Kadaise kažkokiame straipsnyje, kurio informaciją vargu ar galima vertinti kaip mokslo patikrintą ir patikimą, teko skaityti, kad seniausias šiais laikais mūsų civilizacijai žinomas rankraštis vadinasi “Prisso papirusu”, kad datuojamas jis V-a ar IV-ta era p. Kr., ir kad jame esą teigiama maždaug taip: “…Pasaulis nebeatpažįstamai pasikeitė… Vaikai nebegerbia ir nebeklauso tėvų ir visi nori rašyti knygas…” Kokiais rašmenimis parašytas šis dokumentas galima tik spėlioti, bet kad tais laikais dar nebuvo žinomos mus supančio pasaulio vaizdų fiksavimo technologijos, visiškai aišku, nes tuo atveju tame dokumente, neabejotinai, būtų parašyta “…ir visi nori filmuoti filmus…”

Filmus filmuoti panoro labai daugelis, kaip tik buvo šis vaizdų fiksavimo metodas išrastas. Tačiau gana brangi įranga, medžiagos ir, galbūt svarbiausia, būtinybė bent šį tą žinoti ir mokėti, turėti bent minimalius šios amato įgūdžius, apgynė žmoniją nuo visiškos ir visuotinės, prievartinės kinematografizacijos. Šiandien, nors įranga ir medžiagos taip pat kaštuoja nemažai, norint filmuoti – filmus, įspūdžius, prisiminimus, kelionės užrašus ir dar nesuskaitomą daugybę žanrų – profesinių žinių, galima sakyti, jau beveik visiškai nebereikia. Jei nusipirkęs kamerą ir juostą dar sugebi perskaityti prie jų pridėtą instrukciją, o ypač, jei bent dalį joje parašytos informacijos supranti, jokių – nei specialiųjų, nei tuo labiau aukštųjų – mokslų nereikia1. Filmuok ir norėk – viskas matyti, viskas ryšku ir spalvota. Kaip toj dainoj: “…Ko man daugiau reik, ko man daugiau reik!..”

Bet… Ak, tas nelemtas “bet”.

Pagaliau, viskas priklauso nuo to, ką filmuojantis2 (turiu galvoje bet kokiu būdu fiksuojantį judančius vaizdus) nori matyti ekrane.

Jei filmuotojui reikia tik užfiksuoto įvykio (gamtovaizdžio), neteikiant vaizdui kokių nors ypatingų reikalavimų, tikrai, nūdienė net ir t.v. “buitinė”, tai yra nelabai preciziška, lengvai valdoma video kamera pajėgi pakankamai tiksliai, maža to, net ir labai nepalankiose filmavimo sąlygose, pateikti pakankamai kokybišką, optiniai ryškų, spalvianiai ir toniniai nelabai nutolusį nuo fiksuojamojo objekto originalo vaizdą. Apatiniame kadro kampe automatiškai užfiksuota filmavimo data ir net tikslus laikas vainikuoja visas filmuotojo pastangas.

Griežtai kalbant, net ir neteikiant nufilmuotam vaizdui kokių nors ypatingų reikalavimų, kiekvienam, kas paima tą stebuklingą daiktą – vaizdo fiksavimo kamerą – į rankas, vis dėlto labai patartina greta tų žinių, kurias suteikia kamerosir naudojamos medžiagos instrukcijos, žinoti ir nuolat prisiminti kelis labai pageidautinus “dėsnelius”, kurie tikrai, net ir labiausiai “tarybinei” ekraninei medžiagai suteiks kokybių, kurios visais atžvilgiais palengvins būsimiems jos žiūrovams žiūrėti, matyti, suprasti, kas jiems rodoma, o gal net ir pasigėrėti pateiktu reginiu.

Taigi nepagailėjot pinigų, įsigijot kamerą ir visa kita, kas reikalinga…

Labai rekomenduočiau prieš paspaudžiant pirmąjį mygtuką, o jų viliojančiai daug (maža to, dauguma jų, kombinacijoje su kitais, atlieka visiškai skirtingas funkcijas, o kai kurie, be “kaimynų” pagalbos, apskritai nieko neatlieka), perskaityti pirmuosius instrukcijos žodžius, o jie, tie pirmieji žodžiai, kaip taisyklė, būtent apie tai ir rašo – “nepradėkite jokių operacijų nesusipažinę su instrukcija”. Kameros valdymo jūs neįsisavinsite nespaudydami ir, deja, neretai klaidingai, minėtų mygtukų, tačiau prieš tai darydami privalote žinoti, o kas gi jį paspaudus privalėtų atsitikti? O jei neatsitinka, pirmiausia pasitikrinkite ar patys tikrai vadovaujatės instrukcijos rekomendacijomis, o tik paskui bėkite su pretenzijomis į parduotuvę.

Perskaitėt instrukciją ir netgi šį tą supratote – kalbu apie tuos, kuirie pirmą kartą rankose laiko kamerą ir net patys svarbiausi terminai jiems dar nepažįstami, taigi, sakydamas “netgi šį tą suprato” visiškai neketinu ką nors įžeisti – kaip žinoma, dar nė vienas negimė mokėdamas.

Kamerų konstrukcijų pastaruoju metu gausu, kiekviena firma ne tik tobulina jas, bet dar ir stengiasi apsisaugoti nuo konkurencijos, taigi vieną ir tą pačią operaciją vykdantys valdymo įrengimai skirtingose kamerose gali būti išdėstyti visiškai skirtingai, maža to, pasitaiko, kad tos pačios operacijos skirtingų konstrukcijų kamerose ir vadinamos kiek skrtingai.

Bet kuriuo atveju, pagrindinis valdymo mazgas, kaip jis besivadintų instrukcijoje – filmavimo būdų (angl. Mode) nustatymo perjungėjas. Priklausomai nuo kameros klasės, minėtas perjungėjas gali pasiūlyti vartotojui daugiau ar mažiau galimybių, tačiau viena sjų, o pradedančiam operatoriui svarbiausias – automatinis kameros režimas. Tai reiškia, kad filmuotojas, pasirinkęs filmavimo objektą, privalo paspausti vieną vienintelį mygtuką – kameros jungiklį (žinoma, po to, kai kameros maitinimas įjungtas, kurioje nors gerai matomoje vietoje žiba raudona signalinė lemputė ir tai reiškia, kad kamera pasiruošusi dirbti (angl. Sand by), ir, jei filmavimo sąlygos priimtinos, o apie tai praneša įrašai3 pačiame vaizdo ieškiklio ekrane, tai ką regi kamera, bus užfiksuota juostoje. Visus rūpesčius, kad vaizdas būtų optiniai ryškus, kad filmuojamo objekto spalvos būtų iškreiptos minimaliai, kad vaizdas būtų pakankamai, bet ne per daug šviesus ir ne per daug tamsus – visus šiuos rūpesčius automatiškai atlieka pati kamera.

Ką gi daro tas automatinis režimas? Labai daug ir labai svarbių operacijų – jis nustato optinį vaizdo ryškumą, tiesa, nederėtų pamiršti, kad ryškumas automatiškai nustatomas tai objektyvo detalei, kuri yra kadro centre4, nustato vidinę (t.v. “integralinę” ekspoziciją, t.y. išsprendžia bene daugiausiai rūpesčių ne tik pradedantiems filmuotojams pateikiančią problemą5, suderina kameros režimą priklausomai nuo esamos šviesos kokybės. Šviesos kokybė, tiksliau – šviesos “spalvos temperatūra”, tai labau “sudėtinga materija”, reikalaujanti atskiro ir gana rimto nagrinėjimo – šviesa turi būti ne tik “stipri” arba “silpna”, gali būti t.v. “dienos šviesa” ir “lempų šviesa” – tai tik dvi, pasakyčiau, pagrindinės jos rūšys, o praktikoje tenka sutikti ir daugiau porūšių. Mūsų akis sugeba prisitaikyti prie esamos šviesos ir – baltą nosinę mes visada matom balta, net jei ji, objektyviai pamatavus spalvas, gelsva, rausva arba dar kokio nors atspalvio, priklausomai nuo to, kokios spalvos šviesa apšviesta. Kamera (juosta, nepriklausomai nuo to, ji fotografinė, magnetinė ar skaitmeniniam vaizdų įrašymui pritaikytas “nešėjas”) nežino, kas tai yra akies pesistencija, psichologiškai prisitaikyti prie šviesos kokybės negali, ir, jei koks objektas gelsvas, rausvas arba melsvas – tai ji jį ir užfiksuos. Taigi, automatinis kameros režimas suderina kamerą taip, kad nepriklausomai, kokia šviesa objektas apšviestas, žiūrovas matys jį taip, tarytum jis būtų apšviestas balta šviesa. Žinoma, šie keli sakiniai apie spalvos temperatūrą begėdiškai supaprastina tikrai labai rimtą problemą, tačiau, mano galva, pradedančiam operatoriui šių skurdžių žinių pirmiesiems filmavimams privalėtų pakakti. Sudėtingesnėse (senesnių konstrukcijų) ir profesionaliose kamerose yra specialus reguliatorius, kaip taisyklė žymimas “”B””(angl. White Balance – spalvų lygsvaros, balstos spalvos nustatymas), kuris suteikia galimybę arba suderinti kamerą esamai šviesai, arba, atvirkščiai, siekiant kokių nors tikslų, sakysim, imituojant žvakių arba žibalinių lempų apšvietimą, išderinti ją pageidaujamu būdu. Tačiau tai jai iš “aukštesniojo pilotažo” srities.

Net ir įjungus automatinį kameros režimą, kuris atlieka, taip sakant, “juodą darbą”, nuo filmuotojo priklauso, ką pamatys žiūrovai ekrane. Filmuojant gamtoje gali būti: saulėtas oras, apsiniaukę, tvyroti rūkas, dengti lengva miglelė, lyti, snigti, pūsti stiprus vėjas… Išvardijau tik dažniausiai pasitaikančias oro sąlygas – gali būti nesuskaičiuojama daugybė tarpinių arba kombinuotų variantų. Na, bet apsiribokim išvardytais. Saulė. Net jei dangumi neplaukia nei vienas debesėlis, šviečia niekuo nedengiama Saulė, net ir tais atvejais nuotaika vaizde priklausomai labai ir labai skiriasi – saulėtekis, ankstyvas rytas (rasa, saulėtekio miglelė, ilgi rasotoje žolėje nusidriekę šešėliai), vidudienis (vasarą saulė pakibus beveik tiesiai virš galvų, veidai paskendę šešėlyje, plikės blizga ir tik ant ilgų nasių galiukų žėri šviesesni lopinėliai), saulė pakrypsta į vakarus, atmosferoje kabote kabo per karštą dieną susikaupęs “smogas’… Visa tai, jei tik atkreipsite dėmesį ir pasinaudosite – jūsų nufilmuotam vaizdui suteiks vis skirtingą nuotaiką. Be to, kameros žvilgsnio kryptis saulės atžvilgiu gali būti labai skirtinga – pasižiūrėkite į pateiktą nors ir labai primityvų piešinėlį – ir nuo jos, kameros žvilgsnio krypties, principiniai priklauso, kaip atrodys jūsų filmuojamas objektas. Žinoma, tik labai retais atvejais tenka filmuoti kamuolius, ir dar tokį kiekį vienu metu, bet juk mūsų filmavimo objektai – reljefiški, šviesa gali pabrėžti jų reljefiškumą, o gali jį suniveliuoti, panaikinti. Jei filmuojant saulė apšviečia jūsų objektą iš už jūsų nugaros, profesionalų kalba tokia šviesos kryptis vadinama “objektyvo optinės ašies kryptimi”, objekto reljefas nors ir nepradings visiškai, bet iš visų galimų apšvietimo būdų šis – pats “plokščiausias”. Kaip tik jūs su kamera pajudėsite į vieną ar kitą pusę, saulės spinduliai apšvies jūsų filmuojamą objektą kiek iš šono, ir atsiradę šešėliai pabrėš objektų reljefiškumą. Labai įdomių apšvietimo rezultatų galima tikėtis, jei filmavimo objektą apšviečia saulė kiek priešprieša kameros žvilgsnio kryptimi. Profesionaliu žargonu toks apšvietimas vadinamas “kontražuru”6, “kontrine šviesa”. Tačiau būtina turėti omenyje, kad įjungus automatinį kameros valdymo režimą priešprieša šviesa apšvietus objektus būtina filmuoti labai atsargiai – tik kai kuriais atvejais, o tai priklauso nuo labai daugelio aplinkybių, objekto detalės šešėliuose bus pakankamai apšviestos, kad ekrane žiūrovai (na, žinoma, ir filmuotojas) sugebėtų jas įžiūrėti, o tai toli gražu ne visada pageidaujama. Nederėtų pamiršti, kad saulei šviečiant savo filmavimo objektus galima pastatyti kokiame nors šešėlyje –pastato, medžio, kai kuriais atvejais profesionalai naudoja specialiai tam tiksui skirtą tentą, pagamintą, priklausomai nuo pageidaujamo vaizdo, iš labai tankios, sakysim, drobinio audeklo, o tai ir brezento arba, atvirkščiai, skaidrios, lengvai peršviečiamos – tiulio, marlės, šilko. Toks filmavimo būdas – pritemdžius priekinį planą, pagrindinius filmavimo objektus, o juk dažniausiai tai žmonės, pažįstami, draugai, giminės, kuriuos malonu matyti ekrane kuo palankesnėje šviesoje, mes suteikiame jiems galimybę nesimerkti nuo akinančios šviesos, neišryškinam nepageidautinų raukšlių ir raukšlelių jų veiduose, o foną, tą aplinką, kurioje jie veikia – poilsiauja, dirba, linksminasi, kepa šašlykus, o gal net ir geria vyną – paliekame saulės apšviestą, linksmą, optimistišką. Kiek tamsesnės figūros fone visada raiškios, jos išsiskiria iš aplinkos, ir žiūrovui nereikia papildomų pastangų vienu žvilgsniu įvertinti vaizdo kokybę. O kokią toninių sprendimų įvairovę siūlo taip vadinamas “blogas oras”! Mėginkit stebėti, kokia skirtinga gamtos nuotaika, kada saulę dengia debesys. Juk apsiniaukę gali būti labai įvairiai – lengvi debesėliai tik vos vos, lyg lengvu šilkiniu šydu pridengia saulę, objektai nenustoja reljefiškumo, bet nebėra gilių, tamsių šešėlių, vaizdas skaidrus, pastelinis. O gali dangų aptraukti grėsmingi švininiai audrą pranašaujantys debesys, ir jūsų vaizdas taps nerimastingas, dramatiškas. Paminėjau tik du iš nesuskaičiuojamos galybės atvejus. Apie rūką, miglą jau nekalbu. Jei šie gamtos reiškiniai labai nepageidautini sėdint prie automobilio vairo, tai filmuojant gamtoje jie – tikra Dievo dovana, ir, neabejoju, kiekvienas, kam pavyks nufilmuoti savo objektus kada toliai skęsta rūke, daugiau niekad nebenorės filmuoti kitokiomis sąlygomis. Bet kuriuo atveju, labai patartina filmuojamo objekto apšvietimą, apskritai – filmavimo objektą, pirmiausia įvertinti akimi, pamėginti įsivaizduoti, kaip visa tai, kas prieš objektyvą, atrodys ekrane. Ši iš pirmo žvilgsnio labai paprasta užduotis, iš tikrųjų visiškai ne tokia jau paprasta ir tai gali patvirtinti ne tik tie, kurie tai pabando daryti pirmą kartą, bet ir ilgą praktinę patirtį turintys profesionalai. Vaizdo kokybę, klaidas, kurių galima buvo išvengti arba bent jau sumažinti jų įtaką galutiniam rezultatui, taip akivaizdžias žiūrint į ekraną, ne taip jau lengva įžiūrėti “gyvame” filmavimo objekte. Šio patyrusiems filmuotojams gerai žinomo reiškinio prigimtis toli gražu ne tokia jau paprasta, tačiau labai supaprastinus, galima tai paaiškinti tuo, jog žmogaus akis ir vaizdą fiksuojantis gana sudėtingas aparatas ir juosta – labai skirtingai vertina ir atitinkamai fiksuoja tai, kas yra jų regos lauke. Jau nekalbant apie psichologinius šio reiškinio aspektus, kurių vaidmuo šiuo atveju toli gražu ne paskutinis. Nūdienės video kameros suteikia galimybę filmuoti ir patalpose, žinoma, jei tai ne vidurnaktis, ir pro langą nešviečia nei gatvės žibintas, nei mėnulis. Tiesą sakant, kažin ar gatvės žibinto arba mėnulio šviesos atšvaitų pakaktų filmavimams, bet jei kambarys su langu, už kurio nelabai tamsi diena, arba kad ir vakare, jei patalpa apšviesta pakankamai – video kameros sugebės užfiksuoti vaizdus. Kalbant apie video kamerų galimybes interjeruose įjungus automatinį režimą, būtina paakinti pradedančius filmuotojus, kad vaizdo kokybė (kaip, beje, ir visais kitais atvejais) priklauso nuo to kokią filmavimo kryptį pasirinksite lango arba šviestuvo atžvilgiu. Pateiktame planelyje ir schematiškuose piešinėliuose galima suvokti, kokio vaizdo charakterio galima tikėtis, vienaip ar kitaip nukreipiant kameros žvilgsnį kambaryje dieną. Šviestuvus, bet kuriuo atveju kai kuriuos, galima perstatyti pagal filmuotojo pageidavimą, su langais kiek sudėtingiau – jei jau juos statybininkai iškirto toje kambario vietoje, be kapitalinio remonto jų kitur neperdislokuosi. Pirmas atvejis – pats paprasčiausias, šia kryptimi krinta daugiausia šviesos, bet vaizdas monotoniškas, filmavimo objektas, o šiuo atveju tai ta išsigandusi mergytė, toniniai beveik susilieja su fonu. Be abejo, dar daug kas priklauso ir nuo to, kokia spalva – šviesiai ar tamsiai – nudažytos sienos, ar toli nuo lango ir nuo sienų atitraukta panelė. Bet vaizdas, ką bedarytumėt, plokščias, “minkštas” – pastelinis. Antruoju atveju – pakreipus kameros žvilgsnį tiesiog į langą – vaizdas bus sodresnis, kontrastingas, bet pats filmavimo objektas bus tokiame giliame šešėlyje, kad vargu ar įžiūrėsime ne tik veido raukšles, bet ir patį veidą. Mano galva, filmuojant įjungus automatinį režimą optimaliausias variantas interjere – trečioji piešinėlyje pasiūlyta kameros kryptis. Šiuo atveju vaizdas bus sodresnis, panelė pakankamai gerai įžiūrima, gana reljefiška. Jeigu jūs filmuojate interjerą, kuriame žiba kokie nors šviestuvai, stenkitės, kad kadre vienu metu būtų ne daugiau vieno, arba kokia nors šviestuvų sistema – liustra, dviejų, trijų lempų bra ir pan. Šviestuvas kadre – tai akcentas, kuris, norite jūs to ar nenorite, visų pirma atkreipia žiūrovų dėmesį. Jei jūsų kadre vienu metu skirtinguose kampuose po akcentą – žiūrovas nebežino, kuris iš jų didesnis akcentas, dėmesys blaškomas, pagrindinis filmavimo objektas paskęsta tų akcentų gausybėje. Apskritai, nepriklausomai nuo to, turite jūs kadre šviesos akcentus, ar jų neturite, stenkitės išvengti margumo – tai blaško dėmesį. Jei jūs filmuojate įvykį, kurio metu nėra jokios galimybės įsikišti ir patvarkyti filmuojamą objektą, jūs visada turite galimybę neįjungti į kadrą, palikti už kadro ribų atsitiktinį automobilio ratą, pusę praeivio, šuns uodegą ar dar kokią nors fono detalę, kuri jums visiškai nereikalinga. O tais atvejais, kada organizuojant filmavimo objektą jūs turite galimybę, sakysim, nukabinti nuo sienos paveikslą, kuris kadre nereikalingas, pastumti stalą arčiau (toliau) lango, pastatyti kėdes aplink stalą taip, kad puotos dalyviai arba preferanso žaidėjai nedengtų vienas kitą – nepatingėkite tai padaryti, už tas pastangas ekranas jums atlygins šimteriopai, Na, o dabar žadėti patarimai:

Pirmas. Paėmę kamerą į rankas pirmiausia pagalvokite – o gal apskritai nėra reikalo filmuoti?

Antras. Jei jau nuspręsite, kad filmuoti vis tik teks, tvirtai nusistatykite, ką filmuosite. Kas bus jūsų kadro arba kadrų pagrindinis objektas? Kol jūs neatsakysite pats sau į šį klausimą, geriau nespauskite kameros mygtuko “On”.

Trečias. Tiksliai nusistatykite – ką jūs filmuosite: fiksuosite įvykį, jūsų kelionių, iškyloų įspūdžius, pastabas, kad neužmirštumėt kaip tai buvo, instrukciją, kaip geriau, taupiau, kokybiškiau nudažyti tvorą, pobūvį su šokiais ir žaidimais, o gal tai bus jūsų sugalvotas ir surežisuotas pokštas? Gali būti ir daugiau filmavimo užduočių ir nuo to labai priklauso, kaip tai geriau, tiksliau padaryti.

Ketvirtas. Kam jūs ruošiatės tą filmuotą medžiagą rodyti? Nuo to labai daug kas priklauso – vienas dalykas, jei jūsų medžiagą žiūrės jūsų artimieji ir draugai, kitas – jei ją reikės rodyti mažai ar visiškai nepažįstamiems asmenims, o jei jūs ruošiatės tą medžiagą pateikti kokiai nors priekabiai žiuri komisijai – tai jau visiškai kiti ir nepalyginamai aukštesni reikalavimai.

Penktas. Kada turėsite atsakymą į aukščiau pateiktus klausimus, pasvarstykite – kur gi visa tai privalo vykti, žinoma, kada savo filmavimo objektą galite paprašyti į jums patinkančią vietą; jei jūs filmuojate, sakysim, Pizos bokštą, jis stovės būtent ten, kur jis stovi jau 600 su viršum metų, bet juk jūs galite apeiti aplink jį ir pasirinkti jums priimtiną filmavimo kryptį, priklausomai nuo apšvietimo, priklausomai nuo to, kur jūsų draugas, draugė, draugai, priklausomai nuo to, ką dar greta to pasvirusio bokšto pageidaujate matyti ir kitiems parodyti.

Šeštas. Pasistenkite, kad jūsų objektas kadre užimtų vietos, kiek jam reikia, tai yra, kad jis nebūtų per mažas, kad savo draugą, draugę, draugus galėtumėte atpažinti ne tik kitą dieną po filmavimo, bet ir po metų, ir po dešimties, antra vertus, kabai svarbu, kad jūsų objektas neužgožtų aplinkos ir, jei jūs filmuojate, sakysim, Paryžiuje, kad Eifelio bokštas nepasislėptų už jūsų objekto nugaros.

Septintas. Pasistenkite, kad jūsų kadras nebūtų margas, kad jame būtų tik ,tos detalės ir objektai, kurie jums jame reikalingi, kad koks nors atsitiktinis daiktas nesuardytų visumos ir netaptų svarbesnis už tą, kurį jūs pasišovėte nufilmuoti. Automatiškai fiksuojamos datos, filmavimo laikas, o reikalui esant ir specialiai tam filmavimui paruošti užrašai, kai kuriais atvejais būtini, bet tais atvejais, kada galima be jų apsieiti – išjunkite juos, jie tikrai nepuošia jūsų vaizdo. Kai kurių konstrukcijų kameros, parodžiusios visą šią informaciją kadro pradžioje, vėliau ją paslepia, ir, reikia pasakyti, daugumoje atvejų teisingai daro (gali būti ir taip, kad montuojant, tai yra strenkant tik reikalingus gabalus, nukerpant atliekas ir rikiuojant medžiagą ne chronologine tvarka, o pagal autoriaus sumanymą, ši informacija gali dingti, o tais atvejais, kada nufilmuota medžiaga gali pasitarnauti kaip dokumentas – tai jau būtų nuostolis7).

Aštuntas. Kameros judesys – galinga priemonė filmuotojo rankose. Naudokit ją taupiai, taip, kad ji padėtų koncentruoti dėmesį į jūsų pasirinktą objektą, o nekeltų papildomų ir visiškai nereikalingų klausimų – kodėl dabar tas horizontas nusviro į vieną šoną? Ko blaškosi kamera, ko ieško jos žvilgsnis? Jeigu akmera seka judantį objektą, judesys ne tik pateisintas, bet daugumoj atvejų net ir nepastebimas (pačia geriausia šio žodžio prasme), jei kameros žvilgsnis juda apžvelgdamas statišką objektą, o tai taip pat visiškai teisėtas kameros judesys, žiūrovui turi būti aiškus filmavimo tikslas – ką būtent apžvelgia kamera, ir į ką būtent nori atkreipti žiūrovų dėmesį.

Devintas. Nevažinėkite “zoom’u” pirmyn atgal be jokio reikalo. Prisiminkite, kad vaizdo stambumą galima keisti ne tik juo, bet ir atstumu nuo filmuojamo objekto. Kas tai yra zoom’as8? Tai gana sudėtinga otinė sistema, suteikianti galimybę be didelio vargo pakeisti objektyvo židinio atstumą, o pasinaudojant tuo sudaryti iliuziją – pabrėžiu, iliuziją – kad filmuotojas priartėjo ar nutolo nuo filmuojamo objekto (arba atvirkščiai – objektas priartėjo arba nutolo nuo filmuotojo). Objektyvo židinio atstumas – labai svarbus kiekvieno objektyvo parametras, tačiau nederėtų užmiršti, kad pats savaime jis dar labai mažai ką pasako, o jo reikšmė sukuriant optinį vaizdą, t. y. tai, ką fiksuoja juosta, nepaprastai didelė. Kiekvienas objektyvo židinio atstumas diktuoja savo charakteringus vaizdo sukūrimo dėsnius. Vaizdas, nufilmuotas t.v. “plačiakampiu” principiniai skiriasi nuo vaizdo, jei buvo panaudotas t.v. “ilgo židinio atstumo” objektyvas9. Ilgo židinio atstumo objektyvai turi žymiai mažesnį “ryškumo gylį”, o tai nepaprastai svarbi objektyvo savybė, kuri, kaip ir kiekviena lazda, turi du galus – jei filmuojame ne vienoje plokštumoje esančius objektus, vienas arba keli iš jų optiniai neryškūs (netikėtai taip jau išėjo), tai labai blogai, bet jei kadre vienodai ryškūs ir pagrindiniai objektai, ir fono elementai – tai labai suprastina vaizdą, sureikšmina detales, kurioms gal ir nereikėtų skirti tiek reikšmės. Taigi, naudodamiesi zoom’u, jūs vienu metu filmuojate skirtingų židinio atstumų objektyvais ir viename kadre turite skirtingo charakterio vaizdą. Pamėginkite, tai labai nesunku, tuo labiau, kad jūs vis tiek neiškęsite ir eksperimentuosite, nufilmuoti vieną ir tą patį objektą sustambindami jį priartėjus su kamera (arba atvirkščiai) ir pasinaudojus oom’u. Vaizdo charakterio skirtumą pajusite nedelsiant ir, galbūt naudositės zoom’u tik tais atvejais, kada kitaip jau neįmanoma. Techniškas zoom’o charakteris kiek sušvelnėja, jei jis naudojamas derinant su kokiu nors kameros judesiu – panorama, pravažiavimu, bet šiaip jau šis civilizacijos ir techninės pažangos vaisius jau pridarė ir dar, galima spėti, pridarys daug mažaverčių judančių paveikslų.

Dešimtas. Nepamirškite, kad filmuoti galima ne tik stovint, bet ir atsitūpus, užlipus ant apintos arba įlipus į medį. Tikriausiai šį patarimai reikėtų jungti su kameros žvilgsnio krypties pasirinkimu – žemas arba aukštas filmavimo taškas, tai taip pat filmavimo kryptis. Jeigu jūs įdėmiai ir priekabiai pažiūrėsite, kaip atrodo jūsų draugai tais atvejais, kada filmuotojai norėjo juos užfiksuoti, pabrėždami, kad jie, draugai, dabar stovi greta Cheopso piramidės (arba greta kurio kito civilizacijos ir kultūros paminklo), galiu kirsti lažybų, kad daugumoj atvejų arba: 1) matyti draugas, bet nelabai matyti piramidės; 2) matyt piramidė, bet kuris būtent iš jūsų draugų aplankė al Gizą reikia spėlioti. O problema išsisprendžia pastačius draugą tinkamam atstume nuo piramidės ir nuo kameros ir truputį pritūpus.

Nepriklausomai nuo to, paklausysite jūs mano patarimų ar ne, jei jau jūs nusipirkote kamerą – neišvengiamai filmuosite, bet kuriuo atveju pirmomis dienomis, savaitėmis, o gali būti – man teko sutikti ir tokių – tai taps jūsų gyvenimo aistra, dabar vadinamas įmantriu žodžiu “hobbi”. Bet kuriuo atveju, jau pasižiūrėję ekrane pirmąją savo nufilmuotą medžiagą, apsidžiaugę ar nuliūdę ją pamatę, jūs neišvengiamai pastebėsite, kad dalies to, ką pamatėte ekrane visiškai nereikalinga – čia per anksti įjungėte kamerą, čia per vėlai ją išjungėte, čia mygtukas kažkokiu būdu buvo paspaustas visiškai atsitiktinai ir, kol apsižiūrėjote, kad juosta vyniojasi, ekrane primakaluota visiškai nereikalingų, o kartais ir visiškai nesuprantamų dalykų. Žodžiu, filmuojant neišvengiamos “technologinės atliekos”. Visa tai galima pašalinti, jei turite bent galimybę prieiti prie dviejų tarpusavyje sujungtų video magnetofonų – iš savo originalo, kuris vyniojasi viename iš jų, jūs galite išrinktinai perrašyti į kitą tik tuos gabalus, kurie jums reikalingi. Toks procesas vadinasi “montažas”. Žinoma, montuoti turint tik du “magus”, veikla labai primityvi, reikalauja daug laiko ir kantrybės, ir neužtikrina gero rezultato. Jau nekalbant apie tai, kad nesuteikia jokių galimybių bent šiek tiek patvarkyti vaizdą lydinčius garsus. Specialiai montažui pritaikyta aparatūra gana brangi ir tokią prabangą ne kiekvienas gali sau leisti. Bet pastaruoju metu Vilniuje jau yra visa eilė įstaigų ir privačių asmenų, kurie tokią įrangą turi, o kartais ir leidžia ja pasinaudoti draugams ir pažįstamiems. Kokiais pagrindais grindžiama tokia draugystė – aš galiu tik spėlioti, bet tiems, kas pasišovė vienu ar kitu tikslu registruoti įvykius, mus supantį pasaulį, jei taip galima pasakyti, fiksuoti savo arba savo artimųjų gyvenimo kroniką, labai patarčiau pasidomėti ir vaizdo montažo galimybėmis.

O apie montažą, jo galimybes ir beveik magiškas galias, jau parašyta daug knygų ir, neabejoju, dar daug bus parašyta

Vieno ir to paties židinio atstumo objektyvo regos kampo priklausomnybė nuo aparato kadro rėmelio pločio

1 Turint omenyje, kad pastaruoju metu 99%, o gal ir visus 99,9% visų vaizdus fiksuojančių aparatų sudaro video kameros, apie filmavimus naudojant fotografinę juostą ir tradicines kino kameras, kol jas nekalbu.

2 Šiame tekste vartojamas terminas “filmuoti” liečia visus vaizdo fiksavimo būdus, nepriklausomai nuo to, kokią techniką pasitelkus tai daroma – tebūnie tai sąlyginis, žargoninis terminas, prie jo esu pripratęs per visą savo profesinį gyvenimą, o tokių papročių ne taip jau lengva nusikratyti, tuo labiau – ar verta?

3 Nepamirškite vaizdo ieškiklyje, t. y. tame prietaise, per kurį žiūrite pasiruošimo ir filmavimo metu, nustatyti būtent jūsų akiai ryškų vaizdą, kontroliniame ekranėlyje, kaip jau minėjau tekste, pateikiama labai daug naudingos informacijos ir, jei jūs jos nesugebate perskaityti, vadinasi, nesugebėsite ir vadovautis ja.

4 Nereikia labai didelės filmavimo patirties, ir jūs suprasite, kad toli gražu ne kiekviename kadre pageidautina turėti optiniai ryškią detalę kadro centre.

5 Ir vidutinė, “integralinė” ekspozicija toli gražu ne visais gyvenimo atvejais pageidautina, bet tai jau išeina iš pašnekesio apie automatinį kameros režimą ribų.

6 Tai sudėtinis žodis – kontr, kontra (lot.) – sudėtiniuose žodžiuose reiškia priešingumą, griežtai priešingą veiksmą… Ažūrinis (pranc. ? jour) praleidžiąs šviesą, permatomas… Profesiniame žargone šis terminas reiškia, kad šviesa filmavimo (fotografavimo) objektą apšviečia priešpriešai kameros žvilgsniui.

7 Devyniasdešimtaisiais metais tuometinė SSRS Aukščiausioji taryba buvo sudariusi komisiją t.v. “Tbilisio įvykiams” tirti. KGB darbuotojai šią budelių operaciją filmavo kažkokiais savais tikslais. Kadangi filmavimai vyko įjungus t.v. “taimerius” – medžiaga turėjo didžiulės įtakos komisijos tyrimų išvadoms. Deja, kaip žinoma, toliau išvadų šis reikalas taip ir nepajudėjo.

8 Kinematografinėje praktikoje mūsų geografinėse platumose tie objektyvai buvo vadinami ir dar dabar vadinami “transfokatoriais”, o jų veikla – “transfokacijomis”. Bet tai terminijos klausimas.

9 Privalau pabrėžti, kad šie profesiniai žargoniniai terminai gana sąlygini – objektyvo regos kampas priklauso ne tik nuo jo židinio atstumo, bet ir nuo kameros kadro rėmelio pločio (na, žinoma, vertikalusis nuo aukščio). Taip, sakysim, kameroje, skirtoje filmuoti naudojant 35 mm juosta – profesionaliajame kine vadinama “standartine” – kurios rėmelio plotis (horizontalus) 22 mm -35 mm židinio atstumo objektyvas laikomas “normaliu”, vadinasi, jis mato pasaulį maždaug tokiu kampu, kaip ir vidurtinė normali žmogaus akis. Bet tas pat 35 mm židinio atstumo objektyvas kameroje, filmuojančioje 16 mm pločio juosta, kurios rėmelio plotis 10,05 mm, o tuo labiau 8 mm, kurio rėmelio plotis tik 4,9 mm, jau tampa gana siauru regos kampu į pasaulį žiūrinčiu objektyvu, reiškia, jį jau galima paskelbti “ilgo židinio astumo” arba “siaurakampiu”. O jei tą patį 35 mm objektyvą įmontuoti į 6×6 fotoaparatą, jis taptų “plačiakampiu” ir dar kokiu!

Views All Time
Views All Time
5160
Views Today
Views Today
1
0 0