Visas naujienas apie tai, kad muzikos leidėjai ar kino platintojai nutraukė skaitmeninių kūrinių su DRM (skaitmeninėmis autorių teisių apsaugos priemonėmis) pardavimą, reikėtų vertinti labai skeptiškai. Matydami, kad publikos simpatijos akivaizdžiai krypsta į nevaržomos užraktais informacijos pusę, pardvėjai iš pradžių labai aktyviai priešinosi (pamenate istoriją apie Sony sąmoningai platintą Trojan programą muzikiniuose CD?), o pastaruoju metu ėmė tiesiog masiškai „kapituliuoti“, prisiekdami daugiau tokių nenaudoti.

Tačiau apsaugos sistemas kuriančios firmos nebankrutuoja, o muzikos ir filmų platintojų akcininkai irgi triukšmo nekelia. Ar firmos rado tinkamą joms DRM pakaitalą? Žinoma! – Tai jau seniai visiems pažįstamas ženklinimas be specialios įrangos nematomais, negirdimais ir neaptinkamais „pėdsakais“ (watermarks).

Kas mūsų svarstomame kontekste yra tie „watermarks“? Tai slaptai ir be atviro vartotojo sutikimo į perkamą internetu muzikos ar filmo failą užsakymo metu įterpiama pardavėjo turima informacija apie pirkėją: vardas, pavardė, kliento numeris duomenų bazėje, regionas, kalba, mokestis, data, laikas, IP, kliento operacinė sistema, naršyklės versija – bet kas, ką galima gauti automatiškai ar pareikalauti užpildyti prieš įsigyjant prekę. Įsigyta prekė neturi užraktų – ją galima atkurti bet kuriame kompiuteryje ar nešiojamame įrenginyje, tačiau turint priemones, mokančias rasti tuos paslėptus pėdsakus, galima patikrinti, kas pirko vieną ar kitą aptiktą kūrinį, kam jis priklauso/nepriklauso.

Tokia taktika siekiama sumažinti vartotojų pasipriešinimą, sutaupyti pinigus, išleidžiamos brangioms, tačiau neišvengiamai išlaužiamoms DRM užkardoms, „užsidirbti taškų“ iš menamo atvirumo ir jautrumo žmonių pageidavimams, tuo pačiu kuriant baimės ir persekiojimo jausmą, didesnį, nei buvęs naudojant medijas su DRM. Su DRM bent žinodavai, kad į 5 vietas dainą gali nukopijuoti, o į šeštą nukopijavus jau nebeveiks. Su paslėptais pėdsakais bijosi nusiųsti draugui ir vieną kartą – kaip įrodysi savo nekaltumą, jei kūrinį RIAA ras internete?

Tačiau vienas dalykas nesikeičia – vėl baudžiami tie, kas savanoriškai moka už muziką ar filmus. Jei iš CD ar DVD perrašysite muziką, suglaudinsite ją ir pasidalinsite internete – jokių problemų. Neskaudės galvos ir dėl tolesnio MP3 failų, kažkieno jau nukopijuotų iš CD platinimą. Tačiau jei sumokėsite pinigus ir pasisiųsite oficialiai iš iTunes, Sony parduotuvės ar dar kur nors – tuomet teks atidžiai saugoti kiekvieną failą, nes jam paplitus, policija gali pasibelsti būtent į sumokėjusio už kūrinį duris…

Views All Time
Views All Time
1972
Views Today
Views Today
1
0 0