Skandalai

Didžiosios Britanijos valdžios institucijos kaupia didžiulę duomenų bazę, kurioje fiksuojamas kiekvienas telefono skambutis, elektroninis laiškas ir internete atvertas puslapis, rašo ,,The Times”. Šis masinis sekimas reikalingas kovai su nusikalstamumu ir terorizmu. Ateityje planuojama, kad Vidaus reikalų ministerijai duomenis tiesiogiai perduos interneto ir telekomunikacijos ryšių tiekėjai. Informacija minėtoje bazėje bus saugoma vienerius metus. Policija ir saugumo tarnybos galės pasinaudoti duomenų bazėmis gavę teismo leidimą. Šis pasiūlymas visuomenėje atgaivina diskusijas apie visus stebintį „Didįjį brolį“ (angl. – „Big Brother“). Taip pat planuojama kaupti asmens tapatybės kortelių bei Nacionalinės sveikatos apsaugos tarnybos pacientų duomenis. Imama abejoti, ar valstybė sugebės administruoti tokius milžiniškus informacijos kiekius. Pernai D. Britanijoje buvo išsiųsta 57 mlrd. SMS žinučių, o elektroninių laiškų kiekvieną dieną išsiunčiama 3 mlrd. Tačiau kai kurie šaltiniai tvirtina, jog centralizuota duomenų bazė pati būtų nusikaltėlių taikiniu. Šį teiginį patvirtina ir Informacijos komisaro asistentas Jonathanas Bamfordas: „Tai mums sukeltų rimtų rūpesčių. Nėra žinomas joks teisinis pagrindas, leidžiantis rinkti kiekvieno Jungtinės Karalystės piliečio duomenis. Tikrai abejojame, kad tokia priemonė galėtų būti pateisinama ir pageidaujama. Mes jau įspėjome anksčiau, kad judame link visuotinio sekimo.

Praėjusią savaitę Gedimino Kirkilo Vyriausybė patvirtino Elektroninių ryšių įstatymo pakeitimų projektą. Kai Seimas priims šiuos pakeitimus, visų Lietuvoje veikiančių asmenų telefoninio ryšio bei interneto paslaugų teikėjai bus įpareigoti kaupti duomenis apie kiekvieno Lietuvoje esančio asmens telefoninius skambučius, naršytus interneto tinklalapius, rašytus elektroninius laiškus bei bendravusių asmenų konkrečią buvimo vietą. Pagal Lietuvoje įgyvendinamą tvarką tokia informacija apie visus asmenis turės būti saugoma vienerius metus. Elektroninio bendravimo turinys kol kas nebus kaupiamas. Prie turinio informacijos kaupimo problemų tiek JAV, tiek ES valstybėse planuojama grįžti netolimoje ateityje. Lietuvos Vyriausybė tokiu savo žingsniu pradeda įgyvendinti vadinamąją ES Sekimo direktyvą. Tikimasi, kad naudojant tokius sukauptus duomenis ES valstybių teisėtvarkos institucijoms turėtų būti lengviau kovoti su terorizmu ir sunkiais nusikaltimais. Totalinėmis sekimo priemonėmis bus bandoma įveikti pasaulyje sparčiai plintantį terorizmą ir nuolat technologiškai tobulėjančius organizuotus nusikaltėlius. Nors daugiau kaip du šimtai europarlamentarų balsavo prieš šią direktyvą, vis dėlto balsų dauguma (378 balsai) ją pavyko priimti. Lietuvos Vyriausybė dar neapsisprendė, kas kompensuos tokio visuotinio sekimo išlaidas. Ar jos guls ant ryšių operatorių pečių, ar valstybė pati įrengs dešimtis milijonų litų kainuojančias duomenų saugyklas?

Dešimtys tūkstančių britų slapta sekami, vykdant technologinį eksperimentą „Cityware“. Šiuo tikslu buvo įrengta įvairių skaitytuvų (skenerių) biuruose, universitetų teritorijose, gatvėse ir baruose. Eksperimento tikslas – nustatyti žmonių judėjimo kryptis miestuose. Pirmoji skaitytuvų dešimtis, įrengta Batho mieste (Anglija), „gaudo“ radijo signalus, kuriuos skleidžia mobilieji telefonai, nešiojamieji kompiuteriai ir skaitmeninės kameros, o pagal gautus duomenis nustatomos pagrindinės gyventojų judėjimo kryptys. Tačiau pėstieji nebuvo perspėti, jog prietaisų, kuriuos jie nešiojasi kišenėse, portfeliuose ar kuprinėse, duomenys yra įrašomi ir saugomi centrinėje duomenų bazėje. Batho universiteto mokslininkai teigia, kad jų eksperimente naudojami skaitytuvai nerenka asmeninių vartotojų duomenų. „Eksperimentu nesiekiama sekti individų, kurie naudoja „Bluetooth“ ar kitą įrangą, mus domina bendras miesto gyventojų elgesys. Mintis, kad tauta, kurios saugumo tarnybos rimtai naudotų „Bluetooth“ asmenų sekimui, tikrai absurdiška“, - sakė Eamonnas O‘Neilas, „Cityware“ projekto vadovas. Tačiau asmens apsaugos organizacijos prieštarauja ir teigia, jog „Bluetooth“ signalai perskaido kodus, kurie gali identifikuoti asmenį. Be to, vienas iš „Cityware“ eksperimentui renkamų duomenų yra signalai, kuriuose užkoduotas visas vartotojo vardas, elektroninio pašto adresas ir telefono numeris.

Lietuvos politikai ir teisininkai tikina, kad nauja Europarlamento direktyva neatvers kelio visuotiniam sekimui. Pareigūnai pradeda skaičiuoti, kiek ryšių bendrovėms kainuos įgyvendinti Europos Parlamento (EP) sprendimą dėl papildomo duomenų apie asmenis kaupimo. Nors kai kuriose Europos Sąjungos (ES) šalyse direktyva įvertinta prieštaringai, ji Lietuvoje sutikta palyginti ramiai. Politikai ir teisininkai tvirtina, kad naujasis dokumentas neturėtų pažeisti žmogaus teisių ir padės kovai su terorizmu visame žemyne. EP balsų dauguma trečiadienį pritarė Duomenų apsaugos direktyvos projektui, kuriuo nustatomos naujos taisyklės, kaip turėtų būti saugomi duomenys apie ES šalių piliečių telefono skambučius bei interneto žinutes. Dabar direktyvos projektas keliaus į ES teisingumo ministrus vienijančią tarybą. Jeigu jai bus galutinai pritarta, nuo 2007 metų visos Bendrijos valstybės, taip pat ir Lietuva, privalės įdiegti kiek griežtesnę ryšių duomenų saugojimo ir disponavimo jais tvarką. EP balsuojant dėl šios direktyvos Lietuvai atstovaujančių europarlamentarų nuomonės išsiskyrė. Penki buvo už jos priėmimą, penki pasisakė prieš, vienas susilaikė, dar du išvis nebalsavo. Direktyvai pritarta 378 EP nariams balsavus už, 197 prieš ir 30 susilaikius. Iš viso EP yra 732 nariai. Naujas dokumentas numato, kad ES valstybėse stacionarų, mobilųjį ir internetinį telefono ryšį bei elektroninio pašto paslaugas teikiančios bendrovės privalo saugoti duomenis apie Bendrijos piliečių ryšio seansus.

Tyrimą dėl neteisėto duomenų rinkimo atliekantys teisėsaugos pareigūnai vengia spėlioti, kokiais tikslais ir kokia informacija galėjo būti kaupiama. Bendrovė “Lietuvos telekomas” galėjo neteisėtai klausytis telefono pokalbių ir rinkti informaciją apie nemažą ratą privačių asmenų, neišskiriant nė politikų. Tokią versiją tiria specialiosios tarnybos, atlikusios kratą bendrovėje ir konfiskavusios įvairios techninės įrangos, kuri, kaip įtariama, galėjo būti panaudota tokiai neteisėtai veiklai vykdyti. Ar šie įtarimai peraugs į neteisėto sekimo skandalą, parodys ikiteisminis tyrimas, kurio baigties ir terminų pareigūnai neprognozuoja. Po kelias dienas trukusių gandų ir spėlionių, kur link bus paleisti specialiųjų tarnybų šūviai, užvakar pavakare Generalinės prokuratūros, Kriminalinės policijos biuro (KPB) ir Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūnai atvyko į akcinės bendrovės “Lietuvos telekomas” centrinę būstinę Vilniuje ir atliko kratą, trukusią daugiau nei aštuonias valandas. Trečiadienį, apie 16 valandą 30 minučių, prieš pat darbo dienos pabaigą, į “Lietuvos telekomą” atvyko aštuoni pareigūnai iš paminėtų institucijų ir pateikė ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį, leidžiančią atlikti kratą. Įvairiuose bendrovės kabinetuose ir patalpose pareigūnai baigė naršyti tik ketvirtadienio naktį, jau po pirmos valandos. Specialiųjų tarnybų pareigūnai iš stambiausios šalies telekomunikacijų bendrovės išsivežė neskelbiamą kiekį įvairios aparatūros ir dokumentų.

Nė vienas žmogus nėra apsaugotas nuo pokalbių pasiklausymo, jų išviešinimo, tačiau būgštauti dėl nežabotos kontrolės kol kas nėra pagrindo. Valstybės saugumo departamentas (VSD) teigia, kad gyventojų pokalbių nėra masiškai klausomasi. Tuo tarpu Lietuvos Prezidentas mano, kad neteisėtai klausomasi net ir jo pokalbių. Telekomunikacijų operatoriai neteikia jokios informacijos apie savo pagalbą operatyvinės veiklos darbuotojams. Specialistai teigia, kad šiuolaikinė technika leidžia įrašinėti bet kurio asmens pokalbius, jam apie tai nežinant. Kyla klausimas: kuo tikėti? Rolandas Paksas teigė buvęs priblokštas, kai žurnalistai jo paklausė apie skambutį rinkimų kampanijos rėmėjui Jurijui Borisovui Naujųjų metų proga. Nei Valstybės saugumo departamentas, nei prokurorai nebuvo viešai paskelbę, kad R.Paksas bendrauja su J.Borisovu, bet kai kurie žurnalistai apie tai žinojo. Aišku, negalime atmesti versijos, kad viena žurnalistė tiesiog blefavo. Po to, kai VSD vadovas Mečys Laurinkus paskelbė, kad turi apie 2000 įrašytų pokalbių, susijusių su asmenimis, keliančiais grėsmę nacionaliniam saugumui, dauguma Seimo narių, kurie pirmieji apie tai išgirdo, neatrodė šokiruoti. Turint galvoje, kad ne visuose įrašytuose pokalbiuose yra kalbų apie slaptą informaciją, piktus kėslus ir t.t., reiškia, kad tų įrašų buvo ir daugiau. M.Laurinkus tvirtino, kad visuotinis sekimas Lietuvoje nevykdomas. “Kas kaltas, kad pliurpiama į visas puses”, - sakė jis.

Visas naujienas apie tai, kad muzikos leidėjai ar kino platintojai nutraukė skaitmeninių kūrinių su DRM (skaitmeninėmis autorių teisių apsaugos priemonėmis) pardavimą, reikėtų vertinti labai skeptiškai. Matydami, kad publikos simpatijos akivaizdžiai krypsta į nevaržomos užraktais informacijos pusę, pardvėjai iš pradžių labai aktyviai priešinosi (pamenate istoriją apie Sony sąmoningai platintą Trojan programą muzikiniuose CD?), o pastaruoju metu ėmė tiesiog masiškai „kapituliuoti“, prisiekdami daugiau tokių nenaudoti. Tačiau apsaugos sistemas kuriančios firmos nebankrutuoja, o muzikos ir filmų platintojų akcininkai irgi triukšmo nekelia. Ar firmos rado tinkamą joms DRM pakaitalą? Žinoma! - Tai jau seniai visiems pažįstamas ženklinimas be specialios įrangos nematomais, negirdimais ir neaptinkamais „pėdsakais“ (watermarks). Kas mūsų svarstomame kontekste yra tie „watermarks“? Tai slaptai ir be atviro vartotojo sutikimo į perkamą internetu muzikos ar filmo failą užsakymo metu įterpiama pardavėjo turima informacija apie pirkėją: vardas, pavardė, kliento numeris duomenų bazėje, regionas, kalba, mokestis, data, laikas, IP, kliento operacinė sistema, naršyklės versija - bet kas, ką galima gauti automatiškai ar pareikalauti užpildyti prieš įsigyjant prekę. Įsigyta prekė neturi užraktų - ją galima atkurti bet kuriame kompiuteryje ar nešiojamame įrenginyje, tačiau turint priemones, mokančias rasti tuos paslėptus pėdsakus, galima patikrinti, kas pirko vieną ar kitą aptiktą kūrinį.

Tai vienas iš tų retų straipsnių, nuoroda į kurį yra šio įrašo pabaigoje, paskatinęs mane į kai kuriuos reiškinius pažvelgti kažkiek kitaip. Todėl ir kilo noras pasidalinti kai kuriomis savo mintimis ir dar kartą grįžti prie temos apie visuotinį sekimą, tik gal kitokiu kampu. Pradžiai, bent jau dėl šiokio tokio aiškumo, apie tai, kas slepiasi po terminu “kolektyvinis intelektas”. Taigi, kolektyvinis intelektas - tai terminas, kuris atsirado sociologijoje praeito amžiaus 80-ųjų metų viduryje, tyrinėjant kolektyvinio sprendimo priėmimo procesą (paimta iš Wikipedijos ir tai man pasirodė labiau priimtinas apibrėžimas, nei angliškoje versijoje). Tačiau net ir toks apibrėžimas nelabai atskleidžia apie ką pats straipsnis, nes kol kas niekas nesieja pačio termino su kažkokiu privatumu. Tačiau jei “kolektyvinį intelektą” kaip terminą pabandytume paaiškinti iš informacinių technologijų pusės, tame pačiame Wikipedijos straipsnyje rastume kiek kitokį šio termino aiškinimą, kuris labai tiksliai nusako esmę ir tuo pačiu privatumo problemą. Taigi dar kartą: Terminas “kolektyvinis intelektas” naudojamas pasauliniame žiniatinklyje (paprastai mes tai tapatiname su internetu) ir reiškia tinklo tarnybas, kurios apdoroja duomenis, surinktus iš skirtingų šaltinių ir iš skirtingų dalyvių, bei randančios tarp tų duomenų vertingiausius vartotojams. Bet man kažkodėl atrodo, kad šie apibrėžimai tik dar labiau sujaukė jūsų mintis, tad manau pats laikas pereiti prie straipsnio ir tų mano žadėtų minčių.