Renkama išsiskyrusiųjų sielovados grupė
| | |

Renkama išsiskyrusiųjų sielovados grupė

Vadovai – kun. Antanas Saulaitis SJ, psichologė Rasa Bieliauskaitė; koordinatorė – Elvyra Kučinskaitė. Skyrybos – viena iš didžiausių žmogaus gyvenimo netekčių. William P. Roberts sako, kad žemiau pateikiamas Izaijo knygos tekstas galėjo būti sukurtas žmogaus, kuris išgyveno skyrybas:
Mano pastogė lyg palapinė piemenų nugriauta/ ir numesta šalin nuo manęs./ Mano gyvenimą tu baigei austi kaip audėjas/ nukirpai mane it paskutinį siūlą nuo šeivos./…..Ligi aušros aš šaukiuosi pagalbos……Nuvargsta man akys žvelgdamos aukštyn į dangų:/ aš skurdžius, Viešpatie. Užstok mane. (Iz 38, 12-14)

| | |

Meilė tarp tėvų ir vaiko

Kūdikis gimimo metu turėtų jausti mirties baimę, jei mielaširdingas likimas nebūtų apsaugojęs jo nuo visokio nerimo suvokimo: ir dėl atsiskyrimo nuo motinos, ir dėl embrioninės būsenos praradimo. Net ir gimęs kūdikis mažai kuo skiriasi nuo negimusio; jis nepažįsta daiktų, nesuvokia savęs ir pasaulio kaip kažko skirtingo. Jis teigiamai reaguoja į šilumą ir maistą, bet dar neskiria šilumos ir maisto nuo jų šaltinio – motinos. Motina yra šiluma, motina yra maistas, motina yra euforiška pasitenkinimo ir saugumo būsena. Ši būsena, taikant Froido terminą, yra narcisizmas. Išorinė realybė, žmonės ir daiktai, reikšmingi tik tiek, kiek jie patenkina ar slopina vidines kūno būsenas.

Dorovinė psichologija ir pedagogika – rasti save
| | |

Dorovinė psichologija ir pedagogika – rasti save

Kiekvienas žmogus siekia kažkuo tapti. Žmonių, palikusių pėdsakus žmonijos istorijoje, pavyzdžiai įkvepia. Jei karo vadu – tai didžiuoju, jei poetu, tai žinomu, mokslininku -genialiu, artistu – talentingu. Kiekvienas nori jaustis reikalingas. Kitaip žemė slysta iš po kojų, pradingsta gyvenimo prasmė. Kyla klausimas: reikalingas – kam? Šaliai, žmonijai ar bent kam nors! O jei nereikalingas niekam?… Tada ateina sunkiausios gyvenimo dienos, sunkiausios valandos. Tik
vieno šiomis minutėmis nesuvokia žmogus. Štai ko: visas patiriamas jutimų kartėlis ir našta yra jo paties požiūrio į save bei žmones rezultatas, o visai ne aplinkybių susiklostymas, ne likimas.

| | | |

Tai kas gali padėti žudytis sumaniusiam žmogui?

Žmonės paprastai gali susitvarkyti su paskirais traumuojančiais įvykiais ar stresu ir išgyvena tai palyginus gerai, bet kai keli tokie įvykiai atsitinka per trumpą laiko tarpą, mūsų sugebėjimas susitvarkyti, iškęsti gali žlugti. Streso ar traumos, sukeltos konkretaus įvykio, pasekmės priklausys nuo konkretaus žmogaus, nuo situacijos, nuo to, kaip jis susidoroja su įtampa. Žmonės yra daugiau ar mažiau jautrūs konkretiems stresiniams įvykiams, vieniems kažkokie įvykiai gali atrodyti stresiniais, nors kitiems jie bus tik teigiama patirtis. Be to, žmonės sprendžia streso ir traumos problemas skirtingais būdais; keleto rizikos faktorių buvimas toli gražu nereiškia, kad asmuo links į savižudybę.

| | | |

Ar kalbos apie savižudybę jos neskatina dar labiau?

Priklauso nuo to, kokiu požiūriu apie tai kalbama. Kalbos apie jausmus, lydinčius savižudybę, skatina supratimą ir gali žymiai sumažinti esamas žmogaus kančias. Beje, visai gerai yra paklausti žmogaus, ar jis svarsto savižudybės galimybę, jei įtariate, kad jis nesusitvarko su situacija. Jei jis linksta į savižudybę, tai gali labai padėti, nes kažkas kitas supranta kaip jie jaučiasi. Kalbos išskirtinai vien apie savižudybės būdus gali duoti idėjų žmonėms, kurie galvoja apie savižudybę, bet nepagalvoja apie tai, kaip jie tai padarys. Žiniasklaida skelbia, kad vien koncentruojantis į metodą ir ignoruojant emocinę pusę, galima paskatinti “mėgdžiotojus” žudytis.

| | | |

Argi nėra visi savižudžiai pamišę?

Ne, mintys apie savižudybę toli gražu nerodo, kad jūs esate pamišęs arba būtinai dvasiškai sergate. Žmonės, bandantys nusižudyti, dažniausiai smarkiai kenčia, ir didžiajai daugumai jų yra kažkokio lygio depresija. Ši depresija gali būti reakcinė depresija, kuri yra absoliučiai normali reakcija į sunkias aplinkybes. Arba patvirtinta (endogenous) depresija, kuri gali būti diagnozuojamos dvasinės ligos išdava. Tai taip pat gali būti ir abiejų kombinacija. Psichinės ligos klausimas yra sudėtingas, nes abi šios depresijos rūšys turi panašius simptomus ir pasekmes. Tikslus depresijos kaip psichinės ligos (pvz. klinikinė depresija) diagnozės apibrėžimas yra netikslus ir besikeičiantis, todėl ar žmogui, kuris kenčia pakankamai, kad bandytų nusižudyti, bus diagnozuojama klinikinė depresija, priklauso nuo įvairių žmonių nuomonės ir gali skirtis skirtingose kultūrose.

| | | |

Kodėl žmonės bando nusižudyti?

Paprastai žmonės bando nusižudyti, norėdami nuslopinti nepakeliamą emocinį skausmą, kuris gali atsirasti dėl įvairių priežasčių. Dažnai tai būna pagalbos šauksmas. Žmogus, bandantis nusižudyti, dažniausiai būna tiek prislėgtas, kad nesupranta, jog yra ir kitų pasirinkimų: mes galime padėti sustabdyti tragediją, stengdamiesi suprasti, kaip jie jaučiasi, padėdami jiems ieškoti kitų galimų pasirinkimų. Savižudžiai dažniausiai jaučiasi siaubingai izoliuoti; dėl savo kančių, jie nesugeba pagalvoti apie žmones, į kuriuos galėtų kreiptis, taip dar labiau padidindami izoliaciją. Absoliučia dauguma atvejų, savižudis pasirinktų kitą kelią, jei taip baisiai nekentėtų ir galėtų vertinti veiksmus objektyviai.

| | | |

Dramblys tamsoje

Yra toks senas pasakojimas, kuris vadinasi “Dramblys tamsoje”. Tai pasakojimas apie miestą, kurio visi gyventojai buvo akli. Vieną dieną, miesto aikštėje pasirodė dramblys. Niekas šiame mieste nebuvo nei matęs, nei girdėjęs apie tokią pabaisą. Aklųjų karalius nusiuntė savo tris išmintingiausius vyrus sužinoti, koks yra tas dramblys. Kiekvienas išminčius artinosi prie dramblio iš skirtingos pusės. Vienas, kurio ranka palietė ausį, pranešė, kad jis suprato tikrą dramblio prigimtį. “Jis yra didelis, plokščias ir šiurkštus kaip kilimas”. Antras, kuris pajautė tik straublį, pasakė “Yra visai ne taip, aš žinau atsakymą. Jis yra kaip trimitas, bet gali energingai judeti”.

| | |

Karlas Gustavas JUNGAS – Žvelgiant į pasąmonę: sapnų svarba

Žmogus sakytais ir rašytais žodžiais išreiškia prasmę to, ką jis nori pasakyti. Jo kalboje yra gausu simbolių, bet jis dažnai vartoja ženklus ir vaizdinius, kurie nėra tiksliai aprašomi. Kai kurie tėra santrumpos arba pirmųjų žodžio raidžių virtinė, kaip antai UN, UNICEF, UNESCO; kiti yra pažįstami verslo ženklai, patentuotų vaistų pavadinimai, ženkleliai ar emblemos. Nors jie patys yra bereikšmiai, jie įgyja atpažįstamą reikšmę įprastiniame vartojime ar sąmoningos intencijos dėka. Tai nėra simboliai. Tai yra ženklai, ir jie vien tik žymi objektus, kuriems yra priskiriami. Tai, ką mes vadiname simboliu, yra terminas, pavadinimas ar net vaizdas, kuris gali būti įprastas kasdieniniame gyvenime, tačiau kuris, be visuotinai priimtos ir akivaizdžios reikšmės, turi dar ir specifines papildomas užuominas ir reikšmes.

| | | |

Skausmas, mirtis (Jim Morrison mintys)

Skausmas turėtų mus pažadinti. Žmonės stengiasi slėpti savo skausmą. Bet jie klysta. Skausmą reikia nešiotis su savimi, taip kaip radiją. Jausdami skausmą, jūs jaučiate jėgą. Viskas priklauso nuo to, kaip jūs susidorojate. Skausmas yra jausmas – jūsų jausmai yra jūsų dalis. Jūsų realybės dalis. Jei jūs gėdijates jausmų, slepiate juos, jūs leidžiate visuomenei griauti jūsų realybę. Jūs turėtumete kilti ir kovoti už savo teisę jausti skausmą. Bet žmonės bijo mirties dar labiau nei skausmo. Keista, kad jie bijo mirties. Gyvenimas žeidžia žymiai labiau nei mirtis. Mirties metu skausmas baigiasi. Todėl as manau, kad ji yra draugė.