Lašišų žūklė Koloje
Pradėsiu nuo lašišų žūklės, įtariu, kad ji domina labiausiai. Ką galiu apie ją pasakyti? Mano manymu ji nėra jau tokia lengva kaip rodo per televiziją ar rašo žvejybiniuose žurnaluose. Iš pradžių beveik viskas priklauso nuo orų bei vandens lygio. Daug vandens – sunku žuvį rasti ir nuo dugno “iškrapštyti”. Mažai vandens – žuvys neplaukia iš jūros ir “trinasi” prie upės žiočių, todėl upėje jų yra mažai arba jos kimba labai jau prastai (teko patirti savo kailiu). Jeigu pataikėt į vidurkį – kai yra pakankamai vandens (bet ne per daug) ir oro bei vandens temperatūros atitinka kaprizingų lašišų poreikius, tai gera žūklė garantuota. Žuvys keliasi upe, o tokių metu lašišos mažai išrankios muselėms bei blizgėms ir jos godžiai stvarstys Jūsų siūlomą masalą. Žūklę, vykusią šiuo laikotarpiu, Jūs ilgai prisiminsit. Ką dar galėsite ilgai prisiminti, tai lašišinių licenzijų kainą: ji yra 20 JAV dolerių vienai lašišai pasigauti.
Šiaip jau yra du pagrindiniai lašišų migravimo į upes laikotarpiai. Pirmas stambių žuvų kėlimasis prasideda birželio 1-3 savaitę pavasarinio potvynio smukimo metu, kai vanduo truputi atšyla ir nukrenta. Tokiu metu pagaunami egzemplioriai neretai siekia 10 kg svorį ir net daugiau. Šios lašišos stiprios ir kupinos jegų, jos turi baltai sidabrinę spalvą ir yra tikros kovotojos. Jų mėsa ryškiai raudonos spalvos ir pasūdyta yra neblogas gardumynas prie stipresnių nei limonadas gėrimų.
Kai kuriais metais būna, kad sezonas prasideda ir gegužės pabaigoje. Be to, priklauso kurioje Kolos pusiasalio dalyje Jūs ruošiates žvejoti: šiaurės-vakarų, šiaurės rytų, pietinėje ar rytų. Ankščiausiai, savaime suprantama, sezonas prasideda pietų pakrantėje. Po to šiaurės-vakarų (čia šilta Golfo srovė stipriai įtakoja vietinį klimatą) ir rytų pakrantėse. Na ir vėliausiai atšyla šiaurės-rytų pakrantėje.Tarpinė grandis tarp pavasarino ir rudeninio laikotarpio trunka liepos – rugpjūčio mėnesiais (išskyrus rytų ir šiaurės-vakarų pakrantes;čia šis laikotarpis yra tik rugpjūtis). Tuo metu į upes migruoja būriai nedidelių lašišų, vietinių vadinamu “tindomis”, o angliškai “grilse”. Antras gausus stambių lašišų užėjimas prasidėda rugsėjo mėnesį ir trunka iki lapkričio. Bet mes, žvejai, nebedaug juo galime pasidžiaugti, kadangi oficialus (t.y. leistinas) žvejybos sezonas trunka iki rugsėjo 15 dienos. Šiek tiek apie pačias žuvis. Praėjus savaitei po atplaukimo iš jūros, lašišų spalva pradeda kisti iš sidabrinės į tamsiai rudą ir įgauna rausvą atspalvį, laikui bėgant pereinanti į varinį. Šios lašišos pasirenka nuolatinę gyvenimo vietą ir ramiai sau brandina ikrus laukdamos neršto, kuris vyksta vėlų rudenį. Tokias, spalvą pakeitusias žuvis, vietiniai vadina “lošalaja siomga” ar papraščiausiai “lochais”. “Lochu” mėsos kokybė jau nebe tokia kaip “baltos” lašišos, t.y. mėsa žymiai liesesnė. Taip pat pakinta ir jos spalva – ji tampa tamsesnė, o senesnių “lochų” nublanksta visai.
Daugiausiai lašišos gaudomos spiningu ir museline. Jos pradeda kibti, pasak vietinių gyventojų, kai beržų lapai išsiskleidžia maždaug iki lietuviškos 2 cnt. monetos dydžio. Kiekvienais metais vasaros atėjimo laikas skirtingas, todėl sunku nuspėti, kada reikia vykti į šiaurę šių žuvų per pirmą užėjimą gaudyti. Atvažiavus birželio mėnesį gali būti per vėlu, o gali būti ir per anksti. Man pačiam teko išbandyti tokias gamtos išdaigas 2001 metų birželio pirmą ir antrą savaitę: 15 laipsnių šilumos, o sniegas vis dar guli uolų šlaituose, ant ežerų stovi ledas, o upėje du metrai vandens virš įprasto lygio. Sunki yra žvejyba įsibridus iki juosmens į ledinius sniego tirpsmo vandenis. Žuvys kimba labai prastai. Per keletą žvejybos dienų tik viena 2 kg lašiša buvo pagauta spiningu iš kokių keturių metrų gylio duobės. Ją pagavo mano geras draugas Petras Gurskis.
Na ir taip jau visada atsitinka, kad žuvys geriausiai pradeda kibti tada, kai Jums jau reikia grįžti namo. Išsiskleidė beržo lapai, nuslūgo šiek tiek vanduo ir lašišos pradėjo savo šokius virš vandens paviršiaus. Tai įvyko per paskutinę mūsų nakvynę prie upės. Gaudėme visą naktį (juk birželį Koloje poliarinė diena kiaurą parą). Apie 11 valandą vakaro mano antro numerio muselę “Green Highlander” stvėrė stambi “balta” lašiša. Stovėjau vidury patvinusios upės, įsibridęs vos ne iki pažastų ir turėjau rimtų sunkumų traukiant save ir žuvį link kranto. Po penkiolikos minučių kovos lašiša pradėjo pasiduoti ir man jau pavyko suvynioti pusę valo ant ritės. Dar penkios minutės ir draugai jau mane sveikina su laimikiu ant kranto. Yra su kuo! Lašiša svėrė beveik 9 kg. Mano laimė buvo begalinė. Ir nors tai buvo vienintelė mano pagauta lašiša toje kelionėje, į malūnsparnį aš įlipau laimingas. Štai jis jau pakilo virš upės, ir tariant sudie šiai upei, aš daviau sau žodį būtinai čia sugrįžti (ką vėliau ir padariau).
Tų pačių metų rugpjūtį vėl skyriau lašišų žūklei. Bet rugpjūtį aš susidūriau su atvirkščia negu birželį problema – vanduo buvo kritęs vienu metru nuo įprasto lygio. Lašišų upėje buvo pilna, bet kibti jos kategoriškai nenorėjo. Skaidrus bei žemas vanduo privertė jas būti itin atsargiomis ir pasyviomis. Lašišos buvo, kaip sako amerikiečiai streso būsenoje (“under stress”). Ir ką čia pasakysi?! Turėjome tris žūklės savaites ir kas iš jų išėjo, toliau pasakoju paeiliui.
Pirma savaitė. Kiekvieną vakarą stebėjom kaip lašišos pradėdavo savo “diskotekas”. Tarp šuoliuojančių žuvų kai kada matėsi egzemplioriai ryškiai sveriantys 10 kg, ir tai labai trikdė mūsų nervų sistemą, kadangi šios kaprizingos princesės įžūliai nenorėjo kibti. Dauguma šių žuvų buvo “lochai”, nors pasitaikydavo ir “baltų” žuvų. Bet tai ne kiek mūsų neramino. Karštligiškai svaidėm įvairias museles žuvims panosėn, bet jos nė krust. Po kelių dienų atradom muses, kurios sukeldavo žuvų susidomėjimą; bet jas atakuojant jos neužsikirsdavo ant kabliuko. Dar po vienos dienos pirmas solidus laimikis – 4,5 kg lašiša. Ji susižavėjo “Monroe Killer” ketvirto numerio musele, ir po šio incidento bei fotografavimo buvo paleista į gimtuosius vandenis. Sekančią dieną buvo pagauta tokio paties dydžio lašiša ir dar viena atitrūko. Abi ankščiau minėtas žuvis pagavo Mindaugas Valiukevičius.
Antra savaitė. Visą praleidom palapinėje. Lijo kaip iš kibiro ir vėjo greitis siekė 28 m/s. Kokia ten po velnių žuklė, tik žiūrėk, kad palapinės nenupūstų.
Trečia savaitė. Nutarėm pasileisti upe žemyn link Barenco jūros. Ir čia Jums prašom – 6 balų štormas. Gal norite pamėtyti muselinę? Mindaugas pabandė ir nutarė, kad sveikos akys brangiau už bet kokias lašišas. Ir po kelių dienų, sočiai prisigrožėjusįsisiautusios jūros stichija, vėl patraukėm upe aukštyn. Grįžtant man pavyko pasigauti tris kupres
Na ir kaip visada būna, po liūčių pakilo vanduo, nusistovėjo idealus saulėtas ir ramus oras, lašišos pradėjo kibti, o mums reikėjo grįžti namo. Iki artimiausios gyvenvietės reikėjo nupėdinti apie 40 km per dvi paras. Nutarėm pasilikti žvejoti dar vienai dienai, o paskiau įveikti tą atstumą per likusį laiką. Dėl šio sprendimo man su Mindaugu gailėtis neteko, per tą uždelstą dienelę mes pagavome penkias lašišas, didžiausia buvo 7 kg. Užtat kitą dieną lėkėm liežuvius ant pečių padėję, ir į pavakarę, mano mergina Milda, buvusi su manimi šioje kelionėje, garsiai prakeikė mane ir mano lašišas. Aš tikiuosi, skaitytojas supras kodėl (juk 40 km per 14 val. yra ne juokas).
Mūsų laimingos dienos žvejybos rezultatai buvo tokie. Mindaugas pagavo tris lašišas po 2 kg. Šios žuvys taip pat užkibo ant “Monroe Killer” muselių. Aš pagavau dvi lašišas: vieną 3.7 kg , kitą kaip jau minėjau 7 kg. Gaudžiau savo sukurtom muselem ir jos patenkino mano lūkesčius. Didžiausią susidomėjimą žuvims kėlė “auksinė” muselė, bei keletas kitų variantų.
Štai tiek apie rugpjūčio kelionę. Ką dar norėčiau pridurti? Vienintelis ir svarbus minusas lašišinėse kelionėse, tai tikra nežinomybė ar ką sužvejosi. Pažįstu ne vieną Lietuvos muselininką, kuris grįžo iš Kolos pusiasalio nepasigavęs nei vienos lašišos. Nebuvo užėjimo iš jūros ir viskas. Ir niekas nenuspės tikrai kaprizingų lašišų nuotaikų. Vienu žodžiu, beveik viską lemia laimės dalykas. Aišku, tai tik mano nuomonė. Žinau tokių, kurie pasakytu, kad lemia ir sugebėjimai gaudyti. Pritariu ir šiai minčiai. Iš tiesų lašišų žūklė žemo vandens metu reikalauja gilių žinių bei ilgalaikės praktikos.
Bet dažniausia atsitinka taip: koks nors žvejys, laikęs muselinę kelis kartus per gyvenimą, užsimano pažvejoti Koloje ir būtinai lašišų. Jeigu pataiko į gerą vandenį ir gausų lašišų užėjimą, tai žūklė būna sėkminga; o jeigu ne, tai lieka tuščiomis rankomis. Tik kartais pagelbėja spiningas, bet ne visada. Būna du žūklės variantai, kai nieko ar beveik nieko nepagaunama. Pirmas – kai nėra užėjimo, tada nepagauna ir patyrę žvejai, nes tiesiog nebėra ką gaudyti. Antras variantas – žemas vanduo bet lašišų yra – tada dažniausia pagauna tik patyrę muselininkai, ir žvejyba tokiu metu ne tik pramoga, bet ir darbas. Todėl pradedantiems patarčiau žvejoti iš pradžių kiršlius ir upėtakius arba važiuoti žvejoti turint tikslios informacijos apie lašišų užėjimą. Tokią informaciją galima gauti tik paskambinus pažįstamiems į Kolą. Deja, Murmansko srities žvejybos departamentas kažkodėl nenoriai teikia tokius duomenis. Na, atrodo, kad apie lašišas jau viskas.
