Kiršlių žūklė Koloje
Mano manymu kiršlių žvejyba Kolos pusiasaly yra smagiausia ir azartiškiausia. Šių žuvų gaudymas museline su sausom muselėm palieka neišdildomus įspūdžius. Smagu matyti kaip stambus kiršlys stveria Jūsų muselę nuo vandens paviršiaus! O kai tai pasikartoja 20-30 kartų per dieną tai ir visai fantastiška.
Na, iš pradžių apie pačias žuvis ir jų gaudymo laikotarpį. Sezonas prasideda nuo liepos pradžios, kai šiek tiek sušyla arktinių upių vandenys ir pasirodo pirmieji uodų tuntai. Trunka jis iki rugsėjo 1 dienos (oficialiai) o vėliau jau nėbera ką gaudyti. Sezono pradžioje, išbadėję po ilgos žiemos bei vabzdžių pasiilgę kiršliai godžiai renka uodus bei vienadienes nuo vandens paviršiaus. Kaip jau įsivaizduojate, gaudymas museline tokiu metu yra labai malonus. Neatsisako kiršliai ir blizgių. Gaudymas spiningu dažnai rezultatyvumu pranoksta žvejybą museline. Be to, spiningaujant yra žymiai didesnė tikimybė pagauti ir šlakį.
Kiršliai gerai kimba visą jų gaudymo sezoną, išskyrus dienas su staigiomis orų permainomis. Kai kada jie tampa vangesni į sezono pabaigą, kai jau ruošiasi ristis upe žemyn į ežerus žiemoti. Tada jie tūno giliose duobėse bei duburiuose ir “iškrapštyti” juos iš ten galima tik spiningu arba gaudant museline nimfomis. O šiaip, visą vasarą jie kimba kuo puikiausiai ir beveik ant visko. Tinka ir antro numerio “mepsas”, ir ketvirto numerio strymeris.
Nustatyti sezono pabaigą yra ganėtinai sudėtinga, nes kiekvienais metais ji skirtinga ir orai beveik jos neįtakoja. Vienu žodžiu – gryna loterija. Bet nėra to blogo, kas neišeitu į gerą. Jei kiršliai ankščiau laiko pradeda keliauti į ežerus, tai ankščiau laiko į upes pradeda kilti stambių šlakių būriai, besiruošiantys rudeniniam nerštui. Ir jie tikrai neatsisakys Jūsų pasiūlyto masalo. Tai tiek apie sezono pabaigą.
Pabandysiu papasakoti daugiau apie gaudymą museline. Kiršlių žvejyba museline yra labai sportiškas užsiėmimas ir aš turbūt negalėčiau perduoti visų mano patirtų aštrių pojūčių jos metu. Bet, kaip pavyzdį paimsiu Cagos upės kiršlius. Šios upės stambūs kiršliai (apie kilogramą svorio) turi specifinį būdą rinkti vabzdžius nuo vandens paviršiaus. Pamatę masalą (šiuo atveju muselę) vandens paviršiuje, jie iš pradžių iššoka keliasdešimt centimetrų iš vandens, o tik paskui stveria muselę jau krisdami žemyn. Galite tik įsivaizduoti ką jaučia tuo momentu muselininkas. Ypatingai, jeigu ta muselė yra jo! Iš pirmo karto niekad nepavyksta užkirsti, nes kai tik pamatai ratilus tai ir pakerti, galvodamas, kad muselė jau žuvies žabtuose. O kiršlys sau ramiai pliaukšteli atgal į upę nieko nepešęs. Tada supranti, kad turi reikalą su stambiu kiršliu, ir atsargiai viską bandai iš naujo. Ačiū Dievui, kiršliai nėra baigštūs ir beveik visada pakartoja puolimą. Bet taip išdidžiai kimba tiktai stambios žuvys, mažesnės kimba kaip įprasta.
Ant kokių gi muselių kimba kiršliai? O gi beveik ant visų. Skirstant pagal rūšis, tinka ir sausos ir šlapios, ir strymeriai ir nimfos. Tai tik Jūsų skonio reikalas. Išvardinsiu kiekvienos rūšies atstoves, kurios mano manymu yra sėkmingiausios:
1) Sausos muselės: favoritas Nr. 1 yra “Grey Caddis” iš elnio šerių, “Wickam’s Fancy”, “Red Tag”, “Royal Coachman”; dydis nuo 8 iki 12 . Toliau “Blue Dun”, “Grey Gnat”; dydis nuo 12 iki 14. Taip pat sėkmingai tinka muselės iš CDC.
2) Šlapios muselės: “Hardy’s Favorite”, “Black Zulu”, “March Brown”; dydis nuo 8 iki 12. Toliau “Blue Dun”, “Red Ant”, “Brown Ant”; dydis 12.
3) Nimfos: “Montana”, “March Brown”; dydis nuo 6 ik 10.
4) Strymeriai: favoritas Nr.1 yra “Grey Zonker”, “Mudler Minnow”; dydis nuo 2 iki 6.
Be šių muselių yra pilna kitų ne mažiau sėkmingų negu mano minėtos. Be to, aš šiom muselėm gaudau tik keliose pamėgtose upėse, todėl kituose vandenyse galimos kitokios konfigūracijos.
Turbūt daug ką domina pagaunamų žuvų dydžiai bei kiekiai. Didžiausias mano sužvejotas kiršlys svėrė 1,2 kg. Dažniausiai pagaunami kiršliai sveria 0,5-0,8 kg , kilograminės žuvys taip pat ne retenybė. Mano draugai pagaudavo kiršlių sveriančių net apie 2 kilogramus. Apie kiekius: aš su savo draugu Artūru Butkevičium per dieną dažniausiai pagaudavom po 15-25 žuvų kiekvienas. Penkios-šešios iš jų būdavo arti kilogramo svorio. Taigi žvejyba išties smagi, kadangi per dieną Jūs sulauksit tikrai daug kibimų, bei pasigausit nemažai žuvies, o tai suteiks Jums galimybę paskanauti įvairiai paruoštos kiršlienos.
Kiršlių žūklė žymiai dinamiškesnė už visas kitas žvejybas, kadangi ji reikalauja nueiti per dieną ne vieną kilometrą ir šioje žūklėje Jūs gaunat maksimalų kibimų kiekį palyginus su kitų žuvų žvejyba. Todėl mažiau kantriems bei pradiedantiems žvejams ji yra labai patartina. Bet ir patyrusiems žvejams kiršlių gaudymas paliks tik malonius prisiminimus.
Toliau apie vietoves ir upes. Aš kiršlius gaudau centrinėje Kolos pusiasalio dalyje, upėse kurios nesijungia su jūra. Tai didžiųjų Kolos ežerų, esančių slėniuose tarp kilometrinių kalnų, intakai. Šių atokesnių vietovių privalumai yra tokie. Pirma, šiose upėse nėra lašišų ir todėl žvejų čia faktiškai nebūna, nes daugumai kiršliai ar šlakiai nerūpi. Antra, nereikia jokių licenzijų žuvims gaudyti, o tai labai sumažina išlaidas. Licencijos reikalingos tik lašišinėse upėse. Trečia, čia tikrai nedingsta jokie daiktai ir palapinės, kol žvejoji kokių keletą kilometrų nuo stovyklavietės. Ketvirta, čia visiška vienatvė ir ramybė. Penkta: iki šių upių nereikia labai toli vaikščioti ir jos pasiekiamos per trumpiausią laiką. Iš pradžių plauki motorine valtimi iki upės žiočių, o paskui kokius 5-15 km pėstute pagal skonį bei norą ir įkuri stovyklavietę. Ir štai jau galite pradėti meškerioti.
Upės yra tipiškos šiaurinės, galima sakyti kalnų, tekančios per tankius eglynus bei pelkynus. Dydžiu jos prilygsta mūsų Neries ar Žeimenos upėms. Ir savaime aišku yra labai sraunios ir šaltos. Bridkelnės šiose upėse pageidautinos, nors galima apseiti ir be jų.
