Žiniasklaida

Iš karto turiu nuvilti pikantiškų dalykėlių ieškančią skaitytojų dalį: apie kultūros, mokslo, ekonomikos elitą šiame straipsnyje nebus kalbama. Taip pat ir “sexy”, anot profesoriaus Mariaus Šaulausko žodis “getas” čia vartojamas veikiau klasikine, uždaros, nebūtinai žydų, bendruomenės prasme ir su tragiškuoju holokaustiniu ghetto mažai ką turi bendro. “Nuseksinus” ir sulietuvinus šį žodį išeitų Vilnijai būdingos darybos vietovardis Getiškės. Į aplink Vilnių dešimtimis dygstančias Getiškes veržiasi ką tik prasikalusi mūsų vidurinioji klasė. Klasikinis elitas vis dar tebegyvena Paryžiaus Lotynų kvartale, Niujorko Green Village, kur nors Prahos Vinohraduose ar kokioje nors Vilniaus Pilaitėje. Taigi, Getiškės. Patikima tvora aptvertas keliolikos ar keliasdešimties iš pažiūros skirtingos architektūros namų kvartalas su perimetrą ir ne tik jį stebinčiomis vaizdo kameromis bei – neretai – saugos tarnybos postu prie įvažiavimą užtvėrusio šlagbaumo. Erdvė, komfortas ir saugumas, kaip pabrėžiama nekilnojamojo turto agentūrų reklamose. Sveiki atvykę į Getiškes!

Šiandien Lietuvos socialinė komunikacija (spauda, radijas, televizija, internetas) yra įtraukusi palyginti nedaug žmonių, bet jų pakanka, kad niekintų asmenis, demoralizuotų tautą, kiršintų valstybę, griautų Bažnyčią. Sunku didžiojoje spaudoje dirbti žmogui, turinčiam tikėjimą ir principus. Žurnalistas yra paverčiamas ne kūrybingu tiesos ieškotoju, o duoneliautoju, vykdančiu duondavių norą, nors jo širdis ir sąžinė tam nepritaria. Didžiąją Lietuvos spaudą dažo nusikaltimų, šiurpių žudynių aprašymai, įvairi prostitucijos ir degeneravusių seksualinių iškrypimų demonstracija. Šėtonas ir Mamona tvarko mūsų gyvenimą. Kartais tu jų neatpažinsi, jie gali apsimesti komunistais ir liberalais, konservatoriais, krikščionimis demokratais... Šėtonas siunta ir siaučia mūsų eros pabaigoje, naikindamas visa, kas yra kilnu, švaru ir dora.

Vieni keikiasi viešai, kiti - niekam negirdint. Kultiniais tapę vilniečiai keikiasi visur ir daug. Todėl sostinės „urlaganų“, menininkų ir turtuolių rajono Užupio radijas puolė melstis ir į pagalbą kviestis kunigus. Taip sostinės puritonai ketina apsivalyti nuo velnio sėklos, kurią tris mėnesius radijo bangomis platino dvi kūrybingos būtybės. Šiandien daugelis juos žino kaip įžvalgias peles politologes Sūrskį ir Mauzerį iš linksmojo „Dviračio šou“. Dešimtis personažų radijuje ir televizijoje įkūniję Rimas Šapauskas bei Algis Ramanauskas skandalingąją kūrybą pradėjo praėjusiame dešimtmetyje. Lietuvą ne kartą drebino sąmojai, dainos ir keiksmai, pavadinti „Radijo šou“. Jei komikų klestėjimo metu praėjusiame dešimtmetyje Lietuva jau būtų išgyvenusi pastaruosius politinius įvykius, žiniasklaidos kritikai neabejotinai būtų ištarę: „Dėl šių nepraustaburnių šalis suskilo kaip dėl K.Prunskienės ir V.Adamkaus”. Dviem komikams politika suteikė pakankamai daug peno. Prezidento apkaltos, naujojo šalies vadovo rinkimų be dėmesio nepaliko televizijon įlindę Sūrskis ir Mauzeris. Jei tikėti kalbomis, nemažai peliukų „išminties” žūdavo nuo laidą montuojančių redaktorių žirklių. Gal todėl televizijoje jie vis dar kenčiami.

Šis amžius stulbina informacinių technologijų veržlumu – it stebuklų lazdele mostelėjus, nyksta ribos ar uždraustos teritorijos. Todėl net žmogaus sąmonė ir jausmai, jo dvasinis pasaulis tampa arena, kurioje, pačiam žmogui sutinkant ar prieš jo valią, susigrumia etiniai požiūriai, moralinės, kultūros vertybės, fakto tiesa, interpretacijos, nuomonės ir pramanas. Viešoji informacija turtina asmenybę, praplečia jos horizontus, tačiau dažnai ir niveliuoja, skurdina, primeta standartus. Laimei, žmogus turi pasirinkimo laisvę – iš milžiniško srauto jis renkasi sau tinkančią informaciją, ją apmąsto ir vienaip ar kitaip panaudoja. Spauda, radijas, televizija, visa kita viešoji informacija, žodžio, vizualinėm, garso formomis atspindėdama žinias, faktus, tendencijas, privalo gerbti žmogaus asmenybę, jos laisves ir teises. Informacijos įvairovė turi aiškų komercinį ir finansinį aspektą, kuris idealiu atveju neturi kirstis su informacijos laisve. To reikalauja mūsų šalies konstituciniai pagrindai bei mūsų ratifikuoti tarptautiniai dokumentai – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Europos Tarybos rezoliucija “Dėl žurnalistikos etikos” ir kiti.

Kultūros ir pilietinių iniciatyvų fondas „Naujoji banga“ praėjusio pavasario pabaigoje surengė forumą „Žiniasklaida ir pilietinė Lietuvos visuomenė“. Šio susitikimo organizatorius – dailininkas, žurnalistas bei „Naujosios bangos“ įkūrėjas Vaidotas Žukas. Forume taip pat dalyvavo Baltijos institutas, gausių šeimų bendrija „Šeimyna“, Lietuvos verslininkų darbdavių konfederacija, Lietuvos moterų lyga bei kitos, žinomos Lietuvoje organizacijos. Forumo tikslas – atkreipti Vyriausybės bei visuomenės dėmesį į tai, jog per žiniasklaidą vis labiau plinta pornografija bei smurtas. „Dauguma įtakingos žiniasklaidos pateko į negausaus, bet morališkai ir kultūriškai pažeisto, etiškai nepatikimo elito rankas,“ – sakė Vaidotas Žukas, nurodydamas, jog žiniasklaidos vadovai, siekdami komercinių tikslų, apeliuoja į mažiausiai mąstantį vartotoją. „Niekur pasaulyje bendruose dienraščiuose nebūna tokių erotinių nuotraukų ir straipsnių kaip savaitgalio ‘Lietuvos ryte’ ar ‘Respublikoje’“, – tvirtino V.Žukas. Svarbiausias dalykas, dėl kurio subruzdo visuomenė, – apsaugoti nuo panašaus pobūdžio vaizdų bei literatūros mūsų vaikus. Gal sulauksime laikų, kai kiekvienas dienraštis, publikuojantis netinkančią vaikams skaityti literatūrą, bus paženklintas užrašu: „Atsargiai! Erotiškas! Laikykite vaikams nepasiekiamoje vietoje“. Bet kol tai įvyks, su naujausiu laikraščiu gausime naują meilės pamoką kiekvieną savaitgalį. „Ar ne pernelyg noriai dauguma laikraščių imasi vaikų seksualinio švietėjo vaidmens? – susirūpinęs klausė rašytojas Vytautas Rubavičius, išsakydamas forume Lietuvos intelektualų poziciją. – Lytinis auklėjimas tapo sargio švente. Suaugusiųjų kultūra primetama vaikams. Taip palaipsniui jie pratinami tapti suaugusiųjų partneriais“. Šiuos rašytojo žodžius patvirtina laikraščiai.

Internautų (kalbininkai siūlo keisti "tinklininkais" arba – kiek rimčiau – "tinklažmogiais") Lietuvoje dar nedaug, bet neišvengiamai ir negrįžtamai daugėja, tad, žinoma, gausėja internetinės žiniasklaidos skaitytojų ir didėja tokios žiniasklaidos svoris, o ir ji pati tvirtėja. Tiems, kurie skundžiasi mūsų dienraščių kokybe, taip pat randasi šiokia tokia alternatyva. Žinoma, mūsiškiai interneto laikraščiai ("Straipsniai.lt", "Omni laikas", "Delfi") galbūt niekada neprilygs tokiems kaip amerikiečių "Slate" arba "Salon", bet pagrindas yra neblogas, o erdvės tobulėti taip pat esama. Žurnalistinę medžiagą šie leidiniai daugiausia ima iš kitų šaltinių, daugiausia iš žinių agentūrų, bet taip pat iš spaudos ir net iš televizijos pranešimų, pvz. "Delfi" (www.delfi.lt) pateikia tik LNK pranešimo įvadą ir nukreipia į patį šaltinį, kur tą pranešimą galima iškart pasiklausyti ir pasižiūrėti, ir čia jau yra tai, ko popierinė spauda negali pateikti. Kitas pranašumas prieš pastarąją, žinoma, operatyvumas – šiuo atžvilgiu internetinė spauda panašesnė į radiją ir televiziją negu į popierinius laikraščius, kurių žinios pateikiamos tik vieną kartą per parą. Bet čia išlieka ir laikraštinis pranašumas prieš radiją bei televiziją – visą informaciją galima atsiversti tada, kada nori, o ne tik tada, kada transliuojama. O informacijos daug – be politinių ir kitokių žinių, taip pat kinas, televizija, pramogos, orai ir t. t.

Laikraštyje „The Irish Times“ žurnalistas Danielis McLaughlinas savo reportaže tvirtina, kad lietuviai nesistengia atsisakyti savo antisemitiškos praeities. Laikraštyje „The Irish Times“ teigiama, jog 1941 metų liepos pabaigoje į Kauną įžengę naciai jau rado pradėtas žydų skerdynes. Vietiniams gyventojams ieškant geresnės vietos stebėti žiaurų reginį (kai kurie jų netgi buvo iškėlę savo vaikus, kad šie viską matytų), kai kurie miestelėnai lazdomis mirtinai daužė žydų tautybės kauniečius. „The Irish Times“ taip pat rašoma, kad vėliau daugelis lietuvių entuziastingai padėjo naciams masiniuose žydų sušaudymuose Kaune, prie IX forto bei prie griovių Panerių miškuose netoli Vilniaus, tačiau 1941-1945 metais vykusio žydų genocido vykdytojai lietuviai buvo labai vangiai persekiojami. Be to, genocidą išgyvenusiems žydams dabar tenka taikytis su dar vienu įžeidimu – jų tautos tragediją oficialiai bandoma lyginti su Lietuvos nacionalistų kančiomis.

Lietuvoje sparčiai auga verslo informacijos paieška internete, tačiau ją dar lenkia kiti tradiciniai informacijos kanalai - informacijos telefonu tarnybos, informaciniai katalogai bei informacija spaudoje. Prognozuojama, kad verslo informacinių katalogų populiarumas artimiausiais metais nemažės. Tai patvirtina verslo informacijos paieškos tyrimo, kurį didžiausios Lietuvos informacinių verslo katalogų leidėjos "Eniro Lietuva" užsakymu šių metų vasarį atliko viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų kompanija "TNS Gallup", duomenys. Tyrimo metu buvo apklausta apie 600 šalies įmonių, į klausimus atsakė apie 80 proc. jų vadovų, likusiąją dalį sudarė kiti įmonių darbuotojai. "Tyrimas parodė, kad beveik 93 proc. įmonių įvairios verslo informacijos ieško skambindami į informacijos telefonu tarnybas, informaciniai katalogai tokioje paieškoje užima 86 proc., o informacijos paieška internete - 72 proc. Paieškų augimas internete per pastaruosius dvejus metus buvo labai ryškus", - spaudos konferencijoje antradienį sakė "TNS Gallup" marketingo direktorius Edmundas Bražėnas.