„LKB Kronika“ buvo ilgiausiai leistas ir plačiausiai pasklidęs pogrindinis žurnalas, kurį 1972–1989 m. leido Lietuvos kunigai bei disidentai. Joje registruoti ir skelbti Bažnyčios veiklos varžymo, tikinčiųjų persekiojimo ir žmogaus teisių pažeidimo faktai, juos įrodantys dokumentai. Slapčia siunčiama į Vakarus ir susilaukusi plataus atgarsio pasaulio žiniasklaidoje, „LKB Kronika“ griovė sovietų propagandos kuriamą mitą apie komunistinės sistemos humaniškumą ir tariamą Bažnyčios laisvę Sovietų Sąjungoje. Pavergtoje Lietuvoje „LKB Kronika“ drąsino tikinčiuosius, drausmino linkusiuosius kolaboruoti, skatino Bažnyčios vadovybės ištvermę. Nepaisant KGB persekiojimų bei represijų „LKB Kronika“ buvo...
Jonas Misiūnas gimė 1910 m. Panevėžio apskr., Pušaloto valsčiuje, Pagirių vienkiemyje (netoli Joniškėlio), vidutinio ūkininko šeimoje. Sulaukęs 21-erių metų buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę, tarnavo husarų pulke Kaune. Turėjo puskarininkio laipsnį. Vėliau vedė savo kraštietę Oną, su kuria susilaukė 4 vaikų. Vokiečių okupacijos metais dirbo Kaišiadorių policijos geležinkelio apsaugos tarnyboje. 1944-aisiais, vasario 16 d., įstojo į Karo mokyklą, kurią po kelių mėnesių išvaikė vokiečiai. Kariai buvo suvaryti į vagonus ir išvežti į Vokietiją, kad ten gamintų ginklus vokiečių kariuomenei. Dalis kariūnų sugebėjo pabėgti,...
Kad būtų aišku, apie ką kalbu, noriu pasakyti keletą žodžių apie tai, ką vadiname nacionaline idėja, kuri skleidėsi visą XX amžių. Būtina suprasti, kad kiekvienai idėjai reikia laiko išsiskleisti, kad galėtų teikti produktą, tapatų jai pačiai. Žiūrėkite, kaip ilgai ėjo XIX a. Jono Basanavičiaus pagimdyta nacionalinė idėja – iki XX a. trečiojo dešimtmečio, kai prasidėjo Lietuvos, kaip modernios valstybės, formavimasis, kai Juozas Keliuotis išleido „Naująją Romuvą“. Ten buvo labai aiškiai suformuluota, kad esame nacionalistai, bet atviri visiems pasaulio vėjams ir pasiryžę priimti viską,...
1949 m. vasario 16-osios ginkluoto pogrindžio dokumentas, nusakantis pasipriešinimo kovos esmę bei struktūrą, buvo priimtas ir Lietuvos Respublikos Seime kaip atskiras įstatymas. Visada liks svarbus klausimas: kaip šiandien galėtume vertinti tokios Deklaracijos priėmimą 1949-aisiais? Pirmiausia visos Lietuvos partizanų vadai po daugybės netekčių 1949-ųjų vasario mėn. susirinko suvienyti visų krašto pasipriešinimo jėgų. Šis svarbiausias tikslas buvo pasiektas, nes iki tol visos rezistencijos vienijimo pastangos buvo daugiau ar mažiau nesėkmingos. Arba vienijimas neapėmė visos Lietuvos teritorijos. Partizanų vadų pasirašyta Deklaracija nusakė ne tik pasipriešinimo kovos...
Atmetus visas spekuliacijas gen. P. Plechavičiaus tema, galima sakyti, jog didžiausias generolo nuopelnas – Vietinės rinktinės sukūrimas. Šią rinktinę jis įsivaizdavo kaip būsimosios Lietuvos kariuomenės pradininkę, kaip būsimą jos užuomazgą. Dėl to negali būti jokių ginčų – P. Plechavičius per labai trumpą laiką suorganizavo 12 batalionų, dalinius prie komendantūrų. Labai greitai susibūrė maždaug 20 tūkstančių žmonių. 7 batalionai buvo permesti į Rytų Lietuvą, siekiant pristabdyti ten veikusių įvairių gaujų veiklą. Visa bėda, kad tragiškai trūko ginkluotės, amunicijos ir t.t. Tačiau didžiausi nesusipratimai kaip...
1944 m. sovietų kariuomenė užėmė beveik visą Lietuvos teritoriją. Kokį pasirinkimą turėjo mūsų žmonės? Ar jie galėjo laisvai rinktis? Vertinant iš šių dienų perspektyvų atrodo, kad jie galėjo pasirinkti tik tarp blogo ir dar blogesnio. Šiandien galime laisvai svarstyti, kaip žmonėms reikėjo pasielgti 1944-aisias – sovietinės reokupacijos metais, kokį kelią pasirinkti. Tačiau niekada nebūsime teisūs, jei kalbėsime tik apie masinį pasirinkimą. To meto kiekvieno Lietuvos žmogaus likimas yra unikalus. Apsispręsti reikėjo greitai, be to, ekstremaliomis sąlygomis, kai ir svarstyti nelabai buvo laiko –...
Savisaugos (savigynos) organizacinius darinius kurti pradėta nuo pat vokiečių okupacijos pradžios. Iki 1943 m. rudens jie neturėjo ryškesnių organizacinių kontūrų ir nebuvo paplitę. 1943 m. rudenį, išplitus sovietiniam, arba raudonajam (šie terminai straipsnyje vartojami kaip sinonimai), partizanų sąjūdžiui, Lietuvoje susikūrė vadinamieji vietinės savisaugos būriai – vietinė ginkluota savisauga, ypač paplitusi Rytų ir Pietryčių Lietuvoje. Vietinė savisauga (savigyna) buvo okupantų vokiečių, lietuvių savivaldos, nacionalinio antinacinio pogrindžio sutapusių (kartu skirtingų ir net priešiškų) tikslų bei interesų rezultatas. Jos istorijos klausimai susiję su antisovietiniu pasipriešinimu, realiu,...
Iš visų sovietinės memuarinės literatūros knygų galima išskirti A. Barausko atsiminimus. A. Barauskas (Margirio būrio vadas, LKP(b) Pietų srities pogrindinio komiteto žvalgybos skyriaus viršininkas) kaimų savisaugos tematikai skyrė palyginti daug dėmesio, pateikė gan tikroviškų duomenų apie partizanų padėtį Rūdninkų girioje, priežastis, lėmusias ir aštrinusias jų ginkluotus konfliktus su kaimų savisauga. A. Barauskas buvo visiškai teisus, rašydamas apie „duonos“ ir ginklų klausimą, kaip „didžiąją problemą“. Iš tikrųjų, Rūdninkų girioje daugėjant partizanų, jiems dažnai grėsė badas. Nuo 1943 m. rugsėjo iki 1944 m. pavasario (balandžio...
Užtikrinti gyventojų saugumą, visuomeninio ir privataus turto, miestų, miestelių ir kaimų, įvairių civilių objektų apsaugą, krašto vidaus gyvenimo rimtį, kurti šias funkcijas vykdančias struktūras ir įtraukti į jas gyventojus – šie uždaviniai iškilo pačioje karo ir vokiečių okupacijos Lietuvoje pradžioje. Būtent tada tai buvo ypač aktualu: priešakiniai vermachto daliniai žaibiškai (per keletą dienų) okupavo Lietuvą, jo užnugario apsaugos dalys atsiliko, be to, jos vykdė pirmiausia karinių objektų ir komunikacijų apsaugą. Susikūrusios vokiečių karo lauko komendantūros iš pradžių savo dispozicijoje neturėjo jokios karinės jėgos,...
Kovai su „diversantų ir teroristų gaujomis“ valsčiuose ir seniūnijose turėjo būti organizuota apsaugos tarnyba (apsaugos grupės). Organizaciniu atžvilgiu jos neturėjo būti sudedamąja apskričių apsaugos būrių dalimi, tik reikalui esant „kooptuojamos“ jiems į talką. Tarnyba apsaugos grupėse skelbta „garbės tarnyba“, joms numatytas viešosios tvarkos pagalbinės policijos, priklausomos nuo lietuvių policijos nuovadų viešininkų, statusas. Į valsčių ir seniūnijų apsaugos grupes turėjo būti priimami „savanoriai ūkininkai, rimti, blaivūs, visiškai patikimi, teismo nebausti, sveiki ir ne vyresni kaip 45 metų amžiaus, tarnavę Lietuvos kariuomenėje arba viešosios tvarkos...
