Subkultūros

Taigi tavo, kaip metalisto, nuostatos sutampa su aktyviojo pilietiškumo, kurio mums vis dar trūksta, pozicija? Iš esmės taip. Tokios idėjos yra būdingos metalo kontrkultūrai, kuri pradėjo vystytis gana seniai. Viskas prasidėjo nuo sunkiosios roko atmainos - "hard rock". O metalo pradininkais vadinama grupė "Black Sabbath" su įžymiuoju Oziu Ozbornu, kuris dabar yra labai populiarus, priešakyje. Vėliau išsivystė "heavy" metalas, kurio ideologija tuomet įkūnijo žmogaus ir jo idėjų laisvės troškimą - aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje tai buvo svarbu. Devintojo dešimtmečio pradžioje iškilo "thrash" metalas. Jo prioritetinė sritis yra socialinė kritika. Šios stiliaus atstovės yra visiems žinomos grupės "Metallica", "Exodus", "Slayer". Vėliau viso metalo vystymasis pagreitėjo, atsirado "black" metalas, kuris yra nukreiptas prieš religiją, prieš žmogaus priklausomybę nuo jos, prieš religinio fanatizmo istorines pasekmes, pvz., Kryžiaus karus, pagonių kultūros išnaikinimą. Dar vienas postilis - "doom" metalas. Jį galėčiau nusakyti šitaip: iki tol visi stengėsi groti kuo greičiau, o "doom" stengiasi groti kuo lėčiau. Taip pat atsirado "death" metalas, kuris įvardijamas kaip ekstremaliausias metalo stilius. Šios krypties pradininkai yra grupė "Death". Čia mėginama aprėpti visas temas, kuriomis mums yra sunku kalbėti - nuo masinių žudynių iki žmonių galimybių ribų. Lygiagrečiai išsivystė ir "progressive" metalas, kuris įvardijamas kaip muzika muzikantams.

Kas tie metalistai? Treninguoto skustagalvio akimis tai su protu susipykę skystablauzdžiai, kostiumuoto klerko požiūriu tai nevalyvi agresyvūs girtuokliai. Kitų socialinių sluoksnių atstovų požiūris dažniausiai irgi nebūna palankus metalistams, kurie, kaip jokia kita jaunimo subkultūra, apipinami įvairiausiais neigiamais stereotipais. Jaunimo judėjimai savo dabartiniu pavidalu ėmė rastis prieš penkiasdešimt metų. Bene svarbiausia priežastis buvo kiekvieno jauno žmogaus polinkis maištauti ir bandyti keisti pasaulį savo nuožiūra. Aišku, to polinkio vieni turi daug, kiti visai mažai, tačiau jis neišvengiamai mažėja laikui bėgant. Seniau jaunieji maištautojai būdavo greitai neutralizuojami psichologiniu spaudimu ir sunkiu fiziniu darbu, kuriuo tekdavo užsiimti 95 procentams žmonijos. Po Antrojo pasaulinio karo visose Vakarų valstybėse įsigalint demokratijai ir kylant materialinei gerovei paaiškėjo, kad tokios sąlygos itin palankios revoliucingoms jaunimo idėjoms. Mat ankstesniais laikais žmogus, bandantis keisti visuomenėje priimtas normas, turėjo būti labai stiprus, valingas ir pasirengęs dideliems nemalonumams (prieš akis iškyla Sokratas, Jėzus, Giordano Bruno ir pan.), o sočioje visuomenėje maištas prieš visuomenės tradicijas tapo gana linksma pramoga, už kurią pirštu grūmoja suaugusieji, užtat gerbia bendraamžiai. Šiuo metu "jaunatviškas maištas" jau tapo kone privalomu dalyku, be kurio bendravimas su vienmečiais bus nelengvas.

Ilgi plaukai, tamsūs rūbai, grandinės - neatsiejama „metalisto" atributika. Tačiau „Metal blade" vaikinukai prisipažino, jog savo įvaizdžiui skiria nedaug dėmesio. „Dauguma nori išskirti - apsikarsto grandinėmis, bet mums tai atrodo juokingai. Scenoje pasirodome juodais drabužiais, rengiamės taip, kad būtų patogu. Nes per koncertus sunku išlikti sausam", - pasakojo Artūras. "Metalistų" išvaizda kartais užkliūva vadinamiesiems „treninginiams", iš kurių sulaukia pasiūlymų apsilankyti kirpykloje. Tiesa, grupės būgnininkas neseniai atsisveikino su savo ilgais plaukais. „Atsibodo", - tikino Kirilas. "Metalistai" taip pat neapsieina ir be pagrindinio sceninio judesio - galvos kratymo. Anot vaikinų, šis veiksmas nieko nesimbolizuoja, paprasčiausiai taip jie išreiškia savo energiją, nuotaiką. „Nors sudėtinga tuo pačiu metu groti ir kratyti galvą. Kitą rytą neišvengiamai skauda visą kaklą", - juokėsi vaikinai. „Metal blade" nariai pastebėjo, kad kartais sudėtinga uždegti publiką, ji būna pasyvi. Jie mato, kad susirinkusiesiems patinka „metalo" muzika, tačiau jie varžosi save išreikšti. Vaikinai įsitikinę, kad sunkiosios muzikos gerbėjų visada bus Klaipėdoje, tačiau nemano, kad ateityje kas keisis: „Metalas" kaip buvo undergroundas, taip ir liks. Apie būsimus koncertus gandai sklis tarp draugų. Kodėl nesiafišuojame? Nemanome, kad miesto savivaldybė susigundytų pasiūlymais organizuoti „metalo" koncertus. Tam reikia pinigų, o „metalas" - ne komercinė muzika".

Žodis „metalistas“ dažnai siejamas su agresija, alkoholiu, o kartais net satanizmu. Tačiau dažnai šios asociacijos yra tik mitai. „Galima rasti daug pavyzdžių, kai metalistas nei geria, nei rūko, nei yra koks satanistas, net sportuoja ir yra pavyzdingas mokinys ar studentas”, – pasakojo Anonimu prisistatęs vaikinas. Dažnai būna, jog mitai kyla iš neišmanymo, nesidomėjimo šia subkultūra. Pasak metalisto Andriaus Matulevičiaus, neretai tokius mitus kaip “metalistas – satanistas” sukuria pensininkės bobutės, kurioms juoda spalva ir agresyvi muzika asocijuojasi būtent su tokiais dalykais. Religija dažno metalisto gyvenime nevaidina jokio vaidmens, jie ypač neigia krikščionybę. Mintis, jog tikėjimas – tai silpnybė, turbūt geriausiai atspindi šios subkultūros požiūrį į religiją. Kita vertus, metalistai nevengia tokių svaiginimosi priemonių kaip alkoholis. “Tačiau dažnai išgėrę metalistai elgiasi normaliau nei kostiumuoti verslininkai: teko matyti, kad pastarieji labiau linkę neadekvačiai elgtis, kabinėtis prie merginų,“ – teigė Andrius. Amžius šioje subkultūroje turi didelę reikšmę – sunkiąją muziką dažniausiai pripažįsta 14 – 28 metų jaunimas, nors būna ir gerokai vyresnių, kuriems jau per 45 metus. Noras išsiskirti iš minios ne tik mintimis, bet ir įvaizdžio dalimi būdingas tiek jaunesiems, tiek vyresniems šios subkultūros atstovams. Tik jau suaugęs metalistas to nerodo taip, kaip jaunystėje.