Šiuolaikiniais feminizmo, vyrų ir moterų lygių galimybių laikais mes dažnai pamirštame apie esminius šių priešingų lyčių skirtumus. Žinoma, omenyje turiu ne fiziologinius bruožus (dėl jų niekas nesiginčija), o dvasinius – psichologinius. Nors jie akivaizdžiai egzistuoja, tačiau tai neretai bandoma išversti kaip moterų diskriminavimą ir vyrų dominavimą moteriškosios lyties atžvilgiu. Tuo tarpu mokslininkai, tyrinėjantys vyrų ir moterų smegenų veiklą, seniausiai įrodė, jog psichologiniai skirtumai yra ne ką mažesni, nei fiziniai. Iš didelio noro sutapatinti priešingus dalykus, visuomenėje greitai įsitvirtina įvairūs stereotipai, kuriuos pakeisti nėra lengva. Visas klaidingas moterų ir vyrų elgsenos interpretacijas bei stereotipus galima nesunkiai paaiškinti: psichologiniai vyrų – moterų skirtumai nėra tokie akivaizdūs, kaip fiziniai. Svajonės apie visišką vyro ir moters lygybę ne tik labai nutolusios nuo realybės, bet ir trukdo atidžiau pažvelgti, kas iš tikrųjų slypi vyro ir moters esybėje. Iš esmės, visos problemos vyrų ir moterų santykiuose kyla dėl savitų skirtumų nesupratimo ir netoleravimo. Vyrai iš prigimties yra medžiotojai, jų mąstyme dominuoja kairysis smegenų pusrutulis, todėl jie vertina logiką bei racionalumą ir vienu metu sugeba spręsti tik vieną problemą.

Vyrų ir moterų draugystė yra ne tik galima, bet ir reikalinga. Juk gyvendami modernioje visuomenėje turime išmokti bendrauti ir suprasti vieni kitus. Sunkiau užmegzti ir palaikyti nekaltą draugystę jau turint partnerį ar sutuoktinį. Vargu ar net pats laimingiausias sutuoktinis nudžiugtų, kad jo brangiausiasis ar mieliausioji užmezga naują ryšį, ir dar su patraukliu asmeniu. Tokios draugystės nėra būdingos ir vyresniems žmonėms. Tik apie 2 proc. apklaustų pagyvenusių moterų prisipažino draugaujančios ir su vyrais. Įsitikinimas, kad vyras ir moteris negali tiesiog draugauti, yra pasenęs. Tai anais laikais moterys privalėjo rūpintis šeima, o vyrai – dirbti, todėl vienintelis būdas būti kartu – užmegzti romaną. Dabar vyrai ir moterys dirba kartu, turi bendrų pomėgių, taigi, kad ir kaip atrodytų sudėtinga, moteris ir vyras gali tiesiog draugauti. Tradiciškai visuomenė pripažįsta romantiškus santykius – tokį vyro ir moters ryšį, iš kurio gimsta vaikai ir pratęsiama gyvybė, – o draugystė tarp lyčių ignoruojama. Iš tikrųjų mes žinome, kaip reikia elgtis romantiškai bendraujant (flirtas, pasimatymai, vedybos, vaikai), žinome, kaip bendrauti su savo lyties atstovais (berniukai užsiima bendra veikla, mergaitės kalbasi), bet visiškai nenutuokiame, kaip bendrauti su kitos lyties draugu. Iš dalies tokios sumaišties kaltininkė yra žiniasklaida. Visuose televizijos filmuose vyro ir moters draugystė būtinai pasibaigia meilės istorija.

Vyrai ir moterys, neįsisąmoninę, jog jie turi būti skirtingi, netiks vienas kitam į porą. Mes piktinamės arba nusiviliame priešinga lytimi, nes pamirštame šią svarbią tiesą. Viliamės priešingą lytį būsiant labiau į mus panašią. Trokštame, jog jis (ji) „norėtų to paties, ko ir mes”, „jaustų tą patį, ką ir mes”. Klystame manydami, jog jei partneris mus myli, tai jis elgsis taip, kaip elgiamės mes su mylimu žmogumi. Todėl bendraudami su partneriu dažnai patiriame nusivylimą ir nesugebame tinkamu momentu švelniai pasišnekėti apie savo skirtumus. Vyrai klysta, kai mano, jog moterys mąsto, bendrauja ir reaguoja kaip jie, o moterys klysta, kai tiki, jog vyrai jaučia, bendrauja ir reaguoja kaip jos. Mes užmiršome, jog vyrai ir moterys turi būti skirtingi. Dėl to mūsų tarpusavio santykiuose atsirado trinties ir įvairių nesusipratimų. Aiškiai suvokus ir pripažinus esamus skirtumus, galima išvengti daugelio nesusipratimų bendraujant su priešinga lytimi. Viskas susitvarkys, jei atminsite, jog vyrai yra kilę iš Marso, o moterys — iš Veneros. Knygoje aš detaliai papasakosiu apie mūsų skirtumus. Kiekviename skyriuje sužinosite ką nors nauja, esminga. Štai pagrindiniai skirtumai, kuriuos tyrinėsime. Antrame skyriuje aiškinsiu, kuo iš prigimties skiriasi vyrų ir moterų vertybės, ir bandysiu iškelti dvi didžiausias klaidas, daromas bendraujant su priešinga lytimi: vyrai klysta, kai siūlo sprendimus ir sumenkina jausmus, tuo tarpu moterys klysta, kai lenda su neprašytais patarimais ir nurodymai

Ar skiriasi vyrų ir moterų kalba? Dabar, kai tik kas (o dažniausiai moterys) prabyla apie lyčių reikalus, labai dažnai garsiau ar ne taip garsiai suskamba feminizmo gaidelė. Ne išimtis ir pokalbio analizė. Žodinį bendravimą tyrinėję autoriai dažną vyrų ir moterų nesusikalbėjimą aiškina tik moteris gožiančiu vyrų dominavimu. Tačiau kai kurie autoriai į šiuos dalykus žiūri kur kas plačiau ir lyčių bendravimą prilygina tarpkultūrinei komunikacijai, o pačioje vyrų ir moterų kalboje mato tiek skirtybių, kad net vadina jas atskiromis kalbos atmainomis – lyčių dialektais. Lyčių dialektus lemia pasaulėjautos skirtumai, labai nepanašūs vyrų ir moterų pasauliai, ypač akivaizdžiai atsiskleidžiantys pašnekesiuose. Kokios gi yra tos elgsenos skirtybės, lemiančios skirtingą kalbėjimo stilių? Amerikiečių sociolingvistė Debora Tannen lyčių dialektus aiškina vyrų polinkiu į hierarchinius santykius, t.y. jų pastangomis vyrauti, dominuoti, užimti socialiai svarbią vietą, o moterų – siekiu artimai bendrauti, dalintis jausmais, rasti tarpusavio supratimą. Manoma, kad tos skirtybės lemia skirtingus kalbėjimo tikslus, tad moterys dažniau pradeda kalbą, siekdamos, kad jas suprastų, atjaustų, kad išryškėtų bendrumas ir užsimegztų ryšys, vyrai – kad suteiktų ar gautų informaciją ir, dažnai nesąmoningai, išsiaiškintų, kuris gi jų viršesnis. Šis polinkis matyti jau vaikystėje. Mažų mergaičių draugystė irgi paprastai prasideda išsipasakotomis paslaptimis, o berniukų – peštynėmis.