Dirbtinių lašišų įvaizdis

Kai kurių mokslininkų nuomone, dirbtinai veisti Baltijos lašišas yra neveiksminga, o pačių lašišų reikšmė gerokai perdedama neįvertinant neigiamų padarinių.

Lietuvoje iki šiol ginčijamasi, ar verta ir toliau valdiškai veisti žuvis ir kasmet skirti šiems darbams apie 10 mln. litų iš skylėto nacionalinio biudžeto, ar palikti tai galimiems privatiems investuotojams bei komercinių žvejybų organizatoriams. Nemažai specialistų apskritai įsitikinę, kad valdiškai veisti žuvis – tai ne kas kita kaip išmesti pinigus į vandenį jau vien dėl to, kad suleidžiamos lervutės ar rituoliai tiesiog neišgyvena iki savo neršto.

Neseniai į rankas pateko vieno suomių mokslininko disertacija, nagrinėjanti Baltijos lašišos veisimo ypatumus ir tokių darbų veiksmingumą.

Disertacijos tezės

Lašišų jauniklių tiekimas į Torniojoki upę ir kitas neršiamas upes, įtekančias į Baltijos jūros Botnijos įlanką, pastaraisiais dešimtmečiais nepadidino lašišų populiacijos, teigiama suomių mokslininko Atso Romakkaniemio daktaro disertacijoje, apgintoje Helsinkio universitete.

Įžuvinimo lašišų jaunikliai blogiau negu laukiniai išgyvena dėl didelio natūralaus mirtingumo ir dėl didesnio jautrumo žvejybai tinklais. Mažai įžuvinimo jauniklių išgyvena iki brandos, iki sugrįžimo nerštui. Disertacijoje pateikiama išvada, kad įžuvinimas, kaip priemonė išsaugoti laukines lašišas, turėtų būti nutrauktas, o atitinkamai sugriežtinta lašišų žvejyba.

Atso Romakkaniemis yra Suomijos žvejybos tyrimų instituto tyrėjas. Savo disertacijoje jis nagrinėja Botnijos įlankos lašišų šeimos vystymąsi per daugiau kaip 20 metų. Pateikdamas duomenų apie Torniojoki upės lašišų šeimą, jis atskleidžia įveistųjų lašišų išgyvenimą ir apibūdina įvairius jų gyvenimo ciklo etapus.

XX a. pabaigoje laukinių lašišų žvejyba buvo labai intensyvi. Jų grėsmingai sumažėjo. Žuvų veisyklose išaugintų lašišų jauniklių papildymu daugelyje nerštinių upių buvo siekiama sumažinti lašišų mažėjimo riziką ir paskatinti veisimąsi. Tikėtasi padidinti neršiančių lašišų kiekius ir taip pagerinti jaunų žuvų natūralų produktyvumą. Kadangi lašišų šeima yra genetiškai ypatinga, bet koks jų veisimas ir papildymas gali palaikyti šeimos įgimtų biologinių charakteristikų išsaugojimą.

Rodikliai ir išvados

Tarp įveistų ir laukinių lašišų buvo nustatyta esminių skirtumų. Skirtumai augo atsižvelgiant į laiką, kurį išveistos žuvys praleisdavo veisykloje, ir nuo jų augimo tempo. Veislinės žuvys taip pat lėmė išveistųjų lašišų brendimo amžių. Šie veiksniai didina išlikusios laukinės populiacijos fenotipinių pokyčių riziką.

Laukinių lašišų išgyvenimo rodikliai buvo dvigubai geresni nei rituolių, išaugusių iš įveistų šiųmetukų, ir 2,5 aukštesni negu išaugusių iš dvejų metų rituolių. Tai iš dalies paaiškinama tuo, kad išveistos lašišaitės yra jautresnės jūrinei žvejybai negu laukinės. Skirtumas augo iki tol, kol žuvys pasiekė nerštinį amžių: laukinių lašišų išgyvenimo nuo rituolių iki nerštinių žuvų rodikliai buvo 2,8 karto didesni negu lašišų, įveistų iš šiųmetukų, ir 3,3 karto didesni negu lašišų, įveistų iš rituolių. Dėl įveistų lašišų mažesnių išgyvenimo rodiklių tarp grįžtančių neršti lašišų buvo daug įveistųjų, palyginti su buvusiais kiekiais.

Papildymas nebuvo veiksmingas atkuriant laukinių lašišų šeimą Torniojoki upėje ir kitose Botnijos įlankos upėse 1990–aisiais. Tai buvo taip pat spartu ir upėse. Žvejybos sumažėjimas lėmė daugkartinį neršto suintensyvėjimą, o papildymai Torniojoki upėje pagerino neršto intensyvumą ne daugiau kaip 20–30 procentų. Dideli papildomų lašišaičių kiekiai, atrodo, apskritai susilpnino jaunų žuvų išgyvenimo rodiklius, taip kad populiacijos padidėjimo efektas dėl papildymų galėjo net sumažėti. Lašišų šeimos plėtrą veikia ir kiti veiksniai, tarp jų antropogeninė veikla, žuvų ciklai ir aplinkos sąlygos.

Vartotojams

Tai, kas išdėstyta, nėra jokia paslaptis specialistams, tačiau daugeliui lašišų vartotojų gali būti nežinoma. Taigi kodėl nereikėtų valgyti lašišų? Pateikiame dešimt svarbiausių priežasčių.
Pirma, Baltijos lašišų mėsa yra nepatraukli, neturi prekinės išvaizdos, t.y. raudonos spalvos, todėl prasčiau perkama.

Antra, lašišose ypač sparčiai kaupiasi įvairūs chemikalai: arsenas, gyvsidabris, dioksinai ir švinas. Chemikalų kiekis lašišų mėsoje gali būti iki 9 milijonų kartų didesnis negu vandenyje, kuriame jos gyvena.

Trečia, dauguma parduodamų lašišų yra dirbtinai išaugintos tinklinėse varžose pakrančių vandenyse. Auginamų žuvų maitinimui yra naudojama daug kitų laukinių žuvų – maždaug 5 kilogramai 1 kilogramui auginamos komercinės lašišos svorio.

Ketvirta, lašišos dažnai yra užsikrėtusios jūrų utėlėmis, yra ligotos ir žaizdotos dėl nuolatinės grūsties tinklinėse varžose. Vonios dydžio talpoje yra sugrūdama iki 27 lašišų.

Penkta, sugautos lašišos „tvarkomos“ dažniausiai taip – didesnės užmušamos lazdomis, o mažesnės apipilamos ledais, po jais uždūsta ir sušąla. Tai taip pat neprideda jų mėsai maistingų savybių.

Šešta, dirbtinai auginamų lašišų fermos yra dideli taršos centrai. Pavyzdžiui, Norvegijos lašišų ir šlakių fermos išleidžia tiek teršalų į jūrą, kiek visas Niujorko miestas. Teršalai sėda į vandenyno dugną, pūva, suardo natūralias žuvų buveines, paverčia pakrantės vandenis atvira nuotekų zona.

Septinta, kai nėščios ar krūtimi maitinančios motinos valgo lašišas, iš jų perimti toksinai patenka į kūdikių organizmą. Nustatyta, kad tokie vaikai vėliau pradeda kalbėti, vaikščioti, turi silpnesnę atmintį ir blogiau sutelkia dėmesį.

Aštunta, minėtų kenksmingų chemikalų sankaupa lašišose yra įvairių negalavimų priežastis. Nustatyta, kad gali susilpnėti atmintis, svaigti galva, žmogus gali susirgti vėžiu, nevaisingumu, gali atsirasti kitų seksualinių problemų.

Devinta, jeigu negaluojate, valgydami dirbtinai veistas lašišas galite komplikuoti savo ligą. Apskaičiuota, kad, pavyzdžiui, JAV dėl to apie 800 000 žmonių gresia vėžys. Be to, lašišų mėsoje yra daug arterijas užkemšančio cholesterolio ir riebalų.

Dešimta, savo skonį geriausia lavinti vengiant dirbtinai išaugintų lašišų. Reklamos kuriamas vegetariškų jūros produktų įvaizdis yra tik parodija.

Brangi Lietuvos žuvivaisa

Per metus vien Valstybiniam žuvininkystės ir žuvivaisos tyrimų centrui (VŽŽTC) išlaikyti ir žuvivaisos darbams atlikti yra skiriama per 10 mln. litų. Nors žuvivaisa yra sezoninis verslas, per metus trunkantis tik apie tris mėnesius, tačiau VŽŽTC administracijoje bei jo padaliniuose Lietuvoje visus metus dirba apie 200 darbuotojų. Centras turi ir 62 valdiškų automobilių parką. Vien degalams per metus išleidžiama apie 700 tūkst., o telefono pokalbiams – apie 400 tūkst. litų.

Tuo tarpu kaimyninėje Lenkijoje žuvivaisai kasmet išleidžiama apie 2,5 mln. zlotų valstybinių lėšų, tačiau žuvų ten nepalyginti daugiau. Panaši padėtis yra ir Vokietijoje bei Jungtinėje Karalystėje, kur valdiškai finansuojami tik mokslinių tyrimų projektai ir žuvivaisos bazių įrengimas.