Psichologija

Anot psichologų, klysta manantieji, kad bendravimas nereikalauja ypatingų ar specialių pastangų, kad jis - įprastas kasdienis veiksmas. Bendraudami žmonės pirmiausia keičiasi informacija, emocijomis. Norint būti suprastam ir suprasti kitus, reikėtų atminti, jog žmonės yra skirtingi, tad ir informaciją jie priima skirtingai. Tik save lyginant su kitais, galima daryti išvadas apie savo gabumus ar laimėjimus, tad bendravimas leidžia geriau pažinti ir save. Pozityviai vertinantys aplinkinius tikisi iš jų gero ir patys taip linkę bendrauti ir bendradarbiauti, tuo tarpu asmenys, kitų atžvilgiu nusiteikę negatyviai, yra irzlūs, kritiški, įtarūs ir paprastai nelinkę padėti kitiems. Gyvenime ir tarpusavio santykiuose didelę reikšmę turi žmogaus įvaizdis. Išmokus jį kurti ir kontroliuoti galima aplinkiniams sudaryti tokį įspūdį, kokiu patys būsite patenkinti, nes niekam nepatinka pesimistiškai nusiteikę ir viskuo nepatenkinti žmonės. Kad bendravimas nevargintų, turintiesiems daug problemų geriau nesiskųsti jomis kiekvienam sutiktajam, nes tai tik sukels neigiamas emocijas ir pašnekovas panorės kuo greičiau baigti pokalbį, rasdamas dingstį jumis atsikratyti. Todėl su menkai pažįstamais ar bendradarbiais derėtų elgtis taip, kad sudarytumėte pasitikinčio savimi ir teigiamai į pasaulį žiūrinčio žmogaus įvaizdį. Bendraujant tarpusavyje ar tvarkant dalykinius reikalus visada galima tikėtis pašnekovo palankumo, jei jam bus parodytas atitinkamas dėmesys.

Krizės metu psichologinės problemos, kurių turėjo žmogus, tik dar labiau išryškėja. Norom nenorom reikia jas spręsti, negalima nuolat bėgti nuo savęs, nes toks neigimas gali virsti rimtais psichikos sutrikimais. Todėl krizė yra kaip tik palankus metas susikaupusioms problemoms spręsti, atrasti naujas perspektyvas ir įveikti savo baimes. Kad to pasiektų, žmogui neretai prireikia psichologo pagalbos. Bendravimas su psichologu turi daug privalumų. Pirmiausia, ką gali duoti psichologas, tai išklausyti. Žmogus trokšta ir turi teisę pasisakyti ir būti suprastas. Deja, ne visada yra žmonių, norinčių klausytis. Net ir artimieji dažnai negali padėti, nes jie turi savų rūpesčių, o gal tiesiog nemoka suprasti. Šeimose itin dažnas nesusikalbėjimas, nemokėjimas priimti, nesiklausymas, priekaištai. Nesuprastam žmogui daug sunkiau surasti išeitį, nes jį slegia ne tik savigraužos jausmas (kodėl man taip nutiko?), bet ir artimųjų priekaištai, spaudimas. Jei atsitinka taip, kad šeima neišklauso arba tiesiog nežino, kaip padėti, visada galima kreiptis į psichologą. Bendravimas su psichologu yra ypatingas tuo, kad šis žmogus klauso Jūsų be išankstinių nuostatų ar lūkesčių. Jis pažįsta jus mažiau ir negali kelti reikalavimų. Išklausymas ir racionalūs patarimai, žmogaus nukreipimas teisinga linkme – tai dalykai, kuriuos gali duoti psichologas. Net jei atsiranda žmonių, pasirengusių Jūsų klausytis, tai dar nereiškia, kad jie galės Jums padėti.

Kai lauke lyja, mes sėdime namie, o jeigu einame į lauką, tai pasiimame skėtį, o ne barame dangų ir debesis. Mes žinome, kad dėsnis, dėl kurio lyja, nepriklauso nuo mūsų, ir paprasčiausiai stengiamės pagal savo jėgas ir galimybes prie jo prisitaikyti. Bet štai kyla konfliktas šeimoje, darbe, gatvėje ar autobuse, ir tuomet atrodo, kad jei ne kito žmogaus piktavališkumas, - konflikto nebūtų kilę. O ką galvoja tas kitas žmogus? Tą patį. Mintyse kitam žmogui mes primetame savo elgesio modelį. Kai nugalime jį, prispaudžiame prie sienos, - kuriam laikui nusiraminame: mums regisi, kad iš konflikto pasisėmėme tam tikros patirties. O ką daro jis? Tą patį. Tačiau bendravimo dėsniai yra tokie pat objektyvūs kaip gamtos ir visuomenės dėsniai. Atlikime psichologinį eksperimentą iš Dembo testo. Nubrėžkite vertikalią skalę. Jos viršuje pažymėkite "protingiausi žmonės", apačioje - "kvailiausi". O dabar pažymėkite vietą, kurioje esate jūs. Pažymėjote save per vidurį? Ne, kur kas aukščiau! Atspėjau? Manote, skaitau jūsų mintis? Ne. Tiesiog žinau psichologijos dėsnius. Bet kuris žmogus, turintis sveiką protą, pažymi save būtent čia. Atlikite šį eksperimentą su artimaisiais, paskui pateikite jiems lapelį su savo variantu, ir pamatysite, kad sutapimai gali būti milimetro tikslumu... Kokią išvadą galima padaryti iš šio eksperimento? Pirma. Turime atminti, kad bendraujame su žmogumi, kuris apie save yra geros nuomonės.

Kažkada labai seniai, kai dar mokiausi vidurinėje mokykloje, kaip ir daugelis paauglių, nemėgau jokių privalomai brukamų taisyklių. Etiketo taisyklės pirmiausiai asocijavosi kaip tik su tuo, vadinasi, ir jos pateko į tą „nereikalingų reikalavimų" rinkinį, kuris ilgam buvo nukištas kažkur kuo toliau. O va psichologija – čia jau kas kita, juk tai – įdomioji ir tiek daug lemianti bendravime ir šiaip gyvenime disciplina. Ji turėtų padėti pasiekti tai, ko nori, ir, žinoma, ją išmanydamas gali greit išmokti gerai jaustis tarp žmonių... Tokios ar panašios mintys nesvetimos ne tik paaugliams. Daugelį iš mūsų jos lydi ilgai. Štai ateina į seminarus pardavimų vadybininkai, jie nori išmokti bendrauti su klientais taip, kad pavyktų užmegzti gerus ryšius ir kuo daugiau bei dažniau parduoti. Ateina vadovai – jiems irgi reikia efektyvaus bendravimo įgūdžių – kad galėtų tinkamai priimti, motyvuoti, girti, kritikuoti ar atleisti savo darbuotojus. Kitiems specialistams, atvirkščiai, norisi lavinti bendravimo įgūdžius kaip tik tam, kad sudarytų gerą įspūdį savam ar potencialiam darbdaviui, ir kad tai padėtų sėkmingai kilti karjeros laiptais. Vienaip ar kitaip, paprastai dauguma kažkodėl pirmiausiai ieško kuo gudresnių bendravimo metodų ar juos aprašančių teorijų – nagi kaip čia išmokus kažką tokio, ko kiti dar nežino, taigi, būčiau gudresnis, ir tuo pasinaudočiau. O jau tai, kas „ant bangos" – žinoti, atrodo, būtinai reikia.

Ankstesnysis mokslas net nesuvokė instinktų esmės žmogaus bendravime. Buvo manoma, kad instinktai yra valdantys žmogaus fiziologiją tik ne aukštesnius reiškinius. Instinktai yra būtinybė išgyvenimui. Kas yra bendravimo instinktas? Bendravimo instinktas yra įsiūta programa į smegenis kuri atlieka sudėtingą operaciją nesuvokiant žmogui. Bendravimo instinktai pakeičia emocijas ir psichologinius santykius. Aišku ne protinių savybių visiškai pakeistini neįmanoma, nes neprotinės savybės turi lankstumą ne būdingą instinktams. Bendravimo instinktas suvokia žmogaus veido formas, nustato žmogaus asmeninius santykius, natūralizmą ir kitus psichologinius reiškinius, taip pat instinktas sukuria santykius ir bendravimo elgesį. Instinktas yra regimosios atminties zonoje ir užima labai mažai žmogaus smegenų vietos. Instinktai nėra primityvūs jie yra pritaikyti prie tam tikrų standartinių sąlygų. Instinktai gali valdyti regimąją zoną ir nukreipti apdoroti jos informaciją. Voltero tipas ir Linkolno tipo moteris turi bendravimo instinktą, savo lyties Vinerio-Optimisto draugų instinktą, Linkolno tipo vyras turi bendravimo instinktą, savo lyties Vinerio-Optimisto draugų instinktą ir Vinerio-Natūralo moteriškos lyties meilės instinktą. Bendravimo instinktas užsiima santykiais: seksualine meile, meile, neapykanta, teigiamais draugiškais santykiais, vidutiniais santykiais. Instinktas neigiamai suvokia 50% priešingos lyties žmonių. 25% priešingos lyties atstovų myli, pusę iš jų seksualine meile.

Pokalbis dėl darbo? Susitikimas su klientu? Pokalbis su bosu? Jūsų bendravimo sėkmė labai priklauso nuo jūsų komunikacinių įgūdžių. Deja, daugelis žmonių bendravimą įsivaizduoja kaip kalbėjimą ar susirašinėjimą. Jiems komunikacija – tik žinutės kitam asmeniui perdavimas. Tai didelė klaida. Kaip išmokti puikiai bendrauti? Išmokite išklausyti. Jei suvoksite, ką mąsto pašnekovas, galėsite suprantamiau išreikšti ir savo mintis.Tai geriausias efektyvaus bendravimo būdas. Taigi kaip tapti geru klausytoju? Tikriausiai žinote, kaip nemalonu kalbėtis su žmogumi, kuris dairosi po kambarį ar žvilgčioja į laikrodį... Žinoma, karts nuo karto reikia nukreipti žvilgsnį nuo pašnekovo – nemandagu spoksoti be pertraukos. Taigi sutelkite savo dėmesį į pašnekovą. Pasimokykite palaikyti akių kontaktą bendraudami su draugais ar kolegomis. Greitai jausitės jaukiai bet kokioje situacijoje. Kažkas yra pasakęs: "Joks žmogus nesiklausytų jūsų šnekų, jei nežinotų, kad turės į tai atsakyti." Skamba žiaurokai, tačiau yra tiesos. Kartais dar nebaigus kitam žmogui šnekėti, mes imame sukti galvas, ką atsakyti. Galbūt šnekatės su svarbiu klientu ir nekantraujate pareikšti savo nuomonę. Bet būkite atsargus. Nesistenkite nustebinti savo erudicija, nekreipdamas dėmesio į tai, ko tiksliai esate klausiamas. Nebijokite tylos. Kai žmogus baigia šnekėti, keletą sekundžių pamąstykite ir tada atsakykite. Įsiklausykite į pašnekovo balso toną. Ar žodžiai ir tonas dera? Tai tas pats, kaip demaskuoti netikrą šypseną.