Tai bent „miegalius”
Keletas vietinių medžiotojų padėjome Lietuvos zoocentrui gaudyti tinklais kiškius vieno Vilkaviškio rajono medžiotojų būrelio plotuose, kaip tik mano tėviškėje. Besiruošiant statyti tinklus ražienose, vyko paruošiamieji darbai: po lauką vaikštinėjo tai šį, tai tą nešini žmonės, važinėjo zoocentro bortinis UAZ'as. Pastarajam vos vos judant ražienų lauku, ėjau paskui jį atsilikęs gal penketą žingsnių. Ir labai nustebau, kai per du žingsnius nuo manęs tarp ražienose automobilio paliktų vėžių stryktelėjo žvairys. Pašokęs jis nuskuodė net prigludęs prie žemės ir, išlaviravęs tarp aplink vaikštinėjusių žmonių, nunėrė į netoliese nusidriekusio durpyno krūmus. Medžiojant daug kartų yra tekę stebėti, kaip ilgaausiai, ypač per sniego pūgą, pašoka iš po kojų, bet tuojau ir išnyksta už kelių žingsnių vėjo sukamų baltų sniego dulkių sūkuriuose. Tačiau trumpai nupjautų javų ražienoje vidury baltos dienos, netgi šviečiant skaisčiai bobų vasaros saulei, tūnančio kiškio, kai ant jo važiuoja sunkvežimis, neteko matyti. Ir jeigu nebūčiau ėjęs pakui mašiną, ko gero pakentėjęs, kol toji „pabaisa” ropoja virš jo, žvairaakis iš viso nebūtų pašokęs iš guolio. Tai bent kietai „įmigęs” buvo striukauodegis! Ir pabandyk tokius rasti pirmąją kiškių medžioklės dieną.
Tėviškės gamta, 1999 m. sausis
