„Jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis, ir visą mokslą: jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas. Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji viską pakelia, viskuo tiki, viskuo viliasi ir viską ištveria. Meilė niekada nesibaigia“. Net nežinau, kodėl man kilo noras pradėti šį rašinį tokiais nuostabiais apaštalo Pauliaus žodžiais. Gal todėl, kad šiais žodžiais pasakoma tikrų tikriausia tiesa. Juk iš tiesu meilė yra tai, be ko mes negalime įsivaizduoti gyvenimo žemėje, be ko šis gyvenimas būtų neįmanomas. Kaip nuostabu yra žvalgytis aplinkui, kai visur matai trykštančias nuoširdumu, švelnumu ir draugiškumu akis. Tada supranti, jog iš visų pusių tave supa meilė. Koks neapsakomai gražus jausmas tada užplūsta: jautiesi toks tvirtas, saugus, stiprus ir norisi, taip norisi atsakyti tuo pačiu ir padėkoti kažkam už tai, ką prieš akimirką pajautei. Juk viskas, kas tik žemėje sukurta, tai yra iš meilės. Kad ir menkiausias daigtelis, kad ir mažutis, tačiau, jei jis yra sukurtas su meile, jo vertė yra neapsakomai didelė - tik tada kūriniai ir darbai yra kažko verti.
