Šiukšlės vietoje pavasarinių žiedų
Jūsų dėmesiui keletas pasakojimų apie gamtą, medžioklę. Autorius – senas medžiotojas, miškininkas ir gamtos mylėtojas Vytautas Ribikauskas. Šie pasakojimai įvairiu laiku išspausdinti laikraščiose „Ūkininko patarėjas”, „Kauno diena”, „Tėviškės žinios ” ir kituose leidinuose.
***
Balandžio kaitri saulė nutirpdė papilkėjusį sniegą laukuose. Miške jis šlapias ir susmegęs pragulės dar savaitę kitą. Pirmiausia nuo sniego išsivaduos pietiniai graužų ir upelių šlaitai, ir juose ankščiausiai sužibės mėlynos žibuoklių akys. Bet ar tik ankstyvųjų miško gėlių žiedai pasirodys iš po ištirpusio sniego? Deja, deja…
Sniegas nutirps ir nuo šiukšlių krūvų. Čia sumirgės ryškios turkiškų skarmalų spalvos. Yra žmonių, kurie tempia miškan viską, kas atlieka jų buityje. Daugiausia miškų pakeles „papuošia” sodininkai. Važiuodami iš miesto į sodus, savo „dovanėles” polietileniniuose maišeliuose jie išmėto tiesiog kelkraščiuose arba 10 – 20 metrų pakelės juostoje. Šiukšlių asortimentas labai įvairus: tai maisto atliekos, plastmasinė, metalinė ir stiklinė tara, stiklo duženos, sudėvėti rūbai ir batai, įvairios įpakavimo medžiagos, statybinis šlamštas ir kt.
Dažnai mišką šiukšlina ne tik „mėgėjai”, bet ir įvairios firmos ar bendrovės, atveždamos „lauktuves” savivarčiais, sunkvežimiais. Pasitaiko gana neįprastų „dovanėlių”: Zapyškio miške vieną žiemą buvo išversta apie toną paukščių kojų, į Dubravos mišką gana dažnai atvežama galvijų kaulų. Pavojingą „naujametę dovanėlę” – didelį kiekį dėžėse supakuotų liuminescencinių lempų kažkas atbogino 1996 m. žiemą į Dubravos mišką, o miške prie Karmėlavos išversta radioaktyvūs variniai vamzdeliai. Kai kurie sodininkai šiukšle verčia tiesiai per sodų tvoras, žinoma, taip pat miškan, nes Kauno sodininkų bendrijų sodai daugiausiai glaudžiasi prie medžiais apaugusių upių ir upelių šlaitų, įsiterpia į didelius masyvus. Ir tenka eiguliams, metus neatidėliotinus darbus, griebtis kastuvų ir kuopti šiukšlynus. Dažnai tenka pagalbon pasitelkti techniką ir šiukšles laidoti žemėje. Jeigu miškų tarnyba nekuoptų miestiečių apšiukšlintų pakelių, į sodininkų bendrijas vedantys keliai jau būtų tapę tuneliais šiukšlėse. Turbūt nėra didesnio barbariškumo, kaip šiukšlių vertimas miškan ir į vandens telkinius. Prieš keletą metų, medžiodamas bebrus, daugelį mažų upių išbraidžiojau nuo aukštupių iki žiočių. Neįmanoma aprašyti, kiek ir kokio šlamšto nuskandinta priemiestinių upeliukų vandenyse. Didesniuosius metalo gabalus dabar „išmeškerioja” metalo laužo surinkėjai. Dėl teršimo miške plinta įvairios laukų piktžolės. Varnalėšos, balandos, usnys, dilgėlės išstumia miško gėles: žibuokles, pakalnutes, plukes ir kt. Vieni „dovanėles” į mišką gabena, kiti viską „šluoja” iš jo. Prieš Verbų sekmadienį iš miško glėbiais tempiamos kadagių šakos, prieš šv. Velykas – reti pakaunės miškuose pataisai, prieš šv. Kalėdas – naujametės eglutės ir šakos. Kauno turgeliuose ir gatvėse moterėlės prekiauja žibuoklių, pakalnučių puokšėmis, gailių šluotelėmis, paparčių lapais. Vainikų pynėjai žiemą ir vasarą niokoja spygliuočių želdinius ir egles. Pastarosios Dubravos girioje nukarpytos iki pat viršūnių. Jie siaubia ir dygiosios eglės sidabrinės formos sėklinę plantaciją prie Girionių gyvenvietės, pocūgės plantaciją prie Kauno marių ties Šlienava, netgi unikalias spygliuočių kolekcijas Dubravos bei Girionių miško parke.
Kaip poilsiaujama pakaunėje
Daugeliui gyventojų skurstant, pabrangus transportui, vis daugiau kauniečių poilsiauja pakaunės miškuose. Didelė dalis anksčiau grybavusių ir uogavusių Varėnos, Marcinkonių ar Veisiejų miškuose taip pat pasitenkina nors ir menkesnėmis, bet lengviau pasiekiamomis Kauno apylinkių miškų gėrybėmis. Ypač kauniečių pamėgtas prie pat miesto ribos prieinantis Dubravos miškas. Daug poilsiautojų, uogautojų ir grybautojų lankosi Kačerginės, Kulautuvos, Zapyškio, Ežerėlio miškuose. Čia poilsiaujančių gausu visais metų laikais. Dauguma kauniečių miške poilsiauja kultūringai: slidinėja, bėgioja, uogauja, grybauja – šeimomis ar grupėmis. Tačiau daug miškan atklysta ir viską niokojančių , šiukšlinančių piliečių. Kai kurie motorizuoti poilsiautojai kuo giliau į mišką smelkiasi su automobiliais, ardydami miško paklotą, laužydami pomiškį ar miško želdinius. Tokie nepaiso jokių miškininkų pastatytų draudžiančių įvažiuoti kelio ženklų, išgriauna užtvaras, išrauna įkastus ant keliukų stulpus arba visas užturas apvažiuoja mišku, laviruodami tarp medžių. Ypač nusiaubia miškininkų įrengtas poilsiavietes palėbauti susimetęs jaunimas. Įkaušę jaunuoliai, norėdami išlieti iš dyko buvimo susikaupusią energiją, išmėto miško baldus, sugriauna pavėsines. Po puotos likusi stiklinė tara sudaužoma arba, dar geriau, sušaudoma. Išbandant taiklumą, šaudoma ir į medžius, kelių ženklus bei priešgaisrinius plakatus. Atvažiavę po savaitės kitos į pačių nusiaubtas poilsiavietes, tokie jaunuoliai vaikšto suraukę nosis, spardydami šiukšles ir keikdami miškininkus už apsileidimą, ir žinoma, smelkiasi gilyn į mišką, ieškodami naujų vietų. Vasarą tokie poilsiautojai gana dažnai sukelia miško gaisrus.
Šuo – draugas tik kambaryje
Kai kurie poilsiautojai į mišką atsiveža savo keturkojus draugus. Įvairiausio dydžio šunys nuo pačių mažiausiųjų, telpančių ant delno, iki gero veršio dydžio „sportuoja” kartu su šeimininkais. Ir taip visais metų laikais. Nesvarbu, kad miške sniego iki kelių, kad vos bepaeina nusilpę ir peršalę stirnos. Gerai įmitę miestiečių aviganiai, senbernarai ar Maskvos sargai sniegą tiesiog skrodžia plačiomis krūtinėmis. Sunku patikėti jų savininkų aiškinimu, jog numylėtiniai yra taikūs ir švelnūs, jiems esą visai nerūpi nei per sniegą vos pabrendančios stirnos, nei ką tik dienos šviesą išvydę stirniukai, kiškučiai ar čypsintys lizdeliuose paukščių jaunikliai. Šuo yra šuo. Niekada negali žinoti, kada nubus plėšrūno instinktas. Juk yra atvejų, kai ramiais ir švelniais laikyti keturkojai apkandžiodavo savo šeimininkus ar jų vaikus. Kad sunaikintų mažo ant žemės perinčio paukštelio kiaušinėlius ar silpnus paukščiukus, tokiam Maskvos sargiui tereikia tik bakstelėti į lizdelį savo didžiuliu snukiu, beuostant jam neįprastą nemiestietišką kvapą. Kai paprašai poilsiautoją, kad savo šunį pririštų prie pavadėlio, savininkas dažniausiai prapliumpa keiksmų ir grasinimų serijomis. Žinoma, kambariuose auginamiems šunims reikia pabėgioti. Tik šią problemą turi spręsti ne miškininkai, o miesto savivaldybė. Jei jau pilietis atsivežė keturkojį draugą į mišką, šuo turi būti pririštas prie pavadėlio ir vaikštinėti kartu su savo šeimininku keliais.
O kiek į miškus miestiečiai priveža ir palieka atitarnavusių, pasenusių kačių ir šunų. Graudu žiūrėti į apskurusius, išbadėjusius gyvūnėlius, kadaise taip meiliai glostytus, maudytus, šukuotus ir migdytus ant pagalvių. Šie be priežiūros likę gyvulėliai platina infekcines ligas ir pridaro rūpesčių seniūnijoms.
Į mišką ateikime kaip į šventovę
Pastaraisiais metais Kauno apylinkių eglynus labai nusiaubė kinivarpos. Daug medžių teko iškirsti. Sunku pasakyti, kada baigsis ši stichinė nelaimė. Didžiulius miško plotus reikia atsodinti. Miškų tarnybai ir darbininkams darbo tikrai netrūksta. Užuot sodinus ir prižiūrėjus naują mišką, daug laiko tenka gaišti kuopiant šiukšles, remontuojant poilsiaviečių įrengimus. ŠIems darbams reikia ir nemažai lėšų. Miesto savivaldybė sunkiai beapkuopia šiukšles mieste, tad sunku tikėtis, kad galėtų kompensuoti miestiečių padarytą žalą miškams. Belieka susiprasti patiems.
Miškininkai ne prieš gyventojų lankymąsi miškuose. Tikrai nedaug yra įstatymais įteisintų apribojimų poilsiautojams, grybautojams bei uogautojams. Tačiau į mišką ateikime ne siautėti, girtauti ir plėšti jo gėrybių, o pabendrauti su gamta, įkvėpti tyro oro, išsprukus iš didmiesčio triukšmo paklausyti miško paukščių čiulbėjimo, parodyti vaikams ar anūkams žydintį kiškio kopūstą, voveraitę ar gražuolį šakotaragį elnią. Kad tai būtų įmanoma, mums, mūsų vaikams ir vaikaičiams į mišką reikia ateiti kaip į šventovę, o ne kaip į karčiamą.
Tėviškės žinios, 1996 04 20, „Ar ištvers priemiestiniai miškai?” – Kauno diena, 1996 05 07
