10 000 straipsnių
Miestelis netoli Šventosios upės, apie 16 km nuo Skuodo. Prie dvaro besiformuojanti Lenkimų gyvenvietė rašytiniuose šaltiniuose minima nuo XVI a. Lenkimai stipriai nukentėjo per XVI-XVIII a. karus. Vėl atsistatė tik po II-ojo pasaulinio karo. Gyvenvietės centre, šalia bažnyčios – paminklas Lenkimų apylinkėse gimusiam istorikui ir švietėjui Simonui Daukantui.
Apie 30 km nuo Tauragės nutolęs miestelis, istoriniuose šaltiniuose pradėtas minėti XVIII a. 1793 m. čia pastatyta bažnyčia. Išlikęs gražus peizažinis parkas, anksčiau juosęs dvaro pastatus. Šiuo metu Adakave – apie 500 nuolatinių gyventojų. Miestas įsikūręs Dabikinės vingyje. Nuo jos iki rajono centro (Naujosios Akmenės) – 12 km. Anksčiau šis miestelis buvo rajono centras, dabar – seniūnijos. Miestelis ėmė formuotis XVI a. prie Žemaitijos seniūnų dvaro. Pagal 1531 m. pasirašytą karaliaus Žygimanto Augusto raštą Akmenėje leista statyti miestą, rengti turgus. Bažnyčiai ir mokyklai statyti leidimas išduotas 1596 m. XVII a. Akmenė jau buvo valsčiaus centras. 1792 m. jai suteiktos Magdeburgo teisės ir herbas, kuriame pavaizduota aukštyn nukreipta strėlė. Čia pat ir užrašas: „Pro libertate” („Už laisvę”). Šis herbas miestui sugrąžintas 1933 m.
Miestelis Akmenės rajono vakaruose, prie kelio Šiauliai-Mažeikiai, ant Ventos upės kranto. Viekšnių dvaras žinomas jau XVI a. Jis ilgą laiką priklausė Sapiegų ir Gorskių giminėms. Magdeburgo teisės ir herbas suteiktas 1792 m. Bažnyčia pastatyta 1853 m. Ją pašventino Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Garsėja Viekšniai savo vaistine. Ji įsteigta dar 1860 m. ir tai antra pagal senumą farmacijos įstaiga Žemaitijoje (po Palangos vaistinės). 1995 m. miestelio centre atidengtas Č. Pečiulio sukurtas paminklas Antanui ir Elžbietai Biržiškoms bei trims jų sūnums profesoriams: Mykolui, Vaclovui ir Viktorui.
Nuo Laukuvos iki Šilalės – 15 km. Nuolatinių gyventojų – apie 1 tūkst. Vietovė žinoma nuo karaliaus Mindaugo laikų. Miestelis pradedamas minėti 1655 m. Išliko jo radialinis planas, susiformavęs iki XVII a. vidurio, bei XIX a. susiformavusi tūrinė erdvinė miestelio kompozicija.
Apie Lietuvos dvarų istoriją, kultūrines šių dvarų tradicijas daugelį dešimtmečių tiek Žemaitijoje, tiek ir visoje Lietuvoje beveik nekalbėdavome. Buvo bandoma visa, kas su jais susiję, tarsi ištrinti iš žmonių atminties. Pokario metais ne viename dvaro parke didelę išliekamąją vertę turintys archyvai, knygų rinkiniai buvo tiesiog deginami. Paskutiniųjų metų įvykiai įspūdingame Vilkėno dvare: Atgimimo išvakarėse centrinius dvaro rūmus mėginta restauruoti, tačiau... Kaip pasakoja vietiniai gyventojai, darbai buvo pradėti nuo antro galo: iš pradžių nuplėštas stogas, o kai reikėjo uždėti naują, paaiškėjo kad tam nebėra pinigų... Po to rūmus keletą metų merkė vanduo, be priežiūros paliktas pastatas toliau buvo naikinamas vietinių gyventojų. Iš jo tempė viską, kas dar turėjo vertę: koklius, duris, langus, apdailos detales. Kai pastatą atsiėmė jo teisėti paveldėtojai, iš centrinių dvaro rūmų bebuvo likęs tik kevalas. Šeimininkai pasirūpino uždėti stogą. Gal kada nors ir rūmus, parką atgaivinti įstengs... Panašiai taip pat, kaip Vilkėne, buvo sunaikinta daugybė įdomios architektūros dvarų pastatų ir kitose Lietuvos vietose. Pradėjus rinkti medžiagą apie senuosius Žemaitijos dvarus, viena išvyka keitė kitą. Dažną dieną sugrįždavome prislėgti. Stebino tai, kad šiandien pinigų turintys žmonės tiesiog nevertina tikrojo grožio: statomos pilaitės jau seniai nuo kamšaties dūstančiuose priemiesčiuose, o nepakartojamo grožio gamtos prieglobstyje seniau pastatyti dvarai tiesiog akyse nyksta. Nežinome mes ir Lietuvos dvarų istorijos.
Tryškiuose žmonės gyveno nuo seno. Tai paliudija ir archeologiniai radiniai: Tryškių kapinyne rasta net IX-XII a. priskiriamų papuošalų, kurie perduoti saugoti Žemaičių „Alkos” muziejui. Gyvenvietė pradėjo kurtis prie Tryškių dvaro, apie kurį mus pirmosios žinios pasiekia dar iš XVI a. pradžios. 1537 m. rašytiniuose šaltiniuose jau minimas Tryškių dvaras ir miestelis. Tada Tryškiai buvo valdovinio valsčiaus (tėvūnijos) centras. 1611 m. Tryškius valdė Žemaičių teisėjas Andrius Valavičius, 1674 m. – Lietuvos kancleris Kristupas Pacas. 1799 m. Tryškių seniūnijai priklausančias valdas (Degučių, Dubėnų, Lelėnų, Juodžių, Dirmeikių kaimus) nuomojo Mykolas Oginskis. 1685 m. miestelyje jau veikė parapinė mokykla, kuri po pertraukos buvo atkurta 1793 m. 1701 m. Tryškių apylinkėse įvyko švedų ir LDK kariuomenės susirėmimas. 1792 m. gegužės 15 d. karalius Stanislovas Augustas Tryškiams suteikė Magdeburgo teises ir herbą, kurio melsvame dugne pavaizduotas kryžmiškai sudėtas auksinės spalvos lankas ir strėlė. Miestelio puošmena – 1752 m. pastatyta liaudiškos architektūros bebokštė bažnyčia, 1805 m. statyta medinė varpinė. Šis medinio baroko ansamblis, aptvertas akmenų tvora, tebepuošia miestelį iki šiol.
Miestelis netoli Jūros upės, 14 km nuo Šilalės. Vietovė istoriniuose šaltiniuose pradedama minėti XIV a. Miestelis išaugo prie karališkojo dvaro. 1792 m. Kvėdarnai suteiktos Magdeburgo teisės. Senojoje miestelio dalyje gatvių tinklas beveik nepakitęs nuo XVI a., nors miestelis daugelį kartų degė (paskutinįjį kartą – 1915 m.).
Miestelis apie 21 km nutolęs nuo Šiaulių. Šiuo metu jame apie 300 nuolatinių gyventojų. Vietovė pradėta minėti XIII a. 1573 m. istoriniuose šaltiniuose užsimenama apie miestelį, išaugusį prie dvaro. XV a. čia jau veikė katalikų bažnyčia, o XVII a. pradžioje – reformatų. Šiuo metu miestelį puošianti bažnyčia pastatyta 1792 m. Kurtuvėnų dvare XIX a. veikė teatras. XVIII a. Kurtuvėnai priklausė bajorų Nagurskių šeimai. Dvaras su palivarkais apėmė 1000 valakų žemės. Paskutinis Nagurskių šeimos atstovas Kajetonas mirė 1802 m., nepalikęs įpėdinių. Tada jo žmona ištekėjo už kunigaikščio Mykolo Oginskio. Iš Oginskių Kurtuvėnus įsigijo Bulgarinai, o vėliau jie tapo Parčevskių nuosavybe. Apie 1860 m. dvarą savo sūnui Liudvikui nupirko grafas Henrikas Pliateris-Zyberkas (1811-1903). Paskutiniuoju Kurtuvėnų savininku (iki 1940 m.) buvo Liudviko sūnus Stanislovas (1889-1955).
Per Dzūkiją frontas į Vakarus persirito 1944 metų liepos viduryje. Rugpjūčio mėnesį kraštas buvo užtvindytas rusų armijos užfrontės dalinių. Jau nuo rugpjūčio pradžios pradėta į sovietų armiją šaukti 19-35 metų amžiaus vyrus. Dainavos krašto vyrai apsisprenė mobilizacijai nepaklusti: slėptis arba gauti dokumentą, atleidžiantį nuo tarnybos. Besislapstančiuosius vis dažniau pasiekdavo žinios apie NKVD kariuomenės žiaurumus - beginklių žmonių žudymą ir kankinimą. Tai paskatino vyrus ginkluotis ir priešintis okupantams. Pirmieji partizanų būriai susidarydavo iš vieno ar keleto gretimų kaimų vyrų, laikydavosi netolimame miške, o dažnas partizanas pareidavo į namus prižiūrėti ūkio. 1944 metų rudenį didesni ir mažesni partizanų būriai veikė jau visuose Dzūkiją apimančių apskričių valsčiuose... Pats nuožmiausias, didžiausias Lietuvos partizanų mūšis su reguliaria sovietų kariuomene įvyko Lazdijų rajono Kalniškės miške. Krosnos - Lazdijų plento pusėje tęsiasi trijų - keturių kilometrų pločio ir apie aštuonių kilometrų ilgio kalvotas mišrus Kalniškės miškas. Penkių - šešių kilometrų atstumu už Krosnos 1945 metais ir vyko plačiai išgarsėjęs Kalniškės mūšis.
Karas išgelbėjo Lietuvos gyventojus nuo sovietinio teroro. Pogrindyje veikusios ir su Lietuvos aktyvistų frontu ryšius palaikiusios organizacijos bei pavieniai žmonės karo pradžioje pradėjo kovą prieš Raudonąją armiją. Prasidėjo antikomunistinis sukilimas. Jo tikslas - keršyti komunistams ir atkurti nepriklausomybę. Partizanai su baltais raiščiais ant kairės rankos saugojo tiltus ir kitus svarbius objektus, apšaudė ir kitaip trukdė besitraukiantiems raudonarmiečiams, suiminėjo pareigūnus, talkino puolantiems vokiečiams. Vilniuje jiems pavyko išvaduoti vagonuose uždarytus tremtinius. Didžiausią mastą sukilimas įgavo Kaune. Sukilėliai užėmė radijo ir telefono stotis, sutrikdė Raudonosios armijos ryšius, puolė tiltus saugojančius dalinius, kovėsi su raudonarmiečiais. Birželio 23 - iosios vakare mieste šeimininkavo parttizanai. Vokiečiai į Kauną įžengė tik birželio 25 dieną. Sukilime Lietuvoje dalyvavo apie 10 tūkst. vyrų. Kovoje žuvo apie 600 sukilėlių.
Juozas Šomka-Čerčilis gimė Panevėžio raj. Žaliapurvėlių kaime (tarp Skaitsgirių ir Spyrakių). Tėvai, mažažemiai valstiečiai, augino du sūnus ir dukterį. Vėliau šeima persikėlė į Bernatonių kaimą. Vaikystė – kaip visų kaimo vaikų: piemenavimas, pradinė mokykla. Vėliau įstoja į Kauno policijos mokyklą. Ją baigęs, iš pradžių dirba policininku Kaune, vėliau pasiųstas į Vilniaus kraštą. Ten teko dalyvauti kovose su raudonaisiais partizanais, lenkų “Armijos Krajovos” daliniais. 1944 m., artėjant frontui, grįžo į tėviškę – Bernatonis. Jau pirmąjį okupacijos rudenį suorganizavo partizanų būrį iš besislapstančių nuo tarybinės armijos jaunų vyrų, pasiryžusių kovoti su okupantais. Būrys buvo dislokuotas Bernatonių-Lynonių miškuose. Greitai būrys įsiliejo į Žaliosios girios partizanų rinktinę, kuriai vadovavo leitenantas, slapyvardžiu Petraitis. Partizanų eilėse J.Šomka, slapyvardžiu Čerčilis, išbuvo iki 1953 m. rudens. Spėjama, kad žuvo spalio arba lapkričio mėnesiais. Trumpos biografijos žinios slepia ilgą, sudėtingą partizano kovos kelią, be galo stiprią, taurią asmenybę.