„Filosofijos pagrindai“ III. Sąmonės problema. Sąmonė ir tikrovė
Klausimą apie sąmonės ir tikrovės santykį skirtingai sprendžia įvairios filosofijos kryptys. Labiausiai paplitęs – gnoseologinis dualizmas. Jo klasikines pozicijas suformulavo Marksas. Materija ir sąmonė laikomos gnoseologinėmis priešybėmis. Materija yra objektyvioji tikrovė, kuri egzistuoja už ir nepriklausomai nuo sąmonės, kuri laikoma subjektyviąja realybe. Tai apibendrina principas „materija pirminė, sąmonė antrinė”. Šitas principas turi dar vieną prasmę: sąmonė yra materijos savybė ir atvaizdas. Visos šios charakteristikos sudaro gnoseologinio dualizmo turinį, mūsų atveju – materialistinio pobūdžio. Viskas čia suvedama į nesudėtingą idėją: materija materiali, o sąmonė nemateriali, t.y. ideali. Materialistų gnoseologinis dualizmas remiasi prielaida, kad savarankišką ontologinį statusą turi tik materija, būtent jos egzistavimas sau pakankamas. O sąmonei nebūdingas savarankiškas egzistavimas, ji yra tik materijos savybė. Kitaip tariant, šiuo požiūriu prieš mus ontologinis monizmas, sudarantis gnoseologinio dualizmo pagrindą.