 350 metų

1645 m. Juzefo Naronskio-Narūnavičiaus Biržų kunigaikštystės žemėlapyje pažymėti Rinkuškiai (Rynkuszki), kaip didelis kaimas, priklausęs kunigaikščiams Radviloms.

1708 m. Biržų kunigaikštystės inventoriuje pažymėta, kad Rimkuškių vaitystės Rimkuškių (arba Rinkuškių) kaime yra 17 valakų žemės (363,256 ha;1 valakas = 21,368 ha); moka 101 auksiną ir 11 skatikų; duoklė — rugių 1 17/14 statinių, avižų tiek pat, šieno vežimų tiek pat ir malkų ašių tiek pat; šeimynų — 7, darbininkų — 16, arklių — 5 ir jaučio nė vieno. Rimkuškių vaitystei priklausė Totorių k, Užušilių k. ir Šlepščių k.

1746 m. inventoriuje parašyta, kad iš Rimkuškių vaitystės Rimkuškių k. pajamų gaunama 524,21 auksinų per metus. Tai daug pajamų, palyginti su kitais kaimais, tad galima teigti, kad rinkuškiečiai buvo pasiturintys. Taip pat pažymėta, kad yra 12 dūmų ir17 valakų. Žemę nuomojo: Ročiovski Kwiedor, sūnus Adomas; Kristupas Nagdarošis, jo sūnus Kazys; Jan Rūta ir sūnūs Stasys, Tomaš, Adomas ir Petras; Tomas Tatarėnas, sūnūs Stasys, Petras, Martynas; Tomas Gasiūnas, sūnūs Adomas ir Martynas; Laurynas Markūnas, sūnus Adomas; Martynas Plepikas, su broliais Andriumi ir Petru, taip pat su sūnumi Petru; Martynas Balčiūnas, jo sūnūs Jokūbas, Stasys, Petras, Mykolas; Kazimieras Aukštuolis, jo brolis Adomas, o sūnus Samuelis; Jan Podžiūnas su broliais Mykolu ir Povilu; Jan Daglis, jo sūnus Boguslavas; Kazys Aukštuolis; Jurgis Dubra, jo sūnūs Jan ir Adomas.

Pavadinimas Rimkuškių kaimas rašomas ir 1926 m. Astravo dvaro parceliacijos plane, kur pažymėta, kad vienas dvaro sklypas priskirtas prie Rimkuškių kaimo.

Broniaus Kviklio enciklopedijoje “Mūsų Lietuva” rašoma: Rinkuškių kaime, prie Apaščios kranto, yra piliakalnis, žmonių vadinamas Velnio pilimi. Šio kaimo laukuose yra dabar jau išartų pylimų.

Lieka tik pridėti, kad Rinkuškiai biržiečiams jau ne kaimas, o alumi garsėjančio krašto pagrindinio miesto dalis, o Lietuvos gyventojams – kaip savotiška biržietiško alaus sostinė, kurioje gaminamo alaus skonį jau spėjo pamėgti alaus mėgėjai. Beje, kol nespėjo prie Rinkuškių (ankstesniuose šaltiniuose – Rimkuškių) pavadinimo pripulti etnolingvistai, galima pasufleruoti šio kaimo, tapusio biržietiško alaus centru, pavadinimo najoviškesnę sąsają su kiekvienam lietuviui jau gerai suvokiamu žodžiu – RINKA.

Šaltiniai:
Biržų krašto muziejus “Sėla”
Bronius Kviklys. “Mūsų Lietuva”, II t., 1965.- 361W. Broadway, South Boston, Mass. 02127, U.S.A.