Kai prasidės lydekų žūklės sezonas (II dalis)

Pirmąją straipsnio dalį skaitykite čia.

Įvertinus šias pastabas, nesunkiai galima atsakyti į klausimą, kodėl pavasarį pagaunama kur kas mažiau didelių lydekų nei rudenį, nors lydekos po neršto yra labai aktyvios. Kaip matote, atsakymas labai paprastas: dažniausiai gaudoma ten, kur didelių lydekų jau nėra (seklios įlankos, sėkliai prie nendrių linijos ir pan.). Gerai. Bet jei žvejys spjauna į seklumas ir didelių lydekų ieško didesniuose gyliuose ir toliau nuo kranto, bet irgi nepagauna? Atsakymas vėl paprastas: greičiausiai pasirinko netinkamą žūklės vietą arba netinkamus masalus ir netinkamą žūklės taktiką. Aišku, pasakyti lengva.

Visi žinome, kaip lydekas reikia gaudyti, turime daugiau ar mažiau patirties, patyrėme įvairių nuotykių, kuriuos perkratę mintyse galime daryti išvadas ir koreguoti savo veiksmų planą. Pavyzdžiui, įtariame, kad didelės lydekos, norėdamos būti saugios, iškart po neršto iš seklių vietų pasitraukia, kad sėkliuose balandžio pabaigoje ir gegužės pradžioje yra tik daug mažų ar vidutinio dydžio lydekų. Tačiau žinome ir kitką: didelė lydeka negali būti ten, kur nėra maisto, o pavasaris — toks metas, kai visos žuvys plaukioja sėkliuose, kuriuose vienos žuvelės neršia, kitos šildosi, o trečios džiaugiasi maisto gausa. Vadinasi, ir lydekos yra priverstos pasirodyti ten, kur susispietusios kitos žuvys. Vis tik nereikia tikėtis, kad didelė lydeka ims plaukioti palei nendrių liniją taip, kaip tai daro jos maža gentainė. Didelė lydeka sėkliaus teikiamomis gėrybėmis naudosis iš didesnio ir saugesnio atstumo, pavyzdžiui, trumpą medžioklės laiką priartėdama prie toliau nuo kranto esančio skardžio, kur sėklius pereina į didesnį gylį, kur pasirodo karpinės žuvys. Tačiau tokių medžioklių laikas gali būti labai trumpas, mes to momento tiesiog „nepagausime“.

Dar vienas niuansas — paprastai ežeruose ir tvenkiniuose didelės lydekos būna pasiskirsčiusios beveik per visą plotą, o kadangi didelių lydekų nėra daug, gan dideliame plote gali būti tik viena didelė lydeka. Laimei, ši taisyklė turi išimčių, ir pavasaris yra tų išimčių laikas.

Pavasario taktika

Kaip matote, veiksnių, kurie gali turėti įtakos didelių lydekų buvimo vietoms ir elgsenai, yra labai daug, tad nemanau, kad juos visus galime teisingai įvertinti ir nuspręsti, kur pavasarį reikia ieškoti didelių lydekų. Dėl to pavasarinė lydekų žūklė dažniausiai būna kitokia: sekliose vandens telkinio vietose gaudome nedideles ar vidutinio dydžio lydekas, nes tokia žūklė sezono pradžioje yra labai žavinga ir sportiška.

Pavasarinę lydekų žūklę visada pradedu tvenkiniuose. Mano pasirinktas tvenkinys yra didelis, su gausybe įlankų, todėl prognozuoti, kur bus didžiausia lydekų koncentracija — nesunku, nes pagal įvairius požymius nesunku nuspėti, kur bus šilčiausias vanduo, kurie sėkliai ar įlankėlės yra perspektyviausi, o kur laimės nereikia ieškoti. Žvejoju nuo kranto, apeinu nemažai gražių vietų. Tačiau jei tame tvenkinyje reikėtų tikslingai pradėti ieškoti didelių lydekų, turėčiau sėsti į valtį, ieškoti vietų, kur baigiasi ilgi ir platūs jo sėkliai, kur prasideda skardžiai ir gyliai. Tačiau lydekų sezono pradžioje žūklė iš valties manęs nedomina, tokiai žvejybai laikas ateis vėliau, kai sėkliai ištuštės, apaugs gausia augalija, kuri nebeleis pratraukti masalo, be to, nėra garantijos, kad ten, kur už sėklių prasideda pirmieji statesni ir gilesni dugno skardžiai, pagausiu didelę lydeką.

Vertingi patarimai I

Kaip didelės lydekos elgiasi po neršto, labai aiškiai aprašyta 1984 m. JAV išleistoje knygoje „Pike: An In-Fisherman Handbook of Strategies“. Šios knygos autorių sąrašas labai ilgas, nes prie šio nuostabaus darbo prisidėjo didžiausią tiražą pasaulyje turinčio, žvejams skirto JAV žurnalo „In Fisherman“ darbuotojai, žymūs JAV žvejai ir žuvų gyvenimą tyrinėjantys mokslininkai, garsūs Europos spiningautojai. Joje rašoma: „Yra keletas bendrų nuorodų, kurios gali padėti žvejams apsispręsti. Visų pirma lydekų patinai kurį laiką laikosi netoli nerštaviečių. Jie nerštavietėse pasirodo pirmieji ir paskutiniai pasitraukia.“ Beje, kitame tos pačios knygos skyriuje nurodoma, kad lydekų patinai retai būna didesni nei 60 cm. Pats didžiausias knygos autoriams žinomas patinėlis buvo 75 cm ilgio ir svėrė 2 kg, o jo amžius buvo 10 metų.

Tęsiame toliau: „Patelės nerštavietėse ilgai neužsibūna, po neršto jos pasitraukia, bet ar greitai šis pasitraukimas įvyks, priklauso nuo sąlygų. Labai didelę reikšmę turi oras. Jei šilta, jei vanduo greitai įšyla, lydekos gana greitai išsiskirsto po visą vandens telkinį. Jei oras šaltas, jei nuolat praeina šalti atmosferos frontai, šis lydekų pasitraukimas iš nerštaviečių ir išsiskirstymas trunka ilgiau. Tačiau dar svarbesnis klausimas — kur lydekos pasitraukia po neršto? Šis klausimas keblus dėl to, kad lydekų buveinės po neršto skirtinguose tvenkiniuose ar ežeruose gali labai skirtis. Vienintelis būdas rasti atsakymą — stebėti, žvejoti, aiškintis. Mums reikia išsiaiškinti, ką lydekai siūlo aplinka. Kur maistas? Kur lydeka gali pailsėti tuomet, kai nemedžioja? Kur didžiausia tikimybė rasti aktyviai nusiteikusias lydekas? Pats logiškiausias atsakymas: ištyrinėkite vandens plotus aplink nerštavietes, kur lydekos galėtų stabtelėti pailsėti, sučiupti lengvai pasiekiamą maistą, atsigauti po neršto metu patirto streso.“

Taigi po neršto toli nuo nerštaviečių plaukti nereikia — reikia ištyrinėti seklumas, tas vietas, kur seklumos baigiasi ir gylis sparčiai didėja, taip pat tas vietas, kur baigiasi dugno skardis ir prasideda didesni gyliai. Įvairovė nemaža, bet taip aptiksime aktyvias medžiojančias lydekas, mūsų masalas praplauks ir pro besiilsinčių lydekų nosį, ir pateks į tų lydekų akiratį, kuris jau baigė ilsėtis, bet medžioti dar nepradėjo.

Tačiau kyla dar vienas klausimas. Kas yra laikotarpis po neršto? Ar pirma lydekų žūklės sezono diena — balandžio 21-oji, yra laikotarpis „iš karto po neršto“, ar tai jau vėlesnis laikotarpis?

Vertingi patarimai II

Reikia pasakyti, kad atsakyti į klausimą, kuris laikotarpis yra „iš karto po neršto“, o kuris vėlesnis, nėra lengva, nes viskas priklauso nuo oro. Pažiūrėkime, ką apie tai rašo knygos autoriai. „Pirma, kai baigiasi lydekų nerštas, ežeruose vandens temperatūra būna labai nevienoda — vandens paviršiaus temperatūra skiriasi nuo vandens sluoksnių prie dugno temperatūros. Nors šis temperatūrų skirtumas nepanašus į tą, kuris susidaro vasarą, kai vanduo ežere susisluoksniuoja ir atsiranda trys temperatūriniai vandens sluoksniai, tačiau jo atsiradimo priežastys tos pačios — saulė įšildo paviršinius vandens sluoksnius, šiluma po truputį apima vis gilesnius vandens sluoksnius, tačiau šis procesas yra labai lėtas, ir tam, kad gilesnėse vietose vanduo būtų šiltesnis, reikia nemažai laiko. Taigi po neršto lydekos susiduria su dviem skirtingais vandens sluoksniais — šiltesniu ir šaltu. Šiltame vandens sluoksnyje, kuris dažniausiai esti sekliose įlankose, ir kitokio pobūdžio seklumose plaukioja didžiausia dalis lydekų maisto. Vadinasi, netoliese ar pačiuose sėkliuose plaukioja lydekos. Pačių didžiausių lydekų čia nėra — jos po neršto iš karto patraukia į gylius, ten, kur vanduo šaltas. Sėkliuose lieka mažos, vidutinio dydžio ir keletas didesnių lydekų. Tas didžiąsias lydekas, kurios lieka sėkliuose, kartais galima pamatyti, bet labai sunku pagauti dirbtiniais masalais — tokia likimo ironija.

Esminis dalykas, lemiantis lydekų buvimo vietas po neršto, yra maisto gausa. Ir visai nesvarbu, ar lydekos lieka sėkliuose, ar nuplaukia gilyn į šaltą vandenį — maisto buvimas lemia ir lydekų buvimo vietas tiek sėkliuose, tiek gyliuose. Jei maisto, t. y. žuvelių, nėra, nėra ir aktyviai nusiteikusių lydekų.“

Pastaba!

Atvirose ežero vietose, kur vanduo pavasarį gerokai šaltesnis nei pakraščiuose, maisto lydekoms taip pat gerokai mažiau, todėl lydekos priverstos telktis ties tomis ežero ar tvenkinio vietomis, kur susiburia tos žuvys, kurios esti lydekų medžioklės objektas.