„Filosofijos pagrindai“ I. Filosofijos specifika. Metafizika
Metafizika atsirado kaip reakcija į stebėtojo pozicijos vienpusiškumą. Stebėtojo priešingybė yra dalyvis. Todėl metafizikoje dominuojančiu aspektu tapo dalyvio pozicija. Tačiau tai nebuvo grįžimas prie mitologizmo: metafizikas visa pakopa aukščiau už dalyvį-mitologą. Metafizikai būdinga ne tik dalyvio, bet ir stebėtojo pozicija. Reikalas tas, kad pati metafizika egzistuoja stebėtojo dėka. Todėl ji tęsia abi kryptis, jas sintezuoja. Tikslinga pabrėžti, kad stebėtojo poziciją atitinka tik konceptualaus tipo diskretinė sąmonė. Konceptualios visos šios mokslo formos: chemija, fizika (siaurąja prasme), biologija, astronomija ir kt. Nemokslinės diferencijuotos sąmonės formos (filosofija, menas, religija ir kt.) taip pat, jeigu ir ne konceptualios, tai būtinai diskretinės. Nyderlandų filosofas B. Spinoza (1632-1677) būtent taip suprato filosofiją ir savo filosofinę doktriną dėstė geometriškai: formulavo apibrėžimus ir aksiomas, kuriomis remdamasis įrodinėjo teoremas. Iš tikrųjų metafizikos, kaip ir jos filosofinės formos, prigimtis kitokia. Reikalas tas, kad stebėtojo pradėtas diferencijavimo procesas nėra jo visiškai kontroliuojamas, bet turi ir savo raidos logiką. Jeigu metafizika būtų diskretinė ir konceptuali, ji būtų ne metafizika, o fizika. Tiksliau, viena iš jos formų, greta chemijos, biologijos ir kt. Tuomet teisus būtų B. Spinoza su savo mokslinės filosofijos idealu.