Lietuvos istorija

Savisaugos (savigynos) organizacinius darinius kurti pradėta nuo pat vokiečių okupacijos pradžios. Iki 1943 m. rudens jie neturėjo ryškesnių organizacinių kontūrų ir nebuvo paplitę. 1943 m. rudenį, išplitus sovietiniam, arba raudonajam (šie terminai straipsnyje vartojami kaip sinonimai), partizanų sąjūdžiui, Lietuvoje susikūrė vadinamieji vietinės savisaugos būriai – vietinė ginkluota savisauga, ypač paplitusi Rytų ir Pietryčių Lietuvoje. Vietinė savisauga (savigyna) buvo okupantų vokiečių, lietuvių savivaldos, nacionalinio antinacinio pogrindžio sutapusių (kartu skirtingų ir net priešiškų) tikslų bei interesų rezultatas. Jos istorijos klausimai susiję su antisovietiniu pasipriešinimu, realiu, tikru ar tariamu (formaliu) bendradarbiavimu su okupantais, sovietinio ginkluoto pogrindžio represine, nusikalstama veikla. Politine prasme – tai Lietuvos žmonių (ypač valstietijos) santykio su dviem okupantais – nacių ir sovietų, problema. Apskritai Lietuvos gyventojų savisauga buvo savitas, specifinis, sudėtingas nacių Vokietijos okupacijos metų realijų istorijos reiškinys. Deja, iki šiol jo istorija nežinoma, nutylėta, labai politizuota. Vietinė savisauga kūrėsi ir veikė nepaisant įtakingo visuomenėje nacionalinio antinacinio pogrindžio neigiamo jos atžvilgiu nusistatymo, kurį lėmė neginkluoto (pasyvaus) pasipriešinimo taktika ir politinės laikysenos nuostatos nerizikuoti tautos egzistencija, vengti aukų, nepasiduoti provokacijoms, galinčioms sukelti represijas, „neiti“ nei už nacionalsocializmą, nei už bolševizmą, nedaryti nieko, kas būtų naudinga abiem Lietuvos priešams.

Iš visų sovietinės memuarinės literatūros knygų galima išskirti A. Barausko atsiminimus. A. Barauskas (Margirio būrio vadas, LKP(b) Pietų srities pogrindinio komiteto žvalgybos skyriaus viršininkas) kaimų savisaugos tematikai skyrė palyginti daug dėmesio, pateikė gan tikroviškų duomenų apie partizanų padėtį Rūdninkų girioje, priežastis, lėmusias ir aštrinusias jų ginkluotus konfliktus su kaimų savisauga. A. Barauskas buvo visiškai teisus, rašydamas apie „duonos“ ir ginklų klausimą, kaip „didžiąją problemą“. Iš tikrųjų, Rūdninkų girioje daugėjant partizanų, jiems dažnai grėsė badas. Nuo 1943 m. rugsėjo iki 1944 m. pavasario (balandžio pradžios) į girią padėti Genriko Zimano partizanams ir apskritai Lietuvos partizaninio judėjimo štabo (LPJŠ) būriams visoje Lietuvoje iš sovietinio užnugario neatskrido nė vienas lėktuvas su ginklais ir šaudmenimis. Iš autoriaus atsiminimų matyti, kad savisauga buvo visur paplitusi (tai gal net perdėta): 1943 m. rudenį pagalbiniai policijos būriai visą Rūdninkų girią apsupo „ugnies žiedu“, visuose aplinkiniuose kaimuose sudaryti savisaugos būriai. Autorius nušvietė partizanų ginkluotus susidūrimus su savisaugininkų kaimais, daugiausia su Daržininkais (Valkininkų vlsč.). Rašydamas apie įvykius ir neminėdamas datų stengėsi sudaryti iliuziją, jog su Daržininkų savisauga susidorota lengvai ir greitai, atvykus į Rūdninkų girią 1943 m. rudenį. (Iš tikrųjų šis kaimas nuginkluotas tik 1944 m. gegužės pabaigoje.)

Užtikrinti gyventojų saugumą, visuomeninio ir privataus turto, miestų, miestelių ir kaimų, įvairių civilių objektų apsaugą, krašto vidaus gyvenimo rimtį, kurti šias funkcijas vykdančias struktūras ir įtraukti į jas gyventojus – šie uždaviniai iškilo pačioje karo ir vokiečių okupacijos Lietuvoje pradžioje. Būtent tada tai buvo ypač aktualu: priešakiniai vermachto daliniai žaibiškai (per keletą dienų) okupavo Lietuvą, jo užnugario apsaugos dalys atsiliko, be to, jos vykdė pirmiausia karinių objektų ir komunikacijų apsaugą. Susikūrusios vokiečių karo lauko komendantūros iš pradžių savo dispozicijoje neturėjo jokios karinės jėgos, kuri galėtų kovoti su atsilikusiais nuo savo dalinių, bandžiusiais priešintis ar paprasčiausiai plėšikavusiais raudonarmiečiais, sumaišties sąlygomis suaktyvėjusiais kriminaliniais elementais, palaikyti krašte tvarką ir rimtį. Krašto apsaugą vykdančios struktūros iš pradžių kūrėsi stichiškai, vokiečiai šio proceso neinicijavo ir nekontroliavo. Įmonių bei įstaigų, visuomeninio ir gyventojų turto apsauga buvo stichiškai susikūrusių 1941 m. Birželio sukilėlių būrių veiklos sudedamoji dalis; kūrėsi ir specialūs jų padaliniai – apsaugos (gynybos) būriai, sudaryti iš įmonių ir įstaigų darbininkų bei tarnautojų, kariškių, studentų ir moksleivių.

Kovai su „diversantų ir teroristų gaujomis“ valsčiuose ir seniūnijose turėjo būti organizuota apsaugos tarnyba (apsaugos grupės). Organizaciniu atžvilgiu jos neturėjo būti sudedamąja apskričių apsaugos būrių dalimi, tik reikalui esant „kooptuojamos“ jiems į talką. Tarnyba apsaugos grupėse skelbta „garbės tarnyba“, joms numatytas viešosios tvarkos pagalbinės policijos, priklausomos nuo lietuvių policijos nuovadų viešininkų, statusas. Į valsčių ir seniūnijų apsaugos grupes turėjo būti priimami „savanoriai ūkininkai, rimti, blaivūs, visiškai patikimi, teismo nebausti, sveiki ir ne vyresni kaip 45 metų amžiaus, tarnavę Lietuvos kariuomenėje arba viešosios tvarkos policijoje“. Apsaugos grupių nariai turėjo būti apginkluoti šautuvais ir 45–90 šovinių. Apsauginių pareigas jie turėjo eiti dirbdami „nuolatinį darbą“, negaudami jokio atlyginimo, dėvėdami civilinę aprangą (tik sužeisti ir netekę darbingumo turėjo gauti karišką pensiją, žuvusieji laidojami valdžios lėšomis). Apsauginiai ant kairės rankos privalėjo nešioti žalią raištį su užrašu „Pagelbinė policija.“ ir valdžios antspaudu. Kiekvienoje seniūnijoje apsaugos grupes turėjo sudaryti 5–10 vyrų. Be to, visuose valsčiuose turėjo veikti atskiros 15-os vyrų apsaugos grupės, tiesiogiai pavaldžios policijos nuovadų viršininkams.

Žinomas istorizmo cinizmas, kad didžiausio susidomėjimo paprastai sulaukia tie istorijos momentai, kurie yra susiję su maksimaliomis žmogiškų galių įtampomis bei sąnaudomis – karai, revoliucijos, perversmai, užkariavimai ir pan. Nepaisant to, kad tie momentai dažniausiai reiškia masines žmonių žūtis bei tragedijas. Lietuvos istorijoje toks momentas yra Antrasis pasaulinis karas, bet nušviestas jis kol kas aiškiai nepakankamai. Tai nereiškia, kad tai temai apskritai būtų trūkę dėmesio – jo kai kuriais atžvilgiais net perdaug. Tačiau, kai tas dėmesys įgaudavo tendenciją virsti istorinėmis studijomis, paprastai būdavo galima konstatuoti, kad jos neišsamios, tendencingos, jose daug stereotipų kompleksų. Jeigu turėsime omeny lietuvių istorikus, kuriems objektyviai dabar tenka atstovauti Lietuvos istorijos mokslą, tai šiuo atžvilgiu galima pasakyti, kad jiems moralinius bei metodologinius sunkumus sąlygojo iš esmės trys aplinkybės. Pirma aplinkybė būtų ta, kad per Antrąjį pasaulinį karą, tiksliau, per nacių okupacijos laikotarpį Lietuvoje iš esmės buvo sunaikinti žydai kaip istorinė etnokultūrinė Lietuvos visuomenės dalis ir, kad tame sunaikinime dalyvavo ir lietuviai, kaip kita istorinė etnokultūrinė Lietuvos visuomenės dalis. Jeigu prie tos tragedijos, vadinamos holokaustu, dar pridėsime lenkų bei vokiečių – vėlgi istorinių Lietuvos etnokultūrų – eliminavimą, tai susidursime su reiškiniu – arba kitaip įvardijant – su prielaida, kad Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais vyko dar vienas karas – karas tarp tautų, tarp piliečių.

Karo pabaigos šešiasdešimtmetis atskleidė naują Vokietijos savimonę ir, Maskvai to nepageidaujant, didžiulį Baltijos vadovų indėlį į visiškai naują to karo suvokimą ne tik Vokietijoje, bet ir visoje Europoje. Apie tai – Mykolo Drungos Vakarų laikraščių apžvalgoje. Pergalės prieš nacius minėjimo dieną sekmadienį Vokietijos prezidentas Horstas Kioleris (Köhler) Bundestage pasakė kalbą, kuri, pasak dienraščio “Berliner Zeitung”, paliudijo naują vokiečių savimonę įvertinant savo pačių praeitį. Ypač šią kalbą pirmadienį pagyrė dienraštis “Welt” ir pateikė kelias jos citatas. Pavyzdžiui: “Mes gedime visų Vokietijos aukų - aukų prievartos, kuri sklido iš Vokietijos, ir aukų prievartos, kuri prieš Vokietiją atsigręžė. Mes gedime visų aukų, kadangi norime būti teisingi visų tautų, įskaitant savąją, atžvilgiu. “Mūsų atsakomybė - budėti, kad visos šios kančios, taip pat ir jos priežastys nebūtų užmirštos, ir mes turime užtikrinti, kad tokie dalykai niekada nepasikartos. Ir čia negalima braukti užmaršties brūkšnio”. “Šiandien Vokietija yra kita šalis, nei buvo prieš 60 metų. Tarp anų dienų ir šiandienos glūdi ištisi pasauliai ir dešimtmečiai sunkaus darbo. Tai didelis visos visuomenės laimėjimas, ir čia daug prisidėjo bėgliai, išvarytieji iš namų, padegėliai. Turėtume būti dėkingi už tai, kas pasiekta, ir priimti tai kaip paskatą. Neturėtume pamiršti, kaip greitai galima pralošti palikimą, kurį daugelis kartų sukūrė”.

JAV prezidentas George‘as W. Bushas, Europos Komisijos komisaras Guenteris Verheugenas paragino Rusiją pripažinti, kad Sovietų Sąjunga 1940-aisiais okupavo Baltijos kraštus, taip pat atsižadėti 1939-ųjų Molotovo-Ribbentropo pakto. Atsakydami į tai, aukšti Rusijos pareigūnai dar kartą sudainavo seną giesmę: girdi, Vokietijos ir Sovietų Sąjungos sutartis dėl įtakos sferų pasidalijimo buvo istorinė būtinybė; 1940-aisias okupacijos nebuvo, ir Baltijos šalių įjungimas į SSRS atitiko to meto tarptautinės teisės normas. Vakarai grūmoja smerkiančiais moralistų smiliais, įsižeidę rusai putoja ir mojuoja kumščiais, nors kruvina kova jau seniai baigėsi. Daugumos lietuvių požiūris į Antrojo pasaulinio karo pasekmes yra toks: Lietuva tapo didžiųjų valstybių suokalbio ir abejingumo auka. Ar tai nėra nuostata, kurią derėtų permąstyti iš naujo? Sakoma, kad istorija nepripažįsta tariamosios nuosakos. Tokiu atveju praranda prasmę ir moraliniai vertinimai – vieni lai ramiai susitaiko su aukos, kiti – su budelio vaidmeniu. Tačiau XX a. istorija apima ir neįgyvendintų planų, neišnaudotų galimybių istoriją.

Antrasis pasaulinis karas įsiliepsnojo tuomet, kada stipriojo teise panoro pasinaudoti politiniu atžvilgiu amoraliausios supergalingos valstybinės sistemos – bolševikinė SSRS ir nacistinė Vokietija. Pastaroji panūdo savo imperijos sienas išplėsti ir savo tautą išaukštinti remdamasi vokiečių nacijos išskirtinumo teorija, o bolševikinė SSRS – prisidengdama klasių kovos ir tariamos tautų draugystės ideologija. Pirmiausia norėta susigrąžinti buvusias carinės imperijos teritorijas. Labiausiai rūpėjo Baltijos šalys – Lietuva, Latvija, Estija ir Suomija. Šiam tikslui įgyvendinti 1939 m. buvo sudarytas slaptas sandėris su hitlerine Vokietija. Siekdama paruošti dirvą aneksijai, SSRS Lietuvoje ir kitose Baltijos valstybėse organizavo savo lėšomis remiamą pogrindį. 1940 m. birželio 15 d. okupavus Lietuvą, iš anksto organizuotas ir veikęs pogrindis, turėjęs platų savo agentūros tinklą, aktyviai vykdė prievartinę sovietizaciją. Nuo pirmųjų okupacijos dienų prasidėjo fizinis tautos genocidas. Vykdyti 1941 m. birželio 14 d. pradėtas smarkias represijas sutrukdė birželio 22 d. prasidėjęs Vokietijos ir SSRS karas. Grūmėsi dvi nusikalstamos sistemos. Vieną iš jų nugalėjus buvo egzaltuotai džiūgaujama, nė neužsimenant, jog pergalė – tik dalinė. Rudąją hidrą įveikus, liko raudonoji. Pokario metais buvo toliau vykdomas 1941 m. pradėtas Baltijos tautų masinis genocidas.

Žinia, kad trys mažos Baltijos valstybės po II-ojo pasaulinio karo vienintelės iš kitų Vidurio Rytų Europos regiono valstybių nebuvo atkurtos. Vakarų šalių istorikai, rašę šiuo klausimu, vadovavosi faktu, kad nei JAV prezidentas F. D. Rooseveltas, nei Didžiosios Britanijos premjeras W. Churchillis nesutiko pripažinti Baltijos valstybių aneksijos ir kad, vadinasi, „naujo Miuncheno“ dėl Baltijos valstybių nebuvę, o dėl aneksijos visa atsakomybė tenkanti J. Stalinui. Tačiau iš tų pačių istorikų pateiktos medžiagos matosi, kad Stalinas veikė atsižvelgdamas į Vakarų valstybių poziciją, ir tai leidžia įtarti, kad Miunchenas dėl Baltijos valstybių, tegul ir nepasirašytas, bet egzistavo. Tad kiltų klausimas – ar tikrai Lietuvos, kaip ir kitų dviejų Baltijos valstybių išnykimą galų gale nulėmė bendras didžiųjų valstybių interesas atsikratyti jomis kaip nereikalingomis? O jeigu taip – tai kodėl? Atsakymui nemažai medžiagos galima rasti ankstesnėje Baltijos valstybių istorijoje. Tikriausia, nebus didelė naujiena teiginyje, kad Baltijos valstybių egzistavimas per visą tarpukarį buvo probleminis. Faktinį savo egzistavimą pradėjusios, kaip ir dauguma kitų naujų valstybių, 1918 m. pabaigoje Baltijos valstybės formalaus juridinio pripažinimo iš didžiųjų pasaulio galybių sulaukė vėliausiai: Latvija ir Estija – po dviejų metų (1921 m sausį), o Lietuva – net po keturių (1922 m.gruodį).