1945 m. gruodžio 1 d. Žalias Velnias (Jonas Misiūnas) išleido įsakymą Nr. 1/19, kuriuo 5-oji LLA apygarda buvo pavadinta 5-ąja LLA Didžiosios Kovos apygarda (DKA). Nuspręsta apygardoje įkurti keturias partizanų rinktines -“A”, “B”, “C”, ir “D”. Rinktinė suskirstoma į batalionus, kuopas, būrius ir skyrius. Jos štabą sudaro vadas, jo adjutantas, vado pavaduotojas, finansų, ginkluotės, žvalgybos, administracinio, sanitarinio skyrių viršininkai ir aptarnaujantis personalas. Šis Žalio Velnio įsakymas nebuvo įvykdytas iki galo. Sukurtos ne keturios, o tik dvi rinktinės, pavadintos “A” ir “B”. “A” rinktinės partizanai daugiausia veikė Trakų apskrityje, “B” rinktinės partizanai-Ukmergės apskrityje. Jonas Misiūnas tikriausiai siekė įkurti “C” ir “D” rinktines Švenčionių ir Utenos apskrityse, bet, žuvus Tigro rinktinės vadui ir sunaikinus rinktinės štabą, ryšiai su Švenčionių apskrities partizanais nutrūko. Kaip minėta, 1945 m. sausio-vasario mėnesiais buvo sunaikintas LLA Vilniaus apygardos štabas. Balandžio 13 d. žuvo šio štabo narys M. Kareckas-Serbentas. Tada niekas negalėjo įsivaizduoti, kad nuo sausio mėnesio J. Markulis-Kudirka tarnauja MGB kaip agentas Ąžuolas. 1944 m. pabaigoje — 1945 m. pradžioje Kudirka dirbo Vilniaus apygardos štabo spaudos ir propogandos skyriuje.

Panevėžio krašte jau nuo 1944 metų veikė Vyčio apygardos partizanai.Vyčio apygarda buvo ypatinga tuo, kad čia labai anksti, 1945 m.vasarą, sovietai sukūrė smogikų būrius. Jie vykdė pasibjaurėtinas provokacijas partizanų vardu. 1946 m.apygardoje įvedama lietuviška kario uniforma. Žymiausi partizanų būriai: A. Žilio-Žaibo, A.Smetonos-Žygaudo, Mykolo Šemežio, Petro Blėkos, Broniaus Karbočiaus-Bitės, Stasio Eidminavičiaus — Biedno Rupūžės. 1953 m.balandžio 17 d. Ramygalos rajone Rodų pušyne žuvo paskutinis Vyčio apygardos Gedimino rinktinės vadas Edvardas Daučiūnas-Jokeris. Ilgiausiai partizanai išsilaikė Biržų rajone. 1913 metais rugpjūčio 5 dieną gimė Danielius ir Aleksandra Vaiteliai. Ir kas galėjo numatyti, jog jie susitiks viename kelyje ir išvydę vienas kitą nebenorės išsiskirti. Likimas skyrė, taip kad Danielius ir Aleksandra lankė tą pačią Šėtos mokyklą, mokėsi toje pačioje klasėje. 1941m. vienas kitam ištarė priesaikos žodžius visam gyvenimui, tačiau rūsti istorija įvykius pakreipė kita linkme. 2003 m.rugpjūčio 5 d. įvyko žuvusio Vyčio apygardos partizanų vado Danieliaus Vaitelio ir jo žmonos Aleksandros 90-ojo gimtadienio minėjimas.

Skrebų (istrebitelių) būriai sukurti LKP (b) CK 1944 07 24 nutarimu. Skrebų būriai buvo organizuojami ne tik apskričių centruose, bet ir valsčiuose. Daugelis skrebų buvo prasigėrę, degradavę sovietinių okupantų talkininkai, padėję jų represiniams organams sekti ir žudyti laisvės kovotojus, aktyviai dalyvavę tremiant žmones į Sibirą. Sovietų valdžia jiems algų nemokėjo, todėl, turėdami ginklus, jie nebaudžiami vagiliavo ir plėšikavo. LKP (b) CK 1945 09 01 nutarimu, skrebai buvo prilyginti kaimo milicininkams, pradėjo gauti algas, aprangą, maisto davinį. Buvo įrengtos būstinės, įvesta karinė drausmė, bet vagystės ir girtavimas jau nesiliovė. Skrebų būrys (40 žmonių) Utenoje buvo organizuotas 1944 07 13–08 07. 1948 m. sausio mėnesį Utenos apskrityje buvo 12 vls. ir tiek pat skrebų būstinių, kur buvo 191 skrebas. Skrebų ir NKVD kareivių įgulos buvo Leliūnuose, Vyžuonose, Užpaliuose, Daugailiuose, Tauragnuose, Saldutiškyje, Kuktiškėse, Utenoje. Skrebų skaičius svyravo nuo 20 iki 30 žmonių. 1951–1954 m. skrebų būriai palaipsniui buvo mažinami ir pagaliau panaikinti. Skrebai dalyvaudavo čekistų operacijose prieš partizanus ir būdavo jų vedliai. Ypač aktyviai jie talkino okupantams suimant ir tremiant žmones.

Utenos g-zijoje buvo daug patriotiškai nusiteikusių mokytojų, nemažai jų dalyvavo antinacinėje ir antikomunistinėje veikloje (A. Marčiulynas, B. Vaivada, V. Pakštas, G. Puslys ir kt.). Mokinių priešiškumas okupantams reiškėsi jau 1944 m. rudenį. Mokiniai sudarinėjo partizanų rėmimo grupeles ir rinko jiems drabužius, parūpindavo maisto, tvarsliavos, vaistų, rašomųjų mašinėlių, popieriaus, teikė žinių apie kareivių ir skrebų judėjimą. Prasidėjo areštai. Saugumo agentas Pr. Liuima sukūrė pogrindžio būrelį ir pats 1945 07 22 jį išdavė. Suėmė Marytę ir Oną Pernaravičiūtes, Pranutę Bašmaitę, Marytę Vyšniauskaitę, Aldoną Kuliešytę ir kt.
1945 m. lapkričio mėnesį buvo suimta kita moksleivių grupė – H. Čipkus, A. Matulionis, J. Maželis, O. Mockutė, V. Labuckaitė, V. Pošiūnas, Stp. Puodžius ir kt. 1946 05 15 beveik visi jų karinio tribunolo nuteisti ilgą laiką kalėti.
1946 06 24 buvo sužeistas Utenos g-zijos komsorgas Br. Bislys. Po to įvykio daug mokinių suimta. 1947 03 04 suimta didelė grupė mokinių, priklausiusių ,,Vyčio“ organizacijai: V. Krugiškis, L. Musteikis, A. Girnius, V. Rukas, P. Babrauskas, A. Žvirblis ir kt. 1947 m. gruodžio mėnesį (po m-klos direktoriaus P. Kuliešiaus nušovimo)vėl suimta ir nuteista didelė grupė mokinių – N. Kitkauskas, B. Šapoka, V. Malaiška, B. Grušeckas, J. Petroka ir kt. Pavienių areštų būta net pasibaigus partizanų kovoms, o vėliavos ir atsišaukimai buvo keliami Utenos gimnazistų (brolių Jono ir Juozo Sagatauskų) net 1953–1954 m. Daug Utenos g-zijos mokinių, mokyt. dalyvavo ginkluotame pasipriešinime ir žuvo kaip partizanai.

Pažvelkim į pradžių pradžią, kada iškilo neišvengiama būtinybė vienytis ir vieniems kitus remti. Su Juozapo Fričo vardu, asmenybe ir veikla neatskiriamai susijęs ir Juozo Streikaus partizaninės kovos kelias. 1944 m. gruodžio 25 d. po garsių Antazavės šilo kautynių, Antanas Streikus (Juozo ir Izidoriaus tėvas) ir Kazys Ramanauskas su partizanų būriais, kuriuose buvo apie 100 vyrų, persikėlė į Latvijos miškus. Galima neabejoti, jog tada susitiko su Latvijos partizanais ir kurį laiką jų globojami slėpėsi. 1945 m. birželio 7 d. Antano Streikaus, Balio Pupeikio, Kazio Ramanausko ir Mykolo Kazano vyrai (jų buvo 85) susitiko su rusų kariuomene ir stribais: kautynės įvyko netoli Ziranjų, Kudrų miške. Po kautynių partizanai patraukė į Agurkiškio mišką. Tačiau kitą dieną, birželio 8-ąją, enkavėdistų kariuomenės dalinys sulaukė pastiprinimo ir įvyko dar vienos kautynės. Mūšis truko visą dieną, iki vėlyvo vakaro. Sulaukę nakties, partizanai sėkmingai pasitraukė į Latviją, į Raudinės miškus, kad kurį laiką po kautynių būtų lengviau slapstytis. M.Kazanas, atsiskyręs nuo gausaus partizanų būrio, su savo vyrais pasitraukė kitu keliu. 1945 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos ir Latvijos pasienyje, Raudinės miške, su okupantų kariuomene įvyko dar vienos didžiulės kautynės. Buvo sunkiai sužeistas A.Streikus. Įsakęs partizanams veržtis iš apsupties ir pats likęs juos dengti, žuvo mūšyje kartu su dar trylika vyrų. Būriui ėmėsi vadovauti A.Streikaus sūnus Juozas. Po mūšio partizanai išsisklaidė mažesniais būreliais.