Mokslai

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymas ir valstybės turto didžiosios dalies privatizavimas bei kiti panašūs ekonominės reformos metu vykstantys nuosavybės transformavimo procesai sudarė sąlygas Lietuvos respublikoje susiformuoti naujoms nuosavybės rūšims ir formoms. Klasifikuojant nuosavybę į rūšis ir formas, pagrindiniais kriterijais turėtų būti pasirenkami subjektas ir nuosavybės panaudojimo tikslas. Lietuvos Respublikoje yra privati ir viešoji nuosavybė, taip pat leidžiama mišri nuosavybė, jeigu tai neprieštarauja LR įstatymams.

Už piktnaudžiavimą dominuojančia padėtim, už koncentracijos įvykdymą, apie kurią būtina pranešti, ūkiniam subjektui skiriama bauda nuo 3000 iki 100 000 Lt. Jei tie pažeidimai padaryti sunkinančiom aplinkybėm gali būti skiriama didesnė bauda, bet neturi viršyti 10% metinių pajamų. Už atliktus nesąžiningus konkrečius veiksmus bauda nuo 1000 iki 30 000 Lt. Gali būti didesnė, bet neviršyti 3% metinių pajamų. Neteisingas nepilnas informacijos pateikimas bauda nuo 1000 iki 10 000 Lt. Už kliudymą pareigūnams atlikti darbą gali būti bauda nuo 3 000 iki 100 000 Lt.

Nuosavybė bendrąja teisine prasme - gėrybių (daiktų), priklausančių savininkui ir sudarančių asmens turtą, visuma. Daiktas teisine prasme - tai žmogaus poreikius tenkinantis materialus pasaulio dalykas, natūralus arba sukurtas žmogaus darbu. Nuosavybės teisė atsiranda teisės normų pagrindu kaip konkrečių asmenų teisė į tam tikrą turtą. Svarbiausias nuosavybės teisės bruožas yra tas, kad savininko teisė į turtą nepriklauso nuo kitų asmenų. Šias jo teises tiesiogiai nustato tik teisės normos. Teisės į turtą turinys - tai savininko išimtinių teisių visuma. Nuosavybės santykius, pagrįstus Lietuvos Respublikos nuosavybės pagrindų įstatymu, reguliuoja Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas, kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, tarpvalstybinės bei nuosavybės teisės subjektų sudarytos sutartys.

Prekybos įstatyme nurodoma, kad nesąžiningi prekybos konkurentai yra tokie prekybos dalyvių veiksmai, kurie klaidina pirkėjus ir kenkia kitų prekybininkų veiklai ir vardui. Draudžiami konkurencijos veiksniai: pirkti nesąžiningu būdu prekes. Draudžiama prekybos įmonių tarnautojams už tai, kad nesąžiningu būdu teiktų lengvatas kitiems asmenims.
Reklamoje reikia laikytis taisyklių. T.p. draudžiama pabrėžti įmonės nesamą išskirtinumą.

Šią sampratą taip pat išvystė amerikiečiai. Jos pagrindas – skeptiškumas teisės mokslo atžvilgiu. Teisės teorijoje manipuliuojama sąvokomis, kurios nesuprantamos paprastiems žmonėms, bei teisės praktikams. Todėl teisės mokslui vertėtų remtis praktika, o ne teisės filosofija. Teisė turėtų būti labiau empiriška – paremta praktiškomis situacijomis. Empiriškumo bandoma ieškoti teisėsaugos organų, pirmiausia teismų, praktiniame darbe. Įvairūs teismai labai skirtingai taiko teisės normas, todėl iš tikrųjų teise galima taikyti tai, ką jie daro, kokius priima sprendimus ir nuosprendžius. Realus idealios teisės įgyvendinimas neegzistuoja, kadangi visuomenėje yra per daug žmonių, kuriems parankiau nesilaikyti teisės normų.

Konkurencija turi būti sąžininga. Konkurenciją reglamentuoja LR Konkurencijos įstatymas. Šio įstatymo pagr. tikslas- saugojama sąžiningos konkurencijos laisvė LR. Reglamentuoja konkurenciją ribojančių ar galinčių riboti institucijų, ūkio subjektų veiklą, nesąžiningus konkurencijos veiksmus, kontrolės pagrindus. Šis įstatymas taikomas visiems ūkio subjektams, nesvarbu, kokia ūkio veikla užsiima. Liečia ir prekybos dalyvių veiksmus. LR Prekybos įstatymo 9 skirsnis – Prekybos konkurencijos ypatybės - čia yra reglamentuotos prekybos dalyvių konkurencijos ypatybės.

Visiška idealiosios teisės sampratos priešprieša yra teisės, kaip valstybės politikos, samprata. Ši samprata turi keletą atmainų. Viena jų – teisė, kaip klasės valios išraiška. Šią sampratą pagrindęs K.Marksas nekalbėjo tiesiogiai apie teisę, tačiau jo apmąstymuose galima išskirti tris pagrindinius dalykus – istorinį materializmą, klasių kovą, valstybės ir teisės nunykimą. Ekonominiai veiksniai nulemia visuomenės susiluoksniavimą, sąmonės lygį, idėjas, ideologiją, taip pat ir teisę, t.y. teisės istoriją lemia gamybinių santykių raida.

Kada nėra išreiškiama tik vaizduojama, kad sutartis sudaroma, tačiau teisės ir įsipareigojimai neprisiimami. Sutartis negalioja nuo pat sudarymo momento. Apsimestinės sudaromos, kada viena sutartimi siekiama pridengti kitą sutartį. Apsimestine sutartimi pridengiama tikroji sutartis (pvz. vietoj dovanojimo sudaroma pirkimo-pardavimo). Sudaromos, siekiant pažeisti įstatymą.

Teisės, kaip religijos, samprata artima teisės – nepasiekiamos idėjos sampratai. Ir vienoje ir kitoje teisės pobūdis – idealistinis, pirmuoju atveju teisė saugo visuomenės idealus, antruoju teisė pati yra amžinai siektinas idealas. Veikiančiajai teisei priešpastatoma idealioji teisė, nes ji pasiekiama žmogaus prigimtyje esančiu sugebėjimu kritikuoti ir siekti teisingumo idealo. Dar senovės Graikijoje buvo skiriami dalykai, laikomi teisingais dėl įstatymų reikalavimo ir dalykai laikomi teisingais iš prigimties. Idealioji nerašytoji teisė graikams buvo aukštesnė už oficialiai veikiančią. Romėnai idealiąją teisę vadino prigimtine teise.

Tai tyčinis kito asmens suklaidinimas dėl aplinkybių turinčių esminę reikšmę sutarčiai sudaryti. Svarbu, kad nebūtų apgaulės, nebūtų ir sutarties. Čia yra vienašalė restitucija ir pareiga nukentėjusiam atlyginti nuostolius.

Šioje sampratoje akcentuojamas teisės ir vienos iš visuomeninių normų sistemos – religijos, santykis. Šiuolaikinėje visuomenėje religija yra labai asmeniškas dalykas – jei nori tiki, jei nenori, netiki. Pažvelgus iš šalies susidaro įspūdis, jog religija yra kažkur šalia visuomenės gyvenimo, juolab, kad daugelis teisės sistemų į religiją tiesiogiai neatsižvelgia. Atskiram visuomenės individui religija gali būti reikšminga kaip asmeninis patyrimas, ekstaziškas nežinomos kilmės jausmas, kurį lydi nepaprasto netikrumo jausmas. Visuomenė stengiasi riboti kulminacinius išgyvenimus nukreipdama juos į tam specialiai skirtas aplinkas: bažnyčias, cerkves, klubus ir pan. Tokiose aplinkose susidaro religinės bendruomenės, atliekamos religinės apeigos. Religija tampa atsaku į esminius egzistencijos klausimus.

Sutarties pagrindu šalys įgyja teises ir pareigas. Paprastai būna aišku, bet kartais kyla keblumų. Gali būti skirtumų dėl sutarties sąlygų taikymo. Tai neaiškumai, kurie kyla dėl įvairių priežasčių (sąlygų), pvz., ginčo sprendimų būdų klausimai ir t.t. Tos sutarties spragos užpildomos įvairiai, taikant teisės normas, prekybos papročius, sąžiningumo principus ir t.t. Sutartyje gali būti ir dviprasmybių. Jas šalys gali suprasti skirtingai (pas mus draudžiama tik valiuta. Pvz., doleris – JAV, Kanados ir t.t.). Todėl reikia išsiaiškinti tikrąją reikšmę. Gali tekstas skirtis nuo tikrųjų šalies ketinimų. Kuo remtis aiškinant abejotinus turinius: ar tekstu, ar vidiniu šalies ketinimu.