Elitas: pro runkelių plantacijas – į getą
Iš karto turiu nuvilti pikantiškų dalykėlių ieškančią skaitytojų dalį: apie kultūros, mokslo, ekonomikos elitą šiame straipsnyje nebus kalbama. Taip pat ir “sexy”, anot profesoriaus Mariaus Šaulausko žodis “getas” čia vartojamas veikiau klasikine, uždaros, nebūtinai žydų, bendruomenės prasme ir su tragiškuoju holokaustiniu ghetto mažai ką turi bendro. “Nuseksinus” ir sulietuvinus šį žodį išeitų Vilnijai būdingos darybos vietovardis Getiškės. Į aplink Vilnių dešimtimis dygstančias Getiškes veržiasi ką tik prasikalusi mūsų vidurinioji klasė. Klasikinis elitas vis dar tebegyvena Paryžiaus Lotynų kvartale, Niujorko Green Village, kur nors Prahos Vinohraduose ar kokioje nors Vilniaus Pilaitėje.
Taigi, Getiškės. Patikima tvora aptvertas keliolikos ar keliasdešimties iš pažiūros skirtingos architektūros namų kvartalas su perimetrą ir ne tik jį stebinčiomis vaizdo kameromis bei – neretai – saugos tarnybos postu prie įvažiavimą užtvėrusio šlagbaumo. Erdvė, komfortas ir saugumas, kaip pabrėžiama nekilnojamojo turto agentūrų reklamose. Sveiki atvykę į Getiškes!
Senas mano bičiulis Čikagos priemiesčio gyventojas andai guodėsi užsitraukęs kvartalo kaimynų įtarumą: kaip taip jis drįstąs vieną – du vakarus per savaitę išleisti savo septyniolikametį sūnų į Downtowną – miesto centrą – pabrūzginti gitara bliuzo klube. Juk tai nesaugu absolutely. Ar tik jaunojo gitaristo tėvas nebus pamiršęs priedermę rūpintis šeimos saugumu? Kas, kad tam vaikinui po šiai dienai galva ant pečių ir net nė viena akis nė karto pamušta nebuvo. Ištisai viduriniosios klasės apgyvendintame Čikagos priemiestyje saugu, miesto centre sutemus – ne. Ir taškas.
Kas atsitiko? Gal Amerikoje siūbtelėjo nauja nusikalstamumo banga? Vargu. Kaip tik atvirkščiai – Niujorko eksmero Giullianio (Džiulijanio) sėkminga kova su vietiniais banditėliais sako ką kitą – nusikalstamumą įmanoma tramdyti.
Matyt šis tas atsitiko mūsų sąmonei.
Saugumas modernios visuomenės viduriniosios klasės atstovui, dažnai save vadinančiam sprendimų darytoju – decision maker – be kita ko dabar reiškia ir galimybę išvengti kontakto su kitokiais nei jis. Nepažįstamais, neatspėjamais. Kad nereiktų – paradoksas! – daryti sprendimų. Sureaguoti į tiesų žvilgsnį, ar nudelbus akis praeiti pro šalį? Duoti elgetai, ar pavaryti jį šalin? Mandagiai padėkoti už parodytą dėmesį ar smagiai atsivėdėjus liuobti vieną kartą į snukį galutinai suįžūlėjusiam prostitutui? Mieste visada gali tikėtis tokių situacijų – smulkių, kaip dabar madinga sakyti, iššūkių. Getiškėse – niekada.
Už tokį saugumą mokami dideli pinigai. Tačiau mokantysis atiduoda ne vien tuos virtualius, niekada rankose neturėtus banko paskolintus tūkstančius. Dar jis savanoriškai atsisako ir didelės dalies savo ir savo šeimos privatumo. Getiškėse nakčiai užsitraukti užuolaidas – blogo tono ženklas (Šiaurės Korėjoje – ideologinis nusikaltimas.) Privati kvartalo nutekamųjų vandenų tarnyba, šmikio prie kompiuterio ekrano asmenyje, stebi tavo namo nuotėkų turinį ir dinamiką. (Vardan komforto ir ekologijos, žinoma.) Nebandyk diskrečiai suviduriuoti – nepavyks. Kiek sugroteskinau situaciją, žinoma. Tačiau juk aišku, apie ką kalba.
Larso von Triero (fon Tryro) filmo “Dogvilis” sarkazmas nepalyginamai didesnis. Ar viskas taip gerai, kaip atrodo jaukumu, padorumu ir supratimu spindinčioje uždaroje bendruomenėje, klausia režisierius. Ir kraupiu filmo finalu atsako – anaiptol ne…
Mes savo ruožtu galime ganėtinai tiesmuku von Triero klausimu ir itin kategorišku atsakymu suabejoti: o jeigu tokia bendruomenė taip niekada ir neatsiduria ribinėje – esminio kolektyvinio ir asmeninio sprendimo situacijoje? Tai gal tada ir nieko blogo? Visi ir toliau laimingai gyvena, kartkartėmis užsimerkdami prieš smulkius kaimynų prasižengimus? Gal?…
Tik tas begalinis depresiją varantis nuobodulys tramdomų emocijų ir racionalaus elgesio pasaulėlyje… Tada, galbūt, užsidarai garaže, pragręži tokią skylutę užpakalinėse furgonėlio durelėse, išsirenki vamzdį su optiniu taikikliu ir išvažiuoji į Vašingtono apylinkes. Medžioklėn. Arba kas savaitę išsiunti vis kitu adresu po banderolę su sprogstamuoju užtaisu. Arba kas vakarą tik spoksai į televizorių ir spoksai. Kol vieno rytinio pasitarimo metu bosas tau ir sako: – “Mirė jūsų tėvas? Gaila, gaila… Ketvirtinės ataskaitos rytoj galite nebaigti. Baigsite poryt iki dešimtos ryto”. Bet juk negali bosui parodyti savo emocijų – kredito už būstą Getiškėse dar neišmokėta nė pusės.
Graudūs mano scenarijai nė kiek nejaudina humanitarinių mokslų daktaro Šaulausko: “Visuomenę tik stipresnių ar silpnesnių konvencijų paisymas ir palaiko. Vienalytės visuomenės niekada nebuvo ir nebus. Atskiros interesų grupės neišvengiamai linksta į uždarumą, nes tik taip jos gali išlaikyti savo identitetą spaudžiant visuomenės interesui.”
“Taip, – po geros valandos debatų, kai kalba pasisuka apie gyvenimo kokybės reikalus, atranda prie vienų Getiškių projekto prisidėjęs architektas N.N., – gyvenimas uždaroje teritorijoje pagal sterilios aplinkos diktuojamą scenarijų gali ir užknisti”.
“Nė už ką neičiau gyventi į jokias Getiškes”, – sako profesorius savo vis bebaigiamo remontuoti buto virtuvėje Vilniaus Senamiestyje.
“Oborigenas? – šmėsteli mintis rūpestingo tėvo visureigyje saugumo sumetimu tamsintais stiklais į licėjų vežamos dukters galvoje. Pro visureigio langą ji stebi blausų vaizdą: per rytinę automobilių spūstį kelkraščiu lenkia kinkinys – senis negudriose vežėčiose važiuoja pirkti duonos ir druskos į pakelėje paskubomis suręstą sparčiai urbanizuojamo priemiesčio baraką – parduotuvę.
Parsiveš – ilgam užteks.
Stanislovas Kairys, “Atgimimas”
