Apie karpius: kas ant kabliuko?
Prieš 15 metų Lietuvoje kieti baltyminiai kukuliai buvo egzotiškas masalas. Parduotuvių vitrinose jie atrodė tarsi svetimkūnis, demonstruojamas tik tam, kad Lietuvos žvejai galėtų skaniai pasijuokti iš tų spalvotų „saldainiukų“. Prie vandens baltyminių kukulių atsinešdavo tik vienas kitas meškeriotojas, rimtai nusprendęs gaudyti tik didelius karpius. Prieš aštuonerius metus iš šio masalo niekas nebesijuokė: baltyminiai kukuliai padarė „svaiginančią karjerą“ ir įgijo daugelio meškeriotojų pasitikėjimą. Tai suprantama: tuo metu, kaip niekada anksčiau, itin susidomėta didelių karpių žūkle. Žvejai pagaliau suvokė, kad ir meškere galima pagauti didelį, daugiau nei 10 kilogramų sveriantį karpį, suprato, kad tokios žuvys tikrai nėra atsitiktiniai laimikiai, įsitikino, kad Lietuvos ežeruose ir tvenkiniuose gyvena gana daug didelių sulaukėjusių karpių.
Novatoriškai mąstantiems karpininkams padedant, egzotiški baltyminiai kukuliai Lietuvoje per trumpą laiką tapo gana populiariu ir įprastu masalu. Toliau įvykiai klostėsi pagal įprastą schemą: kadangi žvejų ėmė nebetenkinti kai kurių firmų gaminamų ir parduotuvėse pardavinėjamų baltyminių kukulių kaina ir kokybė, jie pradėjo kurti savo receptus ir gaminti kukulius namuose.
Kad ir kokia svaigi būtų baltyminio kukulio karjera, jis ir toliau yra diskusijų objektas: vieni baltyminį kukulį giria kaip geriausią masalą žvejojant karpius, kiti jį ignoruoja teigdami, kad lietuviškam karpiui puikiai tinka bulvė, kukurūzai ir kiti įprasti, laiko patikrinti natūralūs augalinės kilmės masalai. Klausimas, kas yra baltyminis kukulis — mados reikalas ar išties itin sėkmingas masalas, iki šiol lieka atviras, sukelia daug prieštaringų diskusijų.
Pasidairę po privačius karpynus, kuriuose už leidimą žvejoti vieną dieną paklojama nemenka sumelė, žvejojančių baltyminiais kukuliais turbūt nerastume. Na, gal ir būtų vienas kitas, bet greičiausiai tai ne įprasta karpyno gyvenimo norma, o išimtis. Vis dėlto būkime realistai: karpynuose karpiai dažniausiai gaudomi ne tam, kad būtų patenkinta didelių karpių žūklės aistra, bet tam, kad būtų sužvejota kuo daugiau visokio svorio karpių. Vieniems reikia kuo daugiau žuvies parsitempti namo, pagauti tiek, kad atsipirktų ir leidimas, ir jaukai, ir masalai, kitiems patinka, kai kilograminiai ir ar kiek didesni karpiai dažnai skandina plūdę ar kilnoja „beždžionėles“, žodžiu, gerai kimba, ir tiek. Negalima sakyti, kad karpynuose nesilanko žvejai, kurių tikslas — tik dideli karpiai. Karpynuose tokių būna, bet, turint omenyje visumą, didelių karpių medžiotojai karpynuose — retenybė.
Skaitytojui gali kilti klausimas, kodėl, rašydamas apie baltyminius kukulius, miniu komerciniais vadinamus karpynus. Juk tikri karpininkai, gaudantys tik dideles žuvis, ieško jų visai kitur — ežeruose ar tvenkiniuose, į kuriuos niekas kasmet neprileidžia kilograminių karpių ir kuriuose nuo seno plaukioja jau sulaukėję gigantiški karpiai. Tiesiog ieškau asociacijų su Anglija — šalimi, teisėtai laikoma baltyminio kukulio gimtine.
Niekam ne paslaptis, kad baltyminis kukulis gimė Anglijoje. Kita vertus, diskutuojant apie šio masalo efektyvumą, neužtenka nurodyti jo kilmę. Svaresnių argumentų, kad ir kokią nuomonę jie patvirtintų (tiek neigiamą, tiek teigiamą), galima rasti pasidomėjus, kodėl šioje šalyje taip paplito baltyminiai kukuliai ir išpopuliarėjo dabar jau visiems puikiai žinomas žūklės būdas, kai šis masalas kabinamas „ant plauko“.
Visų pirma Anglijoje ir Lietuvoje gerokai skiriasi karpių žūklės sąlygos. Natūralių vandens telkinių, į kuriuos būtų prileista karpių, Anglijoje yra mažai. Šios šalies karpių žūklės vietų struktūra primena mūsų karpynus, tik tos vietos labiau apaugusios vandens augalija. Tai seklūs vandens telkiniai, juose gaudo daug žvejų, kurie, kaip kartais teigiama, patiria didelį žvejojančių spaudimą. Taigi Anglijos žūklės vietos tikrai niekuo nesiskiria nuo mūsų karpynų. Tačiau būtent tokios sąlygos ir lėmė tiek naujo masalo, tiek naujų žūklės būdų atsiradimą: žvejų daug, karpiai atsargesni, taigi kiekvienas, norintis pagauti didelę žuvį, turi ieškoti išskirtinio masalo. Kad Anglijos ir Lietuvos meškeriotojai skiriasi, nes pirmojoje visi žvejai stengiasi pagauti tik didelę žuvį, o antrosios karpynuose karpiai gaudomi apskritai ir pagrindinis tikslas yra ne kokybė, bet kiekybė, aišku kaip ant delno. Antra, kitaip nei Lietuvos karpynuose gaudantys meškeriotojai, Anglijos žvejai beveik visus laimikius paleidžia atgal į vandenį. Taigi vienas karpis pagaunamas ir paleidžiamas ne kartą, dažnai šiai žuviai netgi tą patį sezoną tenka kelis ar net keliolika kartų kovoti dėl gyvybės. Nors Anglijos karpių žūklės vietos ir labai panašios į Lietuvos karpynus, ten gyvenančių karpių patirtis kitokia: išgąsdinta, dažnai patirianti stresą, už savo gyvybę ne kartą kovojusi žuvis tampa gerokai atsargesnė, kur kas įtariau griebia jai pasiūlytą masalą. Susiklosčius tokiai situacijai, nenuostabu, kad meškeriotojai pradėjo ieškoti ir… atrado baltyminius kukulius, pateisinusius visus lūkesčius. Kitaip ir negalėjo būti: baltyminių kukulių gali būti įvairių spalvų, kvapo, skonio, skirtinga jų sudėtis, be to, baltyminiai kukuliai maistingi, puikiai patenkina karpių poreikius.
Turbūt jau supratote, kad didelio lietuviško ir angliško karpio gyvenimo patirtis gerokais skiriasi. Mūsų šalyje gyvenantis karpis maisto ieško tik tam, kad galėtų nuolat papildyti savo pilvą. Anglijos vandenyse plaukiojantis karpis turi tą patį tikslą, tik jo instinktai ir karti patirtis sufleruoja, kad įprastas maistas gali būti ir pavojingas. Peršasi logiška išvada, kad mūsų sąlygomis daugelyje vandens telkinių baltyminiai kukuliai visai nereikalingi, kad visiškai užtenka nuo seno žinomų natūralių masalų. Vis dėlto negalima nepaisyti trijų niuansų. Pirma, baltyminis kukulis yra labai kietas ir didelis masalas, kurio negali įveikti jokios kitos žuvys, todėl, jeigu jau jis guli dugne, meškeriotojas gali būti tikras, kad joks karosas jo neapkramtys. Antra, Lietuvoje jau yra nemažai tikrų karpininkų, kurie, radę „savo“ ežerėlius ar tvenkinius, juose gaudo didelius karpius ir paleidžia juos atgal. Šie karpiai atsargumo pamokas jau išmoko. Trečia, baltyminį kukulį galima pagaminti taip, kad savo kvapu, skoniu, spalva ar dydžiu jis skirtųsi nuo aplinkos, t. y. nuo jaukinant į dugną sumestų kukulių ar, pavyzdžiui, kukurūzų grūdų.
Mūsų šalyje dažnai diskutuojama, kartais net rašoma, kad žuvys pripranta prie kurio nors vieno dažnai meškeriotojų naudojamo masalo, nustoja juo domėtis ir griebia visai ką kitą. Šios mintys dėstomos kalbant ir apie taikiųjų, ir apie plėšriųjų žuvų — lydekų ar sterkų — žūklę. Bet ar galima mūsų sąlygomis, kai daugelis žuvų keliauja ne atgal į vandenį, bet į krepšius, kalbėti apie kokį nors pripratimą? Ar galima daryti išvadą, kad žuvys pradeda pažinti vieną ar kitą masalą? Jokiu būdu, juk lydeka nemato, kokia blizge buvo ištraukta jos gentainė. Jei ir matytų, tikrai nesugebėtų savo smegenėlėmis to fakto įvertinti. Greičiausiai tokie tvirtinimai — aklas angliškų teorijų, kopijavimas, ir tiek. Tačiau Anglijoje visos žuvys grįžta į vandens telkinį, o Lietuvoje keliauja į keptuvę. Todėl ta teorija kuri tinka Anglijai, visiškai gali netikti Lietuvai.
Lietuvoje gyvenantys karpiai baltyminį kukulį pripažino ir noriai jį griebia. Nemažas būrys meškeriotojų baltyminį kukulį ėmė laikyti vienintele galimybe pagauti didelį karpį. Argi reikia stebėtis, jog po kurio laiko ėmė sklisti absurdiškos mintys, jog didelį karpį galima sugauti tik masalui naudojant baltyminius kukulius. Be to, imtos aklai kopijuoti įvairios angliškos teorijos, pradėti skleisti minties „perliukai“, kad baltyminio kukulio sudėtis turi būti idealiai subalansuota: tam tikra dalis baltymų, tam tikra dalis angliavandenių, tam tikra dalis vitaminų ir t. t. Žodžiu, sveikos žmogaus mitybos teorijų imta laikytis ir žvejojant, tačiau nė vienas tokios teorijos propaguotojas iki šiol negali paaiškinti, kaip karpis atskiria, „sveikas“ tai maistas ar ne, kas karpiui svarbiau — sveikai maitintis ar tai, kad laiku būtų pilnas pilvas.
Anglų autorių straipsniai dažnai priimami kaip nekritikuojama tiesa. Mano manymu, visa tai reiktų vertinti itin atsargiai. Reikia turėti omenyje, jog Anglijos leidiniai tampriai susiję su žūklės prekių gamintojais, suinteresuotais kurti naujoves ir sėkmingai jas parduoti, nes užsnūdusį ant laurų aplenks konkurentas. Naujienos (tiek masalai, tiek jaukai, tiek įmantrūs svareliai specialioms sistemėlėms) pristatomos vaizdžiai ir įtikinamai. Kuo įdomiau bus pristatyta kokios nors firmos naujovė, tuo daugiau meškeriotojų ja patikės ir įsigis. Galima daryti prielaidą, jog tikrai ne viena karpių žūklės teorija gimė tarsi dirbtinai, siekiant rinkai pristatyti vieną ar kitą produktą. Abejoju, ar ši prielaida klaidinga. Antra, anglai, pernelyg besidomėdami gigantiškų karpių žūkle jau turbūt keliolika metų, šį reiškinį daro tokį paslaptingą, o karpiams suteikia tiek išskirtinių žmogiškų savybių, kad visa tai jau tapo mistika, sudėtingu kulinariniu– cheminiu–techniniu–psichologiniu reiškiniu. Nemanau, kad tai susiję su žūklės įrankių gamintojais ir reklama. Pažiūrėkime į Anglijos žūklės sąlygas: tvenkiniai seklūs, gausiai lankomi meškeriotojų. Jaukas, svareliai nuolat plumpsi tai vienoje, tai kitoje pusėje, be to, jei ant kranto daug žvejų, jų keliamas triukšmas taip pat gana stiprus. Karpis tokiomis sąlygomis išsigandęs, įtarus, maistą ima atsargiai, renkasi tik kai kuriuos kąsnelius, todėl natūralu, kad ant kranto tupintiems meškeriotojams karpis sudaro protingo ir mąstančio padaro įspūdį. Keli identiški įspūdžiai jau gali tapti „tvirtos“ teorijos, kurią žvejai ims ir „suvirškins“, pagrindu. Mūsų pasaulyje taip jau yra: kai niekas (net ichtiologai) iki galo nieko gerai nežino, lieka daug vietos fantazijai pasireikšti.
Jei kada nors tektų skaityti puikaus prancūzų karpininko Luc de Baets straipsnelių, rastumėte šią mintį: „Karpį, kuris leidžia sau būti penkiasdešimt kartų suviliotas to paties masalo, o ištrauktas ant kranto kelias valandas sietelyje laukia, kol prašvis ir bus galima jį nufotografuoti, patirtas stresas turėtų pamokyti. Pamokyti, kaip elgtis, kad kitą kartą taip neatsitiktų. Deja, jis ir antrą ir trečią kartą užlipa ant to paties grėblio. Susiraskite visai kvaila laikomą žąsį ir pabandykite keliskart pakartoti tokį triuką — niekada nepavyks.“
