Arktinių šalvių beieškant. I dalis

Pirmą kartą apie arktinius šalvius aš išgirdau 1995 metais svečiuojantis Koloje ir šis pavadinimas sukėlė mano, kaip žvejo, smalsumą. Paklausęs apie šią nežinomą man žuvį kažkieno iš vietinių žvejų, išgirdau tokį pasakojimą:

“Arktinis šalvis ( arba kaip jį vadina Kolos gyventojai – golec ), gyvena šalia miestelio esančiame Lovozero ežere, bet dažniausiai aptinkamas tik jo pietiniame gale, kur atsiveria ežero bedugnės. Iki ten reikia kateriu “laužt bangas” gerus 30-40 kilometrų. Taip pat, jų retkarčiais pasitaiko kalnų ežere Seidozere. Šalvių paplitimo arealas kaip tik ir baigiasi ties musiškiais Lovozero bei Chibinų kalnų masyvais, žiūrint iš Šiaurės.

Tikimybė šalvius sužvejoti, – tęsė žvejys, – yra minimali, nes jie gyvena 30 metrų gylyje ir nedažnai pasirodo arčiau paviršiaus. Dažniausiai pagaunami žiemą iš po ledo arba vidurvasary, kai jie pradeda ruoštis nerštui ir traukia Lovozero ežero seklumų, bei intakų link. Minta, pagrinde, stintomis bei sykų jaunikliais, taip pat įvairių vabzdžių lervomis, bei retkarčiais pačiais vabzdžiais. Vienu žodžiu ėda betkurį gyvulinės kilmės maistą, neatsisako ir nuo savų jauniklių. Sėkmingiausias masalas yra blizgė arba stambi aviželė”. Tai tiek informacijos pavyko surinkti tą kartą. Bandyti žvejoti šių žuvų 1995-ais neteko, todėl kad mūsų maršrutas driekėsi kita linkme negu aukščiau išvardintos vietovės. Bet pasakojimas įstrigo mano “atminties banke”.

“Būtinai kada nors apsilankykite Seidozero ežere, – pasakė senas samis, kuris sėdėjo šalia žvejo – nežinau kaip ten Jums seksis su golecais, bet ilgai neužsimirštančius įspūdžius tai garantuoju. Šis ežeras skaitosi šventu mūsų tautosakoje ir ne be pagrindo laikomas gražiausiu Kolos pusiasalyje; pro jo krištolinius vandenis Jūs galėsite regėti ežero dugną 7-9 metrų gylyje, o ten gal ir išvysit kokį paklydusį golecą; retkarčiais jie priplaukia prie atabradų, nuo vandens paviršiaus pamedžioti vabzdžių”.

Po tokios pasakojimo pabaigos mano, kaip muselininko kraujas užvirė, bet teko atidėti ši instinktą vėlesniam laikui.

1999 metais vėl lankiausi Kolos pusiasalyje ir vienas iš tikslų jau buvo pameškerioti arktinių šalvių. Planavome apsilankyti pietinėje Lovozero ežero dalyje ir išbandyti laimę žvejodami golecus, nors puikiai suvokėme, kad tikimybė juos pagauti yra labai maža. Atvykę į Lovozero miestelį mes išgirdome mums blogą žinią – pataikėme tiesiai į draudimo laikotarpį – arktiniai šalviai neršia ir žvejoti juos griežtai draudžiama. Baudos dydis netgi mus nustebino (įpratusius prie mažų Rusijos įkainių), beveik 100 Lt už kiekvieną neršto metu sugautą žuvį. Deja, ne tokie jau tolimi arktinių šalvių giminaičiai- Lietuvos margieji upėtakiai, matyt, dar negreitai sulauks tokio aplinkosaugininkų įvertinimo. Dėl šio draudimo teko keisti kelionės planus ir laikinai atsisveikinti su savo naująja šiaurine svajone – pagauti arktinį šalvį. Bet vis dėl to, tais metais, mano žinios apie šią žuvį dar šiek tiek pasistūmėjo į priekį.

Pirma, šnekinant mūsų išnuomoto katerio vairuotoją, sužinojau, kad šalvių yra ir arčiau. “Vasarą golecai atplaukia į netoliese esantį, vos už aštuonių kilometrų nuo miestelio, kalnų upokšnį Svetląją, – pradėjo savo pasakojimą Saša, – o taip pat golecai gaudomi Palgos ežere ( žemėlapyje jis vadinamas ozero Svetloje, bet visi vietiniai jį vadina Palga ). Kažkada šis ežeras jungėsi su Svetlaja upeliu, ir juo, golecai, kildami ir ieškodomi nerštui tinkamų vietovių, pateko į Palgos ežerą. Laikui bėgant pro taką tarp Palgos ir Svetlojos buvo užversta akmenų nuogriuva ir užpelkėjo. Dabar, pasak mūsų hidrogeologų, egzistuoja tik požeminis nuotėkis, bet žuvys juo nemigruoja”.

Gavus dar žinių, pradėjau klausinėti kada, kur, kaip ir ant ko kimba šalviai.

“Geriausiai jie kimba liepos pradžioje arba viduryje, kai ruošiasi nerštui. Jų galima pagauti Svetlojos upelyje su spiningu arba šalia dar trijų kalnų upokšnių, kuriuos mes taip ir vadinam – Golcovyje ruchji ( liet. šalviniai upokšniai ). Toks pavadinimas atsirado todėl, kad jų lediniame vandenyje daugiau niekas nebegali gyventi. Šie sraunūs upokšniai įteka į Lovozero ežerą pietiniame jo gale. Vandens tempetatūra juose netgi vasarą sudaro tik 5-7 laipsnius; o be to, jie yra tokie maži ir nuožulnūs, kad juose žvejoti visiškai neįmanoma. Galima bandyti jų pagauti Palgos ežere rytais ir vakarais 3-6 metrų gylio duobėse, o retkarčiais jie pasirodo netgi prie pat paviršiaus”.

Antra, bendraudamas su vietiniais žuvų išteklių apsaugos inspektoriais, aš pirmą kartą savo akimis išvydau šį arktinių gelmių gražuolį: tipiškas lašišinėms žuvims raumeningas kūnas buvo tamsaus sidabro spalvos ir padengtas įvairaus dydžio baltomis dėmėmis, o pilvo pelekai apvedžioti šviesiomis juostomis. Ši, beveik kilogramą sverianti žuvis, buvo konfiskuota iš brakonierių. Kadangi pastaraisiais tapti nenorėjom, patraukėm gaudyti kiršlių, nepamiršdami aplankyti Seidozero ežerą, kuriame visai neblogai kibo kiršliai.

Sekanti kelionė, arktinių šalvių beieškant, įvyko 2000 balandį. Tada norėjau bandyti pažvejoti šių žuvų iš po ledo. Mūsų žvejybos objektais turėjo tapti šalviai, palijos ir šlakiai.

Tada aš pajutau, kad arktiniai šalviai stropiai manęs vengia ir lyg tyčia stengėsi prikrėsti man (kaip žvejui ir keliautojui) kuo daugiau šunybių. Keliavome sniego motociklais 70 kilometrų į šiaurinę tundrą, kurios ežeruose, aukščiau paminėtos žuvys, dažniau pasitaiko, nei paplitimo arealo pakraštyje. Iš viso šešios dienos žvejybos, iš kurių penkios kibo tik lydekos ir vėgėlės, ir tai labai prastai. Du echolotai cypė beveik kiekvienoje eketėje, rodydami, kad žuvies tikrai yra. Bet ji nereiškė jokio noro bendrauti ir kategoriškai nebenorėjo kibti. Tik šestą žvejybos dieną pagavome šiek tiek daugiau nei dešimtį gražuolių šlakių. Vidutinis laimikių svoris buvo 1-1,5 kilogramo ir dauguma jų užkibo ant avižėlių. O šalviai eilinį kartą iš manęs pasijuokė ir nutarė, matyt, kad pozuos mano fotoaparatui kuo vėliau.

2001 metais lankiausi Kolos šiaurinėje tundroje. Kelionė buvo skirta lašišų žūklei, bet tikėjausi kai kuriuose ežeruose pagaudysim šalvių ir palijų. Palijų tikrai pažvejojome, o šalvių ne vieno.

Sekančių metų vasarą vėl lankiausi šalia Lovozero ežero ir buvau nusprendęs, kad bent jau vieną savaitę paskirsiu arktinių šalvių paieškai. Mano tikslas buvo upokšnis Svetlaja, bei kažkur kalnuose slūgsantis ežeras Palga. Prieš pradedant šį žygį, jau esant Lovozere, vėl pradėjau rinkti duomenis apie šalvius. Iš pradžių nuvykome į Svetlajos žemupį kateriu. Šioje išvykoje dalyvavo mano geras draugas, aistringas žvejys, vietinis gyventojas Volode Turkovas ir žūklės klubo “Merkys” prezidentas Ramūnas Brasiūnas. Tai, ką mes ten išvydome, nustebino netgi mane. Per daugelį šiaurinių kelionių buvau jau pripratęs prie užpoliario gamtos stebuklų. Upės žemupy gylis siekė 5-7 metrus, o vanduo buvo toks skaidrus, kad galėjome matyti kiekvieną dugne esantį akmenuką. Dar niekad man neteko matyti tokio krištolinio skaidrumo vandens. Įspūdis buvo toks, kad plaukiame ne upe, o oru. Turkovas sakė, kad golecams čia nėra kur pasisliepti nuo žmogaus akių. Priplaukėme pirmuosius slenksčius, ties kuriais upė sumažėjo iki 3-4 metrų pločio ir plaukti kateriu tapo neįmanoma. Pasiėmę spiningus- patraukėme žvejoti. Bet per šią, daugiau žvalgybinę nei žvejybinę, vienos dienos kelionę šalvių neišvydome. Pasak Turkovo, dauguma jų po neršto jau pradėjo ristis į Lovozero ežerą.

Po nesėkmės Svetlajos upėje patraukėme į ežerą- žvejoti sykų. Ten, kalbindami kitus žvejus, sužinojome, kad vienas iš jų prieš savaitę Svetlajoje visai neblogai pažvejojo šalvių. Kiti sakė, kad jis meluoja, ir šalviai dabar kategoriškai nekimba.

Treti minėjo, kad jų iš viso ten nėra ir niekad nebuvo. Prieštaringos žvejų nuomonės dar daugiau paskatino mano- žvejo smalsumą bei norą išsiaiškinti, kaip gi yra iš tikrųjų.

Iš visų šitų kalbų tik viena, nežinau kodėl, patraukė mano dėmesį. Žvejys minėjo, kad golecų dar galima rasti upės Svetlajos vidurupy ar aukštupy, bet jie kulinarinės vertės neturi, nebent tik sportinę. ”Jie dabar juodi lyg anglis ir jų mėsa praradusi savo raudoną spalvą, sūdyti netinkama, nebent išsikepti. O be to, – pasakė žvejys, – jie po neršto nekimba”. Pradėjau klausinėti Turkovą, kuo gi iš žvejų tikėti. Vietoj atsakymo jis pažadėjo supažindinti mane su vienu seniausiu šio krašto žveju bei medžiotoju, dar vaikystėje atsikėlusio gyventi į Kolos pusiasalį iš Komi respublikos.

Laukite tęsinio…