Lietuvos istorija

Miestelis Akmenės rajono vakaruose, prie kelio Šiauliai-Mažeikiai, ant Ventos upės kranto. Viekšnių dvaras žinomas jau XVI a. Jis ilgą laiką priklausė Sapiegų ir Gorskių giminėms. Magdeburgo teisės ir herbas suteiktas 1792 m. Bažnyčia pastatyta 1853 m. Ją pašventino Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Garsėja Viekšniai savo vaistine. Ji įsteigta dar 1860 m. ir tai antra pagal senumą farmacijos įstaiga Žemaitijoje (po Palangos vaistinės). 1995 m. miestelio centre atidengtas Č. Pečiulio sukurtas paminklas Antanui ir Elžbietai Biržiškoms bei trims jų sūnums profesoriams: Mykolui, Vaclovui ir Viktorui.

Nuo Laukuvos iki Šilalės – 15 km. Nuolatinių gyventojų – apie 1 tūkst. Vietovė žinoma nuo karaliaus Mindaugo laikų. Miestelis pradedamas minėti 1655 m. Išliko jo radialinis planas, susiformavęs iki XVII a. vidurio, bei XIX a. susiformavusi tūrinė erdvinė miestelio kompozicija.

Apie Lietuvos dvarų istoriją, kultūrines šių dvarų tradicijas daugelį dešimtmečių tiek Žemaitijoje, tiek ir visoje Lietuvoje beveik nekalbėdavome. Buvo bandoma visa, kas su jais susiję, tarsi ištrinti iš žmonių atminties. Pokario metais ne viename dvaro parke didelę išliekamąją vertę turintys archyvai, knygų rinkiniai buvo tiesiog deginami. Paskutiniųjų metų įvykiai įspūdingame Vilkėno dvare: Atgimimo išvakarėse centrinius dvaro rūmus mėginta restauruoti, tačiau… Kaip pasakoja vietiniai gyventojai, darbai buvo pradėti nuo antro galo: iš pradžių nuplėštas stogas, o kai reikėjo uždėti naują, paaiškėjo kad tam nebėra pinigų… Po to rūmus keletą metų merkė vanduo, be priežiūros paliktas pastatas toliau buvo naikinamas vietinių gyventojų. Iš jo tempė viską, kas dar turėjo vertę: koklius, duris, langus, apdailos detales. Kai pastatą atsiėmė jo teisėti paveldėtojai, iš centrinių dvaro rūmų bebuvo likęs tik kevalas. Šeimininkai pasirūpino uždėti stogą. Gal kada nors ir rūmus, parką atgaivinti įstengs… Panašiai taip pat, kaip Vilkėne, buvo sunaikinta daugybė įdomios architektūros dvarų pastatų ir kitose Lietuvos vietose. Pradėjus rinkti medžiagą apie senuosius Žemaitijos dvarus, viena išvyka keitė kitą. Dažną dieną sugrįždavome prislėgti. Stebino tai, kad šiandien pinigų turintys žmonės tiesiog nevertina tikrojo grožio: statomos pilaitės jau seniai nuo kamšaties dūstančiuose priemiesčiuose, o nepakartojamo grožio gamtos prieglobstyje seniau pastatyti dvarai tiesiog akyse nyksta. Nežinome mes ir Lietuvos dvarų istorijos.

Tryškiuose žmonės gyveno nuo seno. Tai paliudija ir archeologiniai radiniai: Tryškių kapinyne rasta net IX-XII a. priskiriamų papuošalų, kurie perduoti saugoti Žemaičių „Alkos” muziejui. Gyvenvietė pradėjo kurtis prie Tryškių dvaro, apie kurį mus pirmosios žinios pasiekia dar iš XVI a. pradžios. 1537 m. rašytiniuose šaltiniuose jau minimas Tryškių dvaras ir miestelis. Tada Tryškiai buvo valdovinio valsčiaus (tėvūnijos) centras. 1611 m. Tryškius valdė Žemaičių teisėjas Andrius Valavičius, 1674 m. – Lietuvos kancleris Kristupas Pacas. 1799 m. Tryškių seniūnijai priklausančias valdas (Degučių, Dubėnų, Lelėnų, Juodžių, Dirmeikių kaimus) nuomojo Mykolas Oginskis. 1685 m. miestelyje jau veikė parapinė mokykla, kuri po pertraukos buvo atkurta 1793 m. 1701 m. Tryškių apylinkėse įvyko švedų ir LDK kariuomenės susirėmimas. 1792 m. gegužės 15 d. karalius Stanislovas Augustas Tryškiams suteikė Magdeburgo teises ir herbą, kurio melsvame dugne pavaizduotas kryžmiškai sudėtas auksinės spalvos lankas ir strėlė. Miestelio puošmena – 1752 m. pastatyta liaudiškos architektūros bebokštė bažnyčia, 1805 m. statyta medinė varpinė. Šis medinio baroko ansamblis, aptvertas akmenų tvora, tebepuošia miestelį iki šiol.

Miestelis netoli Jūros upės, 14 km nuo Šilalės. Vietovė istoriniuose šaltiniuose pradedama minėti XIV a. Miestelis išaugo prie karališkojo dvaro. 1792 m. Kvėdarnai suteiktos Magdeburgo teisės. Senojoje miestelio dalyje gatvių tinklas beveik nepakitęs nuo XVI a., nors miestelis daugelį kartų degė (paskutinįjį kartą – 1915 m.).

Gyvenvietė prie Mažeikių-Plungės kelio, 6 km nuo Mažeikių. Nuolatinių gyventojų apie 1500. Tirkšlių dvaras ir miestelis istoriniuose šaltiniuose pradedamas minėti XVI a. Bažnyčia pastatyta 1612 m.

Miestelis apie 21 km nutolęs nuo Šiaulių. Šiuo metu jame apie 300 nuolatinių gyventojų. Vietovė pradėta minėti XIII a. 1573 m. istoriniuose šaltiniuose užsimenama apie miestelį, išaugusį prie dvaro. XV a. čia jau veikė katalikų bažnyčia, o XVII a. pradžioje – reformatų. Šiuo metu miestelį puošianti bažnyčia pastatyta 1792 m. Kurtuvėnų dvare XIX a. veikė teatras. XVIII a. Kurtuvėnai priklausė bajorų Nagurskių šeimai. Dvaras su palivarkais apėmė 1000 valakų žemės. Paskutinis Nagurskių šeimos atstovas Kajetonas mirė 1802 m., nepalikęs įpėdinių. Tada jo žmona ištekėjo už kunigaikščio Mykolo Oginskio. Iš Oginskių Kurtuvėnus įsigijo Bulgarinai, o vėliau jie tapo Parčevskių nuosavybe. Apie 1860 m. dvarą savo sūnui Liudvikui nupirko grafas Henrikas Pliateris-Zyberkas (1811-1903). Paskutiniuoju Kurtuvėnų savininku (iki 1940 m.) buvo Liudviko sūnus Stanislovas (1889-1955).

Miestui pradžią davė Tauragės dvaras, apie kurį žinių randame jau XV a. rašytiniuose šaltiniuose. Šis dvaras įvairiais laikotarpiais priklausė Vilniaus, Trakų, Žemaitijos, Prūsijos, Brandenburgo, Rusijos, LDK valdovams ir didžiūnams. 1807 m. Tauragėje rezidavo Rusijos caras Aleksandras I. Jis iš čia kurį laiką sekė Prancūzijos-Rusijos karo veiksmus. Apsistojęs Tauragėje, caras rengėsi susitikimui su Napoleonu Tilžėje. Garsi ir Tauragės konvencija, kuri buvo pasirašyta tarp Prūsijos ir Rusijos generolų H. Jorko ir I. Dibičiaus. Tauragės miesto pietiniame pakraštyje – Dauglaukio kaimas. Čia archeologai yra aptikę seniausius Nemuno deltos kultūros laidojimo paminklus, kurie datuojami 70-260 m. po Kristaus.

Vienas iš gražiausių Žemaitijos miestelių, įsikūręs Minijos vingyje, apie 15 km nuo Kretingos. Kartena pradedama minėti jau XIII a., o Kartenos dvaras ir miestelis – nuo 1599 metų.

Šilalės dvaras vienas iš seniausių ir ilgiausiai žemaičių Ginetavičių Pilsudskių giminei priklausiusių dvarų. XVI a. Šilalė – Orvydų vel Orvydavičių valdos. 1712 m. dalis Šilalės buvo Jurgio Valavičiaus žinioje. Šis tą dalį pardavė Ferdinandui Ignacui Pilsudskiui (apie 1670-1719). Antrąją Šilalės dalį F. I. Pilsudskiui padovanojo jo sesuo Emercjana. Be to, jis turėjo nemažai žemių Viešvienų ir Telšių pavietuose. Po jo Šilalę paveldėjo sūnus Liudvikas ir šias žemes pardavė broliui Pranciškui (1713-1791). Pranciškus dar nusipirko Aukštuosius Gelgaudiškius, Putvius, keletą kitų dvarų ir taip žymiai išplėtė savo valdas. 1790 m. jis valdė Šilalę, Viešvėnus, Laukuvą. Jam priklausė keturi valsčiai, septyni palivarkai, 41 kaimas ir dvi akalicos.