Lašiša

Lietuvos parduotuvėse pilna visokio maisto, tačiau nudobti neršiančią žuvį daug kam tebėra garbės reikalas kaip alkanais sovietiniais laikais. Tokia mintis peršasi pažvelgus į būrius “meškeriotojų”, kurie apstoja upes, kai jomis į neršto vietas pradeda traukti lašišos ir šlakiai. Žuvų tykojama net mieste – pavyzdžiui, Vilniaus viduryje prie Pedagoginio universiteto, Baltojo tilto, Vilnios ir Neries santakos. Tie žmonės puikiai žino, kad nuo spalio iki sausio lašišas ir šlakius žvejoti draudžiama, už tai gresia didelės baudos, todėl darbuojasi išradingai. Vieni graibo žuvis, kiti ištraukia laimikį ir skuodžia į nuošaliai pastatytą mašiną, treti tarsi asmens sargybiniai saugo brakonierius. Vakar baigėsi pusantro mėnesio trukusi akcija “Lašiša”. Aplinkosaugos pareigūnai, surengę ją jau aštuntus metus, sako, kad kova su pažeidėjais sėkminga: brakonierių mažėja, o karališkųjų žuvų daugėja. Ichtiologai patvirtina – lašišų ir šlakių nerštaviečių Lietuvos upėse pagausėjo. Per šių metų akciją vien Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos pareigūnai surengė beveik 40 reidų prie Neries, Vilnios, Siesarties ir Žeimenos upių. Užfiksuota 30 žvejybos taisyklių pažeidimų. Tačiau sovietinės žūklės ypatumai vis dar gajūs. Net internete pilna nuotraukų, kuriose “meškeriotojai” giriasi neršiančių lašišų laimikiu. Sąžiningi žvejai stebisi brakonierių godumu.

Atlantinė lašiša, arba lašiša (lot. Salmo salar, angl. Atlantic salmon, vok. Rotfeder) – lašišažuvių žuvis, priklausanti lašišinių (Salmonidae) šeimai. Reta, nepakankamai ištirta rūšis. Įrašyta į Estijos raudonają knygą. Kūnas verpstės formos, iš šonų kiek suplotas. Galva nedidelė. Nugara melsva, šonai sidabriški, pilvas baltas. Kūno šonai su pusmėnulio formos dėmelėmis. Subręsta 4-5 metų, būdamos 40-45 cm. Neršia spalio – lapkričio mėnesiais gimtųjų upių rėvose, sraunumose. Oranžinius ikrus užkasa nuvalytu žvyru, smulkiu gargždu. Vislumas – iki 40 tūkst. ikrelių. Neršdamos nesimaitina. Po neršto grįžta į jūrą. Per gyvenimą neršia 2-3 iki 4 kartų. 10-15 cm lašišaitės migruoja į jūrą, kur maitinasi bestuburiais, vėžiagyviais, o vėliau ir žuvimis. Užauga iki 1,5 m ir 40 kg. Suaugusios atlantinės lašišos gyvena jūroje, neršia vandeningose, šaltiniuotose upėse bei upeliuose, kuriuose jaunikliai išbūna 2-3 metus. Nerštui migruoja iš Baltijos jūros į Nemuno baseino šaltavandenes upes. Paplitusi Šiaurės Atlante ir gretimuose Ledjūrio rajuonuose iki Karos jūros imtinai – Baltijos, Baltosios ir Barenco jūrų baseinuose. Lietuvoje – Baltijos jūroje, Kuršių mariose, Nemune iki Kauno hidroelektrinės, Nemuno ir Neries intakuose – Minijoje, Veivirže, Jūroje, Šešuvyje, Dubysoje, Žeimenoje, Šventojoje (pajūrio). Saugomos Bartuvos, Minijos, Šventosios ir Žeimenos ichtiologiniuose draustiniuose. Dirbtinai veisiamos. Rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.

Lašiša (Salmo salar) paplitusi šiaurinėje Atlanto ir vakarinėje Arkties vandenyno dalyje: Europoje – nuo Portugalijos pietuose iki Karos upės šiaurėje, Islandijoje, vakarinėje Grenlandijos pakrantėje ir Šiaurės Amerikos Atlanto pakrantėje nuo Hadsono sąsiaurio iki Niujorko. Baltijos lašiša, kuriai priklauso ir Lietuvos upėse gyvenanti lašiša, Christensen ir Larson (1979) teigimu, atsiskyrė nuo Atlanto lašišos vėlyvajame Anciliaus periode (6000 metų pr m. e.) ir dabar yra atskira Šiaurės Atlanto lašišos geografiškai izoliuota subpopuliacija. Kai kuriuose Karelijos ir Švedijos ežeruose gyvena gėlavandenės lašišos, augančios lėčiau nei jūrinės, tačiau neršti plaukiančios taip pat į upes. Baltijos jūra yra lašišų paplitimo arealo dalis. Jų visais metų laikais aptinkama jūroje ties Lietuvos pakrante, o subrendusios plaukia neršti į Lietuvos vidaus vandenis. Tai jūrinė praeivė žuvis. Lašišos kūnas yra verpsto formos, plokščias iš šonų. Galva nedidelė. Nugara melsva, šonai sidabriški, pilvas baltas. Kūno šonuose, ypač virš šoninės linijos yra X arba pusmėnulio formos juodų dėmelių. Žvynai stambūs, šoninėje linijoje jų būna 114-130. Pelekai pilki, užpakalinis uodeginio peleko kraštas iškirptas nedaug. Diploidinis chromosomų skaičius 54-58 (Virbickas, 1986). Ryškesnė lašišų neršto migracija iš Baltijos jūros į Kuršių marias, Nemuną ir jo intakus prasideda rugpjūčio viduryje, kulminaciją pasiekia rugsėjo antrojoje pusėje ir spalio mėnesį.

Rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo pradžioje prisiekę žvejai traukia į taigą, prie Varzugos upės garsiųjų lašišų gaudyti. Toks laikas pasirenkamas neatsitiktinai: rugpjūčio pabaigoje, prasidėjus pirmosioms rudens šalnoms, taigoje besiveisiantys uodai ir musės, “moškėmis” vadinamos, tampa pasyvesnės nei vasarą, todėl rugsėjį Umbos vietovė tampa žvejų prieglobsčiu, net laikinąja jų sostine. Nepajėgę atsispirti laukiniam Kolos pusiasalio grožiui bei lašišų žvejybai paskutinę rugpjūčio savaitę į pasakų šalimi vadinamą taigą ir klaipėdiečiai išsiruošė. Žinomos TV laidos vedėjas P.Korsakas su savo tėvu R.Korsaku, klaipėdiečiams gerai pažįstami verslininkai A.Bosas, spaustuvininkas S.Jokužys, E.Deveikis, L.Metrikis bei G.Zaksas. Klaipėdiečių septynetukas per taigos ir tundros platybes skriejo visureigiu automobiliu 120 km per valandą greičiu. Prisiekę žvejai, išmaišę pusę pasaulio, taigos prieglobstyje plaukė valtimis per pelkes, tempė jas, tik su kuprinėmis ant pečių keliavo Varzugos pakrantėmis gėrėdamiesi šokinėjančiomis lašišomis, atsitiktinai aptiktais lokių pėdsakais bei grybų gausybe. Žinoma, kad į Kolos pusiasalį, žvejų svajonių kraštu vadinamą, atvyksta anglų lordai, Norvegijos, Švedijos karaliai. Nes tik čia ateina viena iš vertingiausių lašišų rūšių neršti. Lašišos eiti pradeda ankstyvą pavasarį ir beveik visus metus eina į aukštupius. Varzuga – viena didžiausių tų kraštų upių, dažnai Didžiąja vadinama.

Tarptautiniu mastu Baltijos lašišos populiacijos išsaugojimu susirūpinta tik praėjusio šimtmečio pabaigoje. Nepaprastoji Baltijos jūros žvejybos komisijos sesija Varšuvoje priėmė gerai paruoštą veiksmų planą „Lašiša 1997-2010“.Pagal teorinius J. Pašukonio – buvusio Lietuvos valstybinio žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimo centro generalinio direktoriaus paskaičiavimus, skelbtus „Tėviškės gamtoje“ 2001 metų birželį, sėkmingai įgyvendinus minėtą programą, lašišų iki 2010 metų turėtų padaugėti 2,75 karto, o šlakių 1,8 karto. Ar taip įvyks? Labai abejoju… Epizodiškai statistikos užregistruotomis žiniomis, versliniai lašišų laimikiai per XX amžiaus pirmąją pusę buvo permainingi. Baltijoje, Kuršių mariose ir Nemuno žemupyje 1927 m. sugauta 472 centneriai, o 1937 m. – tiktai 43 centneriai lašišų. Praėjusio šimtmečio antrąją pusę mano paties užregistruotas didžiausias lašišų ir šlakių laimikis Kuršių mariose buvo 1956 metais ir siekė 68 centnerius, o Nemuno žemupyje – 25 centneriai 1964 metais. Tada intensyviai buvo žvejojama iki 800 metrų ilgio traukiamaisiais tinklais, įvairiausiomis gaudyklėmis bei statomaisiais ir plaukiančiaisiais tinklaičiais. Pasinaudodamas savo atliktos eksperimentinės žvejybos rezultatais ir nuolatine žvejų laimikių inspekcine kontrole žūklavietėse, aštuntąjį dešimtmetį padariau išvadą, kad lašišos prarado verslinę reikšmę ir jas būtina įrašyti į nykstančių ir retų žuvų sąrašą.

Lietuvos upėse prasideda lašišų nerštas. Dabar nerš ne tik lašišos, bet ir šlakiai, ir margieji upėtakiai. Tuo pat metu kiršliai tykos lašišinių žuvų ikriukų. Nuo seno žinoma, kad šiaurinėse upėse, kur kiršlių ypač gausu, vienas iš populiarių masalų jiems gaudyti yra lašišos ikrelis arba jo imitacija. Taigi, raudonaisiais ikrais mėgsta pasmaguriauti ne tik žmonės. Kultūringomis save laikančios šalys lašišinių žuvų žūklę neršto metu draudžia. Pas mus taip pat taikomas draudimas. Tačiau iki šiol ne visi supranta jo svarbą. Lašišinės žuvys ikrelius užkasa kaupuose ir slėptuvėse žvirgždėtame dugne. Ikreliai žiemą vystosi, o balandį išsirita jaunikliai. Gamta yra taip patvarkiusi, kad žuvys, kurios saugo savo palikuonis – šiuo atveju supildamos jiems slėptuves, išleidžia nedaug ikrelių. Dviejų kilogramų šlakio patelė padeda apie 2500–3000 ikrelių. Tokio pat dydžio vėgėlė išneršia kelis šimtus tūkstančių ikrelių. Kiekvienos lašišos, šlakio ar upėtakio patelės žūtis prieš nerštą stipriai atsiliepia šių žuvų populiacijai. Pavyzdžiui, Danės upėje, neršia tik apie du šimtai patelių. Nesunku sutrikdyti normalų jų populiacijos atsikūrimą. Todėl reikia netrukdyti šioms žuvims neršti, jei norime jų turėti ir mėgautis mėgėjiškos žūklės teikiamu malonumu nuo sausio 1-osios ir pavasarį. Svarbu yra tai, kad upės nebūtų pertvertos tinklų, naudojami draudžiami žvejybos būdai nerštavietėse.

Aplinkos ministerija tikslina ir papildo 2009 spalio 30 dieną dienraštyje išspausdintoje publikacijoje “Ministras uždraudė žvejoti” pateiktą informaciją. Informuojame, jog nei Aplinkos ministerija, nei jos vadovas Gediminas Kazlauskas nėra nusistatę prieš žvejus mėgėjus. Tačiau toks įspūdis galėjo susidaryti iš kai kurių publikacijos teiginių. Šiuo metu galiojantis draudimas žvejoti tam tikruose upeliuose ir upėse nuo spalio vidurio iki metų pabaigos, apie kurį kalbama minėtoje publikacijoje, priimtas po ilgalaikės analizės ir svarstymų. Dar 2008 m. gegužės 30 dieną (kuomet Aplinkos ministerijai vadovavo Artūras Paulauskas) Mėgėjiškos žūklės plėtros taryba svarstė pasiūlymus dėl šlakių ir lašišų licencinės žūklės tvarkos pakeitimų. Šios tarybos pirmininkas yra Klaipėdos universiteto dėstytojas Antanas Kontautas. Į tarybą įeina Sportinės žūklės asociacijos atstovas, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas, Lietuvos karpininkų asociacijos prezidentas, žūklės klubo “Merkys” atstovas, grupė mokslininkų ir gamtos apsaugos specialistų. Tąkart visi be išimties pritarė nuostatai, kad reikia uždrausti bet kokią žūklę lašišų ir šlakių neršto metu, kadangi šiuo laikotarpiu taisyklėse paminėtuose upeliuose kitų žvejybos objektų paprasčiausiai nėra. Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktorius Laimutis Budrys primena, kad sprendimas uždrausti meškerioti lašišų nerštavietėse nuo spalio vidurio iki metų pabaigos brendo ne vienerius metus.

„Rudens mėnesiais vyksta lašišų bei šlakių migracija į nerštavietes ir jų nerštas, – sakė Inspekcijos Gyvūnijos naudojimo kontrolės skyriaus vedėjas Kęstutis Motiekaitis. – Šiuo laikotarpiu jos lengviau sugaunamos, todėl suaktyvėja brakonieriavimas. Žvejyboje neteisėtai naudojami tinkliniai, duriamieji ar užkabinamieji įrankiai ir net elektros srovė“ Pasak Kęstučio Motiekaičio, Valstybinė aplinkos apsaugos inspekcija šias akcijas rengia vadovaudamasi Helsinkio komisijos rekomendacija 19/2. Helsinkio komisiją pasirašiusių šalių vyriausybėms rekomenduojama imtis visų įmanomų priemonių pagerinti aplinkos sąlygas esamose ir potencialiose lašišinėse upėse, ateityje palengvinant natūralią lašišų reprodukciją. Akcijos metu vykdomos ir IBSFC (Tarptautinė žvejybos Baltijos jūroje komisija) veiksmų plane „Lašiša 1997 – 2010“ numatytas priemonės. Dėl pastaraisiais metais sėkmingai vykdomų akcijų lašišų bei šlakių ištekliai mūsų šalies vandenyse sparčiai gausėja. Akcijos metu aplinkosaugos pareigūnai budės prie vandens telkinių, kuriuose, mokslininkų teigimu, vyksta intensyviausia lašišų ir šlakių migracija Baltijos jūros priekrantėje, Kuršių mariose, Nemuno deltos regione ir Nemuno upe bei yra gausiausios nerštavietės – Neries, Žeimenos, Meros, Vilnelės, Šventosios ir Siesarties upėse.

Kai kurių mokslininkų nuomone, dirbtinai veisti Baltijos lašišas yra neveiksminga, o pačių lašišų reikšmė gerokai perdedama neįvertinant neigiamų padarinių. Lietuvoje iki šiol ginčijamasi, ar verta ir toliau valdiškai veisti žuvis ir kasmet skirti šiems darbams apie 10 mln. litų iš skylėto nacionalinio biudžeto, ar palikti tai galimiems privatiems investuotojams bei komercinių žvejybų organizatoriams. Nemažai specialistų apskritai įsitikinę, kad valdiškai veisti žuvis – tai ne kas kita kaip išmesti pinigus į vandenį jau vien dėl to, kad suleidžiamos lervutės ar rituoliai tiesiog neišgyvena iki savo neršto. Neseniai į rankas pateko vieno suomių mokslininko disertacija, nagrinėjanti Baltijos lašišos veisimo ypatumus ir tokių darbų veiksmingumą. Lašišų jauniklių tiekimas į Torniojoki upę ir kitas neršiamas upes, įtekančias į Baltijos jūros Botnijos įlanką, pastaraisiais dešimtmečiais nepadidino lašišų populiacijos, teigiama suomių mokslininko Atso Romakkaniemio daktaro disertacijoje, apgintoje Helsinkio universitete. Įžuvinimo lašišų jaunikliai blogiau negu laukiniai išgyvena dėl didelio natūralaus mirtingumo ir dėl didesnio jautrumo žvejybai tinklais. Mažai įžuvinimo jauniklių išgyvena iki brandos, iki sugrįžimo nerštui. Disertacijoje pateikiama išvada, kad įžuvinimas, kaip priemonė išsaugoti laukines lašišas, turėtų būti nutrauktas, o atitinkamai sugriežtinta lašišų žvejyba. Atso Romakkaniemis yra Suomijos žvejybos tyrimų instituto tyrėjas.

Baigėsi lašišinių žuvų nerštas, todėl nuo sausio 1 d. Lietuvoje leidžiama žvejoti marguosius upėtakius, o įsigijus licenciją žvejybai – lašišas, šlakius ir sykus. Lašišas ir šlakius leidžiama žvejoti dirbtiniu masalu nuo saulės patekėjimo iki nusileidimo. Licencija išduodama vienai parai arba vienam mėnesiui. Ji suteikia teisę sugauti 1 šlakį arba 1 lašišą. Sykus galima žvejoti natūralios kilmės ar dirbtiniais masalais Platelių (Plungės r.), Galvės (Trakų r.), Lūšių (Ignalinos r.) ir Vištyčio (Vilkaviškio r.) ežeruose. Šiai žvejybai išduodama vienkartinė licencija parai, suteikianti teisę sugauti 5 sykus. „Lietuvos upėse pagausėjo lašišų ir šlakių, – tikina Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Gamtos išteklių skyriaus vedėjas Vilmantas Graičiūnas. – Šių žuvų pagausėjo sėkmingai įgyvendinant planą „Lašiša 1997-2010“ – dėl dirbtinio veisimo darbų, kasmet vykdomų lašišinių žuvų neršto apsaugos akcijų, statomų žuvų praėjimo takų”. Iki sausio 15 d. dar išlieka draudimas žvejoti vėgėles, kurios šiuo metu dar neršia. Nuo sausio 1 d. draudžiama vidaus vandens telkiniuose, išskyrus Kuršių marias, žvejoti gyva žuvele. Taip siekiama apsaugoti lydekų išteklius.