Gal reikės kviestis vokietį lapei nušauti?
Jūsų dėmesiui keletas pasakojimų apie gamtą, medžioklę. Autorius – senas medžiotojas, miškininkas ir gamtos mylėtojas Vytautas Ribikauskas. Šie pasakojimai įvairiu laiku išspausdinti laikraščiose “Ūkininko patarėjas”, “Kauno diena”, “Tėviškės žinios ” ir kituose leidinuose.
***
Matyt tikrai mūsų valdžios popieriai prasti, kad kelis kartus padidinusi nuomos mokestį už medžioklės plotus bei kanopinių žvėrių sumedžiojimo licenzijas, skyrė dar ir “uodeginį” mokestį už sumedžiotus švelniaplaukius žvėrelius. Mažai Lietuvoje yra medžiotojų, kurie specialiai medžiotų tuos švelniaplaukius. Pirmiausia dėl to, kad visiškai nėra jų kailių paklausos. Niekas negaudo nei bebrų, nei kiaunių ar mangutų, nors visų šių žvėrelių skaičių reikia mažinti.
Daugiausia medžiotojai nušauna lapių. Ne dėl to, kad jų kailius kas nors supirktų, o paprasčiausiai todėl, kad rudosios dažniausiai šauliams pasipainioja. Be to, lapė visada buvo ir yra geidžiamas medžiotojų laimikis. Sovietmečiu rudųjų kailius reikėdavo būtinai parduoti valstybei, o medžiotojas už tai gaudavo varganas kapeikas. Tad medžiotojai šaudė lapes ir slėpė, nes už ilgauodegės kailį galėjai gauti inžinieriaus mėnesinį atlyginimą. Lapėms tada netgi buvo sugalvotas pavadinimas – kėkštas. Tą “kėkštą” medžiotojas paslėpdavo po eglaite ar daug nedemonstruodamas įsidėdavo kuprinėn. Su medžioklės draugais “kėkštą” nušovęs medžiotojas, žinoma, turėdavo “atsiskaityti” taip pat, kaip ir nušovęs lapę, tačiau į sumedžiotų žvėrių ataskaitas tie “kėkštai” nepakliūdavo ir jų kailiai keliaudavo ne į kailių paruošų kontoros kioską, o turgun. Tų kėkštų būdavo daug prišaudoma atgavus nepriklausomybę, iš pradžių galėjai be niekur nieko nušauti rudąją ir pasiimti sau jos kailinius, tad sumedžiotų žvėrių ataskaitose lapių gerokai padaugėjo. Tačiau greitai mūsų valdžios vyrai nutarė, kad medžiotojai gali ir pralobti iš medžioklių ir skyrė mokestį už ilgauodegės “uodegą”. Tuomet ataskaitose smarkiai sumažėjo lapių laimikiai, nes medžiotojai vėl pradėjo šaudyti “kėkštus”, ir tų mokesčių buvo greitai atsisakyta. Žinoma, tokie žaidimai su mokesčiais vis dėlto rudosioms išėjo į naudą. Nesant lapių kailių paklausos ir dar pareikalavus mokesčių už jų nušovimą, niekas specialiai lapių medžioklių neorganizavo. Tad rudųjų priviso tiek, kad dabar valdžia jau turėtų ir premijas mokėti už šių žvėrių naikinimą, nes jos jau platina ir žmonėms pavojingas ligas. Pasiutligės atvejų užregistruota netgi Vilniaus ir Klaipėdos miestuose, kur užklydusios pasiutusios lapės. Nuo pasiutligės skiepijama daugybė žmonių, tam išleidžiami valstybės biudžeto šimtai tūkstančių litų – nepalyginamai daugiau nei finansų ministras gali tikėtis surinkti lėšų už lapių “uodegas”. Tačiau už pasiutligės platintojų naikinimą valdžia šiais metais vėl skyrė mokestį. Kiekvienas medžiotojas per medžioklės sezoną tikisi bent kartelį pykštelėti į rudąją, tad švelniaplaukių žvėrelių medžioklės licenzijas turės nusipirkti. Bet gal vėl šaudys “kėkštus”, vėl finansų ministras galės graužtis nagus negalėdamas surinkti mokesčių. Kyla klausimas, ar tokie naivūs mūsų valdžios vyrai, jei tikisi varganų turgaus prekeivių ir medžiotojų sutrintais penkličiais užkamšyti stambiųjų “prichvatizacijų”, bankininkystės, kontrabandos bei nelegalaus verslo ryklių valstybės biudžete pramuštas skyles? Ką gi, finansų ministro reikalas apmokestinti nušautos lapės uodegą, o medžiotojų – šauti į rudąją ar ne. Kailių dėti nėra kur, šoviniai brangūs, tad tegul rudosios džiaugiasi gyvenimu… Vargu ar prisišauksi vokietį lapės nušauti.
Kauno diena, 1999 04 20, “Medžiotojai į lapes nesitaikys” – Lietuvos rytas, 1999 05 14, “Lapė – geidžiamas laimikis” – Valstiečių laikraštis, 1999 05 25
