Rudeninė lydekų žūklė
Lydeka – pati populiariausia ir, galima drąsiai sakyti, pati geidžiamiausia mūsų vandenyse gyvenanti žuvis. Kiekvienas vos prakutęs meškeriotojas, nors kartą nuskandinęs blizgę vandenyje, jaučia “pareigą” sugauti lydeką. Lydekos – kaulinės žuvys, tačiau jų pelekuose vyrauja minkšti, elastingi spinduliai, panašūs į karpio, lašišos ar menkės. Įdomus pelekų išsidėstymas – nugarinis pelekas gerokai pasislinkęs atgal, išaugęs tiesiai virš analinio peleko. Šis abiejų pelekų bei galingos uodegos “komplektas” – tai tiesiog tobulas “variklis”, galintis žaibiškai iššauti į priekį torpedos formos kūną. Mokslininkai ištyrė, kad lydeka, sulaikyta puolimo metu, gali turėti pagreitį, aštuonis kartus viršijantį gravitacijos jėgą. Kitaip sakant, jei neatsižvelgtume į vandens pasipriešinimą, vieno kilogramo svorio lydeka turi jėgos patempti aštuonis kilogramus.
Lydekos paplitusios beveik visos Europos gėluosiuose vandenyse. Lietuvoje lydekos aptinkamos beveik visuose ežeruose ir upėse, o ypač jų gausu Nemuno deltoje.
Ruduo nuo seno žvejų lydekautojų yra vadinamas didžiųjų laimikių laiku. Tai visų metų kantrybės ir laukimo derlius.
Pradėjus rudeniškai vėsti orams, margašonės ima aktyviai maitintis kaupdamos atsargas nenuspėjamai žiemai. Šiuo metų laiku lydekos būna pasiskirsčiusios visame vandens telkinyje ir, ko gero, niekas iš anksto nesugebėtų tiksliai nurodyti jų buvimo vietų. Lydekos ieško sau komfortabilių sąlygų – tinkamos vandens temperatūros, pakankamo deguonies kiekio ir, žinoma, patogių medžioklės plotų.
Nors lydekos ir laikomos sėsliomis žuvimis, tačiau tai dar nereiškia, kad jos visą laiką tupi toje pačioje vietoje. Rudenį paskui migruojančias, pastovios vandens temperatūros beieškančias įvairias žuvis traukia ir jų medžiotojai. Dažniausiai lydekos ne plaukia paskui žuvų būrį, o užsiima medžioklės vietą netoli jų migracijos trasų. Giliuose seliaviniuose ežeruose lydekos nusileidžia į 5-7 m gylį ir sekioja paskui besiruošiančių neršti seliavų būrius.
Rudenėjant lydekos ir traukiasi gilyn, tačiau šiltesnėmis dienomis jos vis dar užsilaiko prie krantų. Ypač po pirmųjų šalnų, kada į vandenį ima trauktis varlės. Tokiu laiku reikia ypač atsargiai vaikščioti pakrantėmis ir pasistengti “apžvejoti” visus pakraščius. Prisiekę lydekų gaudytojai rudenį pataria žūklauti nedideliuose sekliuose ežerėliuose su turtinga vandens augmenija.
Kai oras, o kartu ir vanduo, gerokai atšąla, pradeda nykti vandens augalija. O kai mažėja vandens augalų, seklesniame ežere daugiau lydekų bus susibūrę ten, kur dugnas dar apaugęs. Todėl spiningautojas neturėtų išleisti iš akių nė vienos vietos, kur dugne dar likęs vienas kitas augalas. Spalį, lydekų sekliame ežere galima užtikti netoli švendrų linijos. Paprastai šiuo metų laiku nebūtina stengtis toli užmesti. Kur kas geriau trumpi, tačiau tikslūs ir taiklūs masalo metimai, nes kiekvienoje tarp nendrių esančioje mažytėje įlankėlėje gali slėptis lydeka, kuri rudenį masalą atakuoja labai energingai, o priešinasi įspūdingiau ir atkakliau nei pavasarį. Lydekos dažnai laikosi tuose plotuose, kurie vasarą buvo gausiai apaugę plūdenomis ar lūgnėmis. Masalą tokiose vietose reikia traukti labai lėtai, vos vos virš apmirusių vandens augalų kilimo.
Prityrę žvejotojai pataria lydekas gaudyti vidutinio dydžio 7-10 cm vobleriais, imituojančiais ešerius ar kuojūkštes, arba panašaus ilgio agresyvių uodegėlės virpesių riperiais. Beje, gaudant nelabai giliose vietose riperio galvutė turi būti pakankamai lengva, kitaip masalas ars dugną ir rinks dar nesupuvusią, bet jau pradėjusią merdėti vandens augaliją.
Rudens plėšrūnai, kaip ir spiningautojai, puikiai jaučia sezono pabaigą, todėl, mūsų džiaugsmui ir savo nelaimei, yra labai ėdrūs ir ne tokie atsargūs kaip vasarą. Šiuo metų laiku yra didelė tikimybė susigrumti su išsvajota rekordine lydeka.
Nors spalio mėnesį didžiausia tikimybė, kad margašonių plėšrūnių daugiausia rasite tose vietose, kurios vasarą buvo gausiai apaugusios, tačiau aklai šiuo patarimu pasikliauti nederėtų. Mažuose ežeruose rudeninės lydekos nesielgia pagal kokias nors žmonių sugalvotas taisykles, todėl jas galima pagauti ir atvirame vandenyje. Rudenį lydekos gali būti visur, kur tik jų širdys geidžia. Šiltesniais spalio vakarais ir metrinės plėšrūnės neatsisako pasiganyti sekliose, net iki pusės metro gylio įlankose, kurias žvejai dažnai aplenkia iš tolo manydami, jog tokiame “iki kelių” vandenyje gyvena tik dėmesio nevertos žuvys. Kitu paros metu dantytosios gali laikytis ir šešių ar aštuonių metrų gylyje. Didelės, nors ir mažų ežerėlių lydekos turi vieną įprotį – rudenį maitintis kur nori ir kada nori. Priešingai negu vasarą, kai žūklės laikas yra apribotas keliomis aušros ir keliomis saulėlydžio valandomis. Dėl šios priežasties rudens metu žvejams prie vandens tenka praleisti daugiau laiko, antraip galima pražiopsoti auksinį kibimo momentą, kuris gali užklupti bet kuriuo dienos metu.
Lapkričio mėnuo jau gerokai skiriasi nuo spalio. Spalį dar galima tikėtis šiltesnių dienų, o paskutinis rudens mėnuo nepalieka jokių vilčių. Gamta lapkričio mėnesį jau apmirusi, medžiai pliki, neropinėja ir neskraido vabzdžiai, paukščiai jau senokai išplasnojo ten, kur oras ne toks rūstus, o ir vandenyje, kuris atrodo lyg ir tamsesnis, nesimato gyvybės. Tačiau lydekų gaudymą šį mėnesį galima traktuoti kaip savotišką iššūkį, nes dėl įvairių priežasčių tai gana sunkus metas spiningautojams. Iš povandeninės augalijos belieka tik prisiminimai, todėl nustatyti lydekų buveines dideliuose ir giliuose ežeruose jau sunku. Norint išvengti atsitiktinumų, vėlgi geriau laimę bandyti mažesniuose, seklesniuose ežerėliuose, kur vandenyje vykstantys procesai ne tokie dinamiški. Tokiuose vandens telkiniuose lapkričio pradžios žūklė beveik nesiskiria nuo spalio mėnesio spiningavimo. Tačiau jau antrojoje paskutinio rudens mėnesio pusėje reikia tikėtis įvairiausių gamtos išdaigų ir būti joms pasiruošus.
Lydekų aktyvumas rudens pabaigoje nelabai krenta. Jos ir toliau intensyviai maitinasi, tik reikia žinoti, kur ir kada. Kur plėšrūnės pietauja, atspėti ne taip jau sunku – maitinasi jos ten, kur yra maisto. Jei nedideliame ežerėlyje vanduo prisotintas deguonies, o jo gylis didesnis nei 6-8 m, tai lapkričio pabaigoje dantytosios apsilanko pačiose giliausiose vandens telkinio vietose. Vidutinės ir mažesnės lydekutės patraukia netoli švendrų, kol ten dar yra kuojų. Paprastai jos švendrų juostoje užsilaiko net iki pirmojo ledo. Lapkričio mėnesį lydeką galima pagauti iš pirmo žvilgsnio ir visai beviltiškoje vietoje, nes jos mėgsta kartais aplankyti ir netikėčiausius vandens plotus.
Norint šiuo metų laiku suvilioti didesnę lydeką, patartina spiningauti didokais ir sunkiais masalais: 15 ir daugiau gramų sveriančiomis vartiklėmis, ilgesniais nei 10 cm vobleriais bei panašaus ilgio tvisteriais ar riperiais. Didelius masalus lydekos atakuoja agresyviai, todėl pavadėlis turi būti ilgokas, kitaip jis visas gali pasislėpti lydekos burnoje, ir laimikio lyg nebūta. Paprastai visiškai pakanka 40 cm ilgio pavadėlio.
