Gyvenimas ant ledo

Yra dalykų, apie kuriuos, atrodytų, kalbėti neverta. Sakykim, sena, bet vis rečiau gvildenama tema kaip atsargus elgesys žūklės vietoje, daugeliui žvejų nėra nei įdomi, nei reikalinga. Sakydamas „atsargus elgesys“, neturiu mintyse mūsų saugumo. Kalbu apie tokį atsargų elgesį, kuris mums leidžia tyliai prisėlinti prie žuvų, jų neišgąsdinant.

Ar atsargus elgesys žiemą ant ledo apskritai nesusipratimas? Vaikštome ant ledo kaip ant asfalto, gręžiame eketes, be jokių tūpčiojimų statome ant ledo dėžę, žodžiu, triukšmaujame, nekreipiame į tai dėmesio ir… pagauname žuvelių. Tad kam elgtis kitaip? Ką tuo galime pasiekti?

Gręžk tyliai

Vienas žymus rusų žvejys apie poledinę žūklę yra parašęs tokius žodžius: „Eketę gręžk tyliai, grąžtą iš eketės ištrauk lėtai ir atsargiai, jokiu būdu ne taip, lyg norėtum kuo daugiau vandens iš eketės išsemti. Eketės nevalyk taip kruopščiai, lyg dalyvautum švariausios eketės konkurse. Kartais jos išvis negalima valyti. Paskutinius 5 metrus iki eketės eik tyliai, netrepsėk. Dėžę ant ledo padėk labai atsargiai, tarsi ji būtų iš krištolo padaryta. Nedaužyk samteliu per batus.“

Bet mes dažnai elgiamės priešingai. Jei jau gręžiame, tai gręžiame. Jei jau traukiame grąžtą, tai taip, kad eketės valyti nereikėtų, kad paskui grąžtą einanti vandens srovė visus ledukus išneštų. Jei jau statome dėžę, tai be skrupulų. O kodėl nepadaužyti samtelio į batą, jei jis apledijęs. Jei žvejys gaudo vienas, ant ledo jis galbūt elgiasi tyliau, ypač — jei gaudoma nedideliame gylyje. Tačiau jei žvejys gaudo kokiame nors legendiniame Mingės kaime, kur jį supa keli šimtai žvejų, apie tylą jis nesusimąsto — aplink visi juda, dirba, triukšmas sklinda iš visų pusių, todėl nėra tikslo ką nors daryti kitaip nei kiti. O sportinės žūklės entuziastai teigia, kad net varžybų metu, kai ant ledo laksto daug žvejų, kai gręžiama labai daug ekečių, reikia laikytis tylos, nes triukšmas baido žuvis ir nieko gero neduoda.

Teigiama, kad žuvys nebijo ledo grąžto keliamo triukšmo. Šį teiginį paneigti labai sunku, nes būna — ir ne taip retai, kad kai eketę išgręžiame geroje vietoje ir ant dugno nuleidžiame masalą, iš karto sulaukiame kibimo. Kitas klausimas — kokios žuvys dažniau užkimba iš karto išgręžus eketę? Didesnės, kurios atsargesnės, ar mažos, kurioms viskas „dzin“?

Vis tik yra dalykų, kurie labiau už ledo grąžto keliamą garsą baido žuvis. Tai — nepageidautina kompanija.

Didžiausia grėsmė

Kalbant apie atsargų elgesį ant ledo, tai kartais kur kas svarbiau būna toks atsargus elgesys, kuris leidžia pasislėpti nuo kitų žvejų. Tiksliau, ne pasislėpti, o nuslėpti savo veiksmus. Na, išgręžėme eketę kiek triukšmingiau nei visada, na, ištraukėme iš eketės grąžtą taip, kad pusė ežero suskambo, trinktelėjome dėžę taip, kad ledas subraškėjo, bet juk praeis kiek laiko ir žuvys nusiramins. Deja, situacija gali ne pagerėti, o pablogėti.

Sakykime, viską darome tyliai ir sėkmingai gaudome žuvis. Kitiems taip gerai nesiseka. Kas būna? Nemaloniausias reiškinys, koks tik gali būti žiemą — jei kiti pastebės jūsų sėkmę, būsite apgręžtas iš visų pusių. Apgręžti gali bet kur — Drūkšių ežere, Kauno ir Kuršių mariose, net Minijos žemupyje, kur, atrodytų, nėra tikslo apgręžinėti. Dėl to, jei žūklės vietoje netoli jūsų yra keliolika nepažįstamų žvejų, atsargus elgesys ant ledo yra toks elgesys, kuris neleidžia kitiems žvejams pamatyti, kad jūsų eketėje žuvys gerai kimba.

Protingas metodas

Sėkmingai gaudančio žvejo apgręžimas yra veiksmas, kurį valdo tik instinktai, o ne blaivus protas. Paprastai apgręžimas nieko gero niekam neduoda — tam žvejui, kuris sėkmingai gaudė laimingoje eketėje, žuvys nustoja kibti, o tiems, kurie jį apgręžė, žuvys nepradeda geriau kibti. Kojomis ir rankomis nekompensuosi to, ko trūksta galvoje. Tačiau yra taip, kaip yra: apgręžimas egzistuoja, ir jei nebandysi jo išvengti protingais metodais, neišvengsi jokiais kitais. Protingas metodas yra tik vienas — maskuotė. Žvejys privalo užmaskuoti savo veiksmus, emocijas ir visa kita, kas susiję su laimikiu. Neprotingas metodas — konfliktas su žvejoti trukdančiais žvejais.

Žvejo neatsargumas ir yra dažniausia apgręžimo priežastis. Tereikia keletą kartų energingai pakirsti, aplink eketę šokinėjant pasadoblį ištraukti kelias gražesnes žuvis ir du ar trys žvejai priartės prie tavęs bei ims aplink gręžti eketes. Kaip arti tai vyks, priklausys nuo tų žvejų sąžinės ir padorumo. Paprastai apgręžėjai daug sąžinės neturi, todėl nenustebkite, jei kuris nors jų paprašys jūsų patraukti koją, nes jis mat toje vietoje nori eketę gręžti.

Atminkite, kad kiekvienas veiksmas tiesiogiai pasakantis ar netiesiogiai sufleruojantis, kad jūsų eketėje yra žuvies, patraukia aplinkinių dėmesį. Žiemą žvejai visada stebi situaciją aplink save ir mato, kas ką veikia. Kai kurie neatsargaus žvejo judesiai krenta į akis visiems ant ledo esantiems, kai kurie — tik tiems, kurie akylai stebi situaciją. Geriausia, kai žvejys niekam nekrenta į akis ir neiškrenta iš bendro konteksto.

Pakirtimas ir traukimas

Užkibusios žuvies traukimas yra labiausiai į akis krentantis ir viską išduodantis veiksmas. Jei žvejys žuvį traukia energingai, mojuoja rankomis, pašoka nuo dėžės, tupinėja aplink eketę, kilometro spinduliu aplink jį visi žino, ką jis veikia. Jei žvejys žuvį traukia ramiau, be nereikalingo šokinėjimo, mosikavimo rankomis, jo veiksmus pamatyti gali tik arčiau sėdintys ar vaikštinėjantys žvejai. Tačiau ir ramiai traukiantis žuvis atkreipia dėmesį, todėl jei yra tikimybė būti apgręžtam, žuvį reikia traukti taip, kad aplinkiniai nieko neįtartų.

Pirma taisyklė — jei leidžia vėjas, sėdėkite nugara į kitus žvejus. Kai jie matys jūsų nugarą, nematys, ką darote.

Antra taisyklė — venkite bet kokių plačių mostų rankomis. Jei žuvį reikia pakirsti, tai darykite riešo judesiu, o ne išraiškingu mostu. Jei žuvį reikia traukti, traukite ją ramiai, trumpais, kiek įmanoma lėtesniais judesiais. Jei konkurentai labai arti, viską atlikti stenkitės pirštais ir riešu.

Trečia taisyklė — žuvies niekada nekelkite aukštyn. Kuo didesnė tikimybė, kad galite būti apgręžti, tuo didesnė klaida žuvį kelti nuo ledo. Žuvis turi iš karto keliauti į dėžę, todėl pačios geriausios yra tos dėžės, kurių apačioje yra atidaromas skyrelis ar kiaurymė, pro kurią galima į dėžę įmesti žuvį. Kai kurias pagautas žuvis galima palikti ant ledo. Jei, pavyzdžiui, pagaunate nedidelį pūgžlį. Keli pūgžliai ar kelios dyglės ant ledo — pats geriausias įrodymas, kad jūsų eketė niekam tikusi.

Jei pro jus eina žvejys, o jums kimba, bet jūs įtariate, kad tas žvejys gali jums ant sprando atsisėsti, staigiu ir nežymiu mostu žuvį pakirskite, bet jos netraukite. Palaukite. Net jei ta žuvis nutrūks — ne bėda, geriau paaukoti vieną ar dvi žuvis nei puikią žūklės vietą. Praradę gerą žūklės vietą žuvies paieškas turėsite pradėti iš naujo. Gali būti ir taip, kad tą dieną jau nieko gero nerasite.

Tiesa, yra vienas mažas niuansas. Sakykime, žvejojate ežere, gaudote dideliame gylyje (pavyzdžiui, stinteles). Šiuo atveju plataus ir gerai matomo pakirtimo mosto nepavyks išvengti. Tačiau jei sąlygos leidžia, jei gylis nedidelis, darykite kuo trumpesnį pakirtimo mostą.

Susiliejimas su aplinka

Nereikia pamiršti ir to, kad žvejai aplinką labiausiai stebi tada, kai nekimba. Kai žuvys aktyvios ir gerai kimba, žvejai aplinka nesirūpina — visas jų dėmesys sutelktas į sargelį. Tačiau kai nekimba, kai žuvys apatiškos, žvejų dėmesys sargeliui atbunka — jie pradeda dairytis aplink, stebėti „aikštę“. Tokiais atvejais kiekvienas įtartinas judesys gali atkreipti jų dėmesį. Pavyzdžiui, šiemet sausio pradžioje gaudėme ant vieno Rytų Aukštaitijos ežero ledo. Žūklė buvo nesėkminga dėl nepalankių oro sąlygų. Vienu metu pro mus maždaug 50 m atstumu praėjo būrelis žvejų. Jie ėjo miško link, kur stovėjo jų automobiliai. Mes į juos nekreipėme dėmesio ir patys jau ruošėmės namo, tačiau vienas iš mūsų pasiūlė išbandyti, kuris iš trijų turimų grąžtų eketes gręžia geriausiai. Puolėme aiškintis, taigi visi intensyviai gręžiojome eketes, tupinėjome aplink jas, mosikavome rankomis ir kvailiojome. Maždaug penki vyrai iš ano būrelio, nors jau daiktus buvo beveik sukrovę į automobilius, atėjo prie mūsų. Ir tik supratę, kad mes ne tik nieko nepagauname, bet ir negaudome, o kvailiodami gręžiojame eketes, riebiai nusikeikę grįžo prie automobilių. Jei mes būtume sėkmingai gaudę, jie mus būtų apgręžę, o vėliau greičiausiai prisijungtų ir likusieji iš tos kompanijos.

Taigi kai nekimba, bet jums pavyksta vieną kitą žuvelioką suvilioti, geriau elgtis taip, kad konkurentų galvose nekiltų jokių įtarimų. Įsivaizduokite prastą dieną ant ledo. Iš ryto visi gaudo su viltimi. Po poros valandų viltis dingsta, žiūrėti į nejudantį sargelį atsibosta, žodžiu, aplik viskas ramu, tingu ir neįdomu. Dabar įsivaizduokite, kad šiame neįdomiame fone vienas žaidėjas staiga pašoka, pradeda intensyviai gręžioti eketes, berti į jas jauką, šokinėti su meškerėle nuo vienos eketės prie kitos… Kažkas ne taip, ar ne? Ko jis laksto, gal rado perspektyvų skardį, kalniuką ar dugno nelygumą ir nemažą žuvų būrį? Priešinga situacija, kai visi vaikšto, gręžioja, kažko ieško, o vienas sėdi nesitraukdamas nuo eketės, taip pat gali sukelti įtarimų, nors kur kas mažesnių.

Todėl reikia susilieti su masėmis. Jūsų veiksmai neturi skirtis nuo kitų žvejų, tada niekam nesukelsite įtarimų.

Ekečių trauka

Sakykime, gerai žinote vandens telkinį, sėkmingąsias avižėles, kokį pašarą žuvys labiausiai mėgsta. Jūs jau mokate maskuoti savo veiksmus taip, kad kiti neatkreiptų į jus dėmesio ir jūsų neapgręžtų (nešokinėjate, nemosikuojate rankomis ir pan.). Tačiau to negana. Jei norite savo žūklės vietoje žvejoti nuolat, jei nenorite kitą dieną nuo pat ryto joje rasti būrelį nepažįstamų žvejų, turite pasirūpinti, kad ta vieta netrauktų dėmesio tų, kurie vaikšto po vandens telkinį ir ieško žuvų buvimo požymių. Taigi ne tik žmogus, bet ir vieta turi būti užmaskuota.

Jei po žūklės paliekate savo buvimo pėdsakus, anksčiau ar vėliau juos kas nors atras. Kai žvejys ateina ant nepažįstamo vandens telkinio ledo ir nežino, kur laikosi žuvys, jį traukia kitų žvejų palikti pėdsakai. Pavyzdžiui, jis apsistos toje vietoje, kur ras daug išgręžtų ekečių. Tos eketės gali būti išgręžtos žuvims visiškai neįdomioje vietoje, ir tai gali būti kelių bičiulių, pirmą kartą atvažiavusių prie to vandens telkinio, darbas, tačiau tai visai nesvarbu — ant eketės juk neparašyta, kas ją išgręžė, o daug ekečių vienoje vietoje kitus žvejus traukia kaip magnetas. Na, o jei tai nėra švarios eketės, jei ant jų kraštų matosi jauko likučiai, trauka padidėja dvigubai.

Todėl pasistenkite žvejodami nepalikti pėdsakų. Jei nuolat lankotės skirtinguose vandens telkiniuose, dėl pėdsakų galite nesirūpinti, tačiau jei yra koks konkretus vandens telkinys, kurį nuolat eksploatuojate, žūklės vietas taip pat maskuokite.

Didžiausios klaidos

Nepamirškite, kad po vandens telkinį klajoja tokie žvejai, kurie mėgsta patikrinti, kas kimba kitų žvejų paliktose eketėse.

Žuvies pėdsakai ant ledo ar sniego — pati didžiausia klaida. Žuvies kraujas ar žvynai — gerai matomi ne tik ant ledo, bet ir ant sniego. Tai geriausias įrodymas, kad toje vietoje kažkas sėkmingai gaudė žuvį. O jei gaudė vieną kartą, vadinasi, kibs ir kitą kartą. Todėl žvejybos metu reikia stengtis nepalikti įrodymų. Net smulkmės — pūgžliukų, kuriuos vėliau surankioja paukščiai, nereikia palikti.

Dar viena klaida — palikti atviras eketes. Sakykim, išgręžėte dešimt ekečių ir sėdite prie vienos. Jei pro šoną eis žuvies ieškantis žvejys ir pamatys jūsų eketes, jis gali trumpai prie vienos ar kitos apsistoti, kulnu pramušti ką tik užsitraukusį eketės ledą ir patikrinti, kas toje eketėje gyvena. Jei eketės bus užverstos sniegu, kitam žvejui nekils toks didelis noras jas tikrinti. Švari eketė traukia kitus žvejus, nes nereikia nieko gręžti — bakstelėjai kulnu ir žvejoji, o sniegu užpilta eketė žvejų netraukia.

Baigus žūklę visas eketes reikia užmaskuoti, kad kitą dieną savo vietoje vėl galėtumėte žvejoti, o ne dūsauti, kad per susirinkusius žvejus nėra net kur eketės išgręžti. Maskavimo procedūra nesudėtinga: viską, kas yra ant ledo (jauko, masalų likučiai) suverskite į eketę, jei galima, užpilkite sniegu ir išlyginkite. Aišku, pėdsakai vis tiek liks, bet jie nebus tokie patrauklūs kaip tuo atveju, jei paliktumėte atviras eketes su jauko likučiais ant ekečių krašto ir kraujo ar žvynų pėdsakais.

Nepalikite valgytų svogūnų likučių, lašinukų odelės ar dešros apvalkalo, duonos kriaukšlių, nepilkite ant ledo kavos tirščių. Tai įrodymai, kad toje vietoje kažkas sėdėjo, ir netrumpai. Nuorūkų skaičius taip pat daug ką gali pasakyti.

Taigi jūs viską surinkote ir nieko nepalikote. Tačiau ant ledo liko vienas nepanaikinamas pėdsakas — eketės. Jei ekečių mažame plote gan daug — negerai. Todėl prieš savo žūklės vietoje gręždami eketę pagalvokite, ar ji tikrai reikalinga.

Jei ilgai žvejojote vienoje vietoje, joje liks dar vienas pėdsakas — batų kulnų žymės ant sniego. Kuo tų žymių daugiau, kuo labiau ir kuo didesniame plote bus suplūktas sniegas, tuo ta vieta bus patrauklesnė kitiems. Tą irgi turėtumėte atsiminti.Taip pat, kad atsidūrę ant nepažįstamo vandens telkinio žūklės vietos galite ieškoti pagal tuos požymius, kurios mes šiame straipsnyje patarėme nuslėpti. Taigi nepamirškite ne tik slėpti savo pėdsakus, kai to reikia, bet ir ieškokite kitų žvejų paliktų pėdsakų.

Ar reikalinga ideali tyla?

Ar poledinės žūklės metu reikia laikytis tylos, ar garsas, ledo grąžtas baido žuvis? Kai žvejys žvejoja vienas, jis beveik netriukšmauja. Tačiau kai viename plote susirenka keli draugai, triukšmas tampa pernelyg dažnas ir intensyvus, tad žuvys tikrai gali apleisti tą teritoriją. Jei kuojas gaudo vienas žvejys, žuvys į jauką gali sureaguoti labai greitai — po 15 minučių ar kiek vėliau — po pusvalandžio. Tačiau kai vienoje vietoje žvejoja ir jaukina keli žvejai, žuvų reakcijos į jauką paprastai tenka laukti ilgiau — valandą, kartais pusantros, o kartais jokios reakcijos nebūna. Keli žmonės visada sukelia daugiau triukšmo — intensyvesnis judėjimas ant ledo, gerokai daugiau gręžiama ekečių, dažniau dunksi ant ledo statomos dėžės ir t. t.

Žvejys neturėtų specialiai triukšmauti. Atsargiau traukime grąžtą iš eketės, tyliai dėkime dėžę ant ledo, atsargiai išvalykime eketę, netrepsėkime, ir to užteks. Aišku, jei žvejosime labai mažame gylyje, reikės būti dar tris kartus atsargesniam, bet tai irgi niekis. Visos problemos prasidės tuomet, kaip būsime ne vieni, kai mus sups nežinomi žmonės. Todėl darykime viską, kad taip neatsitiktų. Žvejokime atsargiai, kad niekas mūsų neįtartų, jog ką nors pagauname.