Klausimą apie sąmonės ir tikrovės santykį skirtingai sprendžia įvairios filosofijos kryptys. Labiausiai paplitęs – gnoseologinis dualizmas. Jo klasikines pozicijas suformulavo Marksas. Materija ir sąmonė laikomos gnoseologinėmis priešybėmis. Materija yra objektyvioji tikrovė, kuri egzistuoja už ir nepriklausomai nuo sąmonės, kuri laikoma subjektyviąja realybe. Tai apibendrina principas „materija pirminė, sąmonė antrinė”. Šitas principas turi dar vieną prasmę: sąmonė yra materijos savybė ir atvaizdas. Visos šios charakteristikos sudaro gnoseologinio dualizmo turinį, mūsų atveju – materialistinio pobūdžio. Viskas čia suvedama į nesudėtingą idėją: materija materiali, o sąmonė nemateriali, t.y. ideali. Materialistų gnoseologinis dualizmas remiasi prielaida, kad savarankišką ontologinį statusą turi tik materija, būtent jos egzistavimas sau pakankamas. O sąmonei nebūdingas savarankiškas egzistavimas, ji yra tik materijos savybė. Kitaip tariant, šiuo požiūriu prieš mus ontologinis monizmas, sudarantis gnoseologinio dualizmo pagrindą.

Istorinė sąmonė jokiu būdu žmogui nėra įgimta. Žmogus gali būti tiesiog abejingas istorijai ir istoriškam tikrovės suvokimui. Toks suvokimas vadinamas aistorišku. Senovės graikai buvo įstabiai abejingi visa kam istoriškam. Jiems tiesiog į galvą negalėjo ateiti mintis užsiimti archeologiniais kasinėjimais arba senų monetų kolekcionavimu. Tarp kitko, pirmuoju senų monetų kolekcionieriumi buvo italų poetas F. Petrarka (1304 – 1374). Herodotas (485 m. pab. – 425 m. pr. Kr.), kurį dažnai vadina „istorijos tėvu”, iš tikrųjų buvo įdomių ir linksmų istorijų, kurias jis girdėjo iš tų įvykių liudininkų, autoriumi. Ne atmetama ir tai, kad dalį šių istorijų jis sugalvojo pats. Graikiškas žodis istoria reiškė įvykį arba pasakojimą. Suprantama, kad Herodoto „Istorija” aprašė, vienos (rečiau – dviejų) kartų gyvenimo įvykius. Labiau nutolę įvykiai mitologizuoti: karalysčių ir miestų žlugimai aiškinami likimu, lemtimi arba dievų valia. Apskritai graikai nemėgo pokyčių ir išvis didelių mastų, o begalybė juos tiesiog baugino. Ne atsitiktinai, jie gyveno nedideliuose miestuose-valstybėse – poliuose. Netgi pasaulį jie įsivaizdavo nedideliu ir jaukiu – kosmosu, kuris sudarė sutvarkytą visatos dalį. Graikiškas žodis kosmos reiškė papuošalą, grožį ir tvarką. Kosmosas jiems buvo harmonijos ir grožio visuma, absoliuti tobulybė, visiška priešingybė chaosui. Žodis chaos paprastai reiškė, kažką beribio, o dėlto priešiško ir tamsaus. Chaos kilęs nuo žodžio chasko, kuris reiškia atidaryti, žiojėti. Tai – tuštuma, faktiškai – niekas, bet egzistuojantis niekas. Kosmosas kaip absoliuti tobulybė netoleravo pokyčių, nes jie reikštų jo degradaciją. Jis taip pat negalėjo ir vystytis, kadangi tai – absoliutas, aukščiau kurio nieko nėra. Taigi, kosmoso supratimas galėjo būt tik statišku, o tai reiškia – aistoriniu. Senovės graikų idealas – amžinybė, grožis ir stabilumas.

Iki šiol aš kalbėjau apie istorišką suvokimą, neišskirdamas istorizmo ir istoricizmo. Pirmą kartą konceptualinius skirtumus tarp jų išskyrė Karlas Poperis (gimęs 1902 m.) 1935 – 1936 metais. Vėliau, 1944 – 1945 metais išėjo žurnalinis jo knygos „Istoricizmo skurdumas” variantas, kuriame dviejų tipų diachroninis suvokimas, įsisavinančio laikiną visuomeninio gyvenimo dimensiją, kurio idėja buvo visapusiškai aptarta. Poperio manymu, istorikas domisi pavieniais įvykiais, o ne dėsniais ar apibendrinimais, kas būdinga istoricistui. Esminis istoricizmo uždavinys – ateities įvykių prognozavimas, pagrįstas istorijos dėsnių žinojimu. Istoricizmas remiasi istorinio vystymosi nenugalimumo idėja, griežtai determinuota neginčytinais istorijos dėsniais. Šia prasme istoricizmas, Poperio manymu, yra ypatinga fatalizmo atmaina. Diachroninis suvokimas gali būti peržiūrima ir kitais aspektais, skirtingų nuo poperiško istorizmo ir istoricizmo. Bet dėl to būtina pradėti nuo primityviausių diachronijos formų – nuo metraščio, kuris fiksuoja tik įvykių kroniką, t.y. atsako į klausimus, kas ir kada buvo. Kronika, tiksliau – sinchronija, t.y. aprašymas praktiškai koegzistuojančių įvykių, tarp kurių laiko atotrūkis nėra didelis – vienos ar dviejų kartų gyvenimo ribose – fiksuoja artimus įvykius. Tai – Herodoto ar europietiškų viduramžių epochos kronikų pobūdžio „istorijos”. Diachroninis suvokimas prasideda nuo kronikos pavertimo susijusia visuma. Pavyzdžiui, kronikos siužetiškumas yra jos transformacijos į istoriją sąlyga. O griežtai tariant, tai – istoriška socialinių įvykių interpretacija, jų sisteminimas tarpininkaujant vertybėms ir įvertinimams. Net primityvus įvykio įvertinimas, tarkim, iš simpatijų ar antipatijų joms pozicijos jau yra istoriška interpretacija.

Kur kas rimtesnę ir svarbesnę visuomeninės būties koncepciją sukūrė K. Marxas. Jo manymu, visuomeninė būtis yra materialinis visuomenės pagrindas. Gamindami materialinius produktus, žmonės reprodukuoja save kaip socialines esybes, t.y. gamyba – tai ne tik materialinių gėrybių gamyba, bet ir socialinių individų. Visuomeninė būtis priskiria sau ir transformuotą prigimtinę būtį, t.y. geografinę aplinką ir liaudies apgyvendinimą. Visuomeninės būties esmė, anot Markso, sudaryta iš gamybos būdo, esančio našumo jėgos ir gamybinių santykių vienybe. Našumo jėgos – tai visų pirma žmonės, realizuojantys gamybos priemones, kurios taip pat priklauso našumo jėgoms. Gamybiniai santykiai yra santykių tarp žmonių esmė, objektyviai susiklostantys gamybos proceso metu. Tai – žmonių santykiai ryšium su daiktais, visų pirma – ryšium su gamybos priemonėm. Pagrindinėmis formomis yra nuosavybės santykis. Mainų santykis, produktų paskirstymas ir vartojimas taip pat sudaro gamybinius santykius, tuo pačiu paklusdami nuosavybės santykiams. Gamybiniai santykiai nepriklauso nuo asmeninio ir net visuomeninio suvokimo: jie nustatomi pagal našumo jėgos vystymosi lygį.

Dorovingumas ir moralė ne vieninteliai socialinio ir tarpasmeninio žmonių elgesio reguliatoriai. Egzistuoja dar ir teisė – socialinių normų ir santykių (saugomų valstybės jėgos struktūrų, jos armijos, policijos ir teismų) sistema. Būtent valstybė užtikrina būtiną teisinių normų pobūdį, versdama jį juridiniu. Teisė reguliuoja pagrindines visuomeninio gyvenimo sritis. Civilinė ir darbo teisė reguliuoja tarpasmeninius ir tarpgrupinius santykius. Teisė kaip ir žmonių santykiai su darbdaviais ir valstybe, ekonominėje srityje, socialiniame ir politiniame gyvenime. Be to, teisė užtikrina savo asmeninių normų laikymąsi baudžiamosios ir procesinės teisės pagalba. Pagaliau, teisė reglamentuoja valstybinių ir politinių organizacijų veiklą konstitucinės ir administracinės teisės pagalba. Tarpusavio santykiai tarp valstybių nustatomi tarptautinės teisės. Teisės turinį sudaro teisinės normos. Norma yra ne kas kita, kaip vertybė, jos projekcija į tikrovę. Ši vertybės projekcija yra jos realizacija, t.y. įvertinimas. Tokiu būdu, norma savo kilme ir esme yra savo objekto įvertinimas ir reglamentacija. Teisė kyla iš teisinio suvokimo, kurio turinys yra vertybės, išreiškiančios domėjimąsi ir poreikį vienų ar kitų socialinių grupių ir visuomenės kaip visumos. Svarbiausias vaidmuo teisiniame suvokime priklauso teisinei ideologijai – teoriniam teisės pagrindimui. Dar egzistuoja ir visuomeninis teisės suvokimas – praktinis žmonių požiūris į teisę ir įstatymus. Nei viena teisinė sistema negali būti efektyvia, jei ji nesiremia teisinė sąmone. Reikalas tas, kad teisinio suvokimo esmę sudaro moralė – ideologizuotas dorovingumo variantas.